Bet Alesandro galvoje sukosi kitokios mintys.
— Ar tu kada nors lankeisi Lizanių viloje šalia Paduvos? — paklausė jis.
Tonijus sulaikė kvėpavimą.
— Tai štai — pradėk krautis daiktus. O jeigu neturi jojimo kostiumo, siųsk Džiuzepę pakviesti siuvėjo. Tavo tėvas nori, kad praleistum ten visą vasarą, o tavo teta mielai tave priims. Bet, Tonijau, — tęsė Alesandras (Tonijui reikalaujant jis jau seniai nebesikreipdavo formaliai), — pagalvok, ko galėtum paklausinėti savo mokytojų. Jie jaučiasi nereikalingi ir baiminasi, kad bus atleisti. Aišku, taip nenutiks, jie važiuos drauge. Bet pasistenk juos įtikinti, jog jie reikalingi tau, kaip ir anksčiau.
— Mes vykstame į Lizanių vilą!
Tonijus pašoko ir puolė Alesandrui ant kaklo. Šis nejučia atsitraukė, o paskui neskubriai palietęs berniuko plaukus nubraukė juos nuo kaktos.
— Niekam nesakyk, — sušnibždėjo jis, — bet aš susijaudinęs ne mažiau negu tu. 17
Kai sužaloti riešai sugijo, Gvidas pasiliko toje pačioje konservatorijoje, kurioje užaugo, ir įniko į mokytojo darbą kupinas tokio pasišventimo, kokį atlaikydavo tik nedaugelis studentų. Jis buvo genijus, bet nepažino užuojautos.
Nesulaukęs nė dvidešimties, jis jau išleido keletą nuostabių mokinių, įstojusių į Siksto koplyčios chorą.
Šie kastratai vidutiniškais balsais be Gvido pamokų ir mokytojo nuojautos nebūtų ničnieko pasiekę. Tačiau kad ir kokį dėkingumą jie jautė už gautas pamokas, visi paniškai bijojo jaunojo maestro ir džiaugėsi jį palikdami.
Ir išties visi Gvido mokiniai kartkartėmis, jei ne nuolatos, jo nekentė.
Tačiau konservatorijos dėstytojai jį mylėjo.
Jeigu žmogus apskritai pajėgus „sukurti“ balsą ten, kur šis neduotas Dievo, tą padaryti galėjo Gvidas. Kolegos vėl ir vėl stebėdamiesi įsitikindavo, kad jis sugeba išugdyti muzikalumą tiems, kurie visiškai nepasižymėjo originalumu nė talentu.
Pas jį nukreipdavo netikėlius ir tuos nelaimingus mažylius, kurie buvo iškastruoti gerokai anksčiau, nei paaiškėjo, kad jie visai neturi balso.
O Gvidas „įdiegdavo“ jiems padorų bei ganėtinai malonų sopraną.
Tačiau pats jis nekentė šitų mokinių, o kuklūs jų pasiekimai neteikė mokytojui tikro pasitenkinimo. Muziką jis brangino labiau nei savo gerovę, taigi tuščiagarbiškumas jam buvo nepažįstamas.
Sunkumai ir gyvenimo monotonija dar labiau pastūmėjo jį kurti muziką. Daugelį metų, svajodamas apie dainininko karjerą, jis ignoravo kompozicijos pamokas, o kiti tuo tarpu pralenkė jį ir jau dalyvavo savo pačių oratorijų bei netgi operų pastatymuose.
Mokytojai abejojo Gvido sugebėjimu ko nors pasiekti kūrybos srityje, todėl apkraudavo jį pamokomis nuo aušros iki sutemų, taigi muziką jam tekdavo kurti tik naktimis.
Bet abejonės pradedančiojo kompozitoriaus nekankino. Oratorijos, kantatos, serenados ir ištisos operos liete liejosi iš jo. Jis žinojo: jeigu tarp jo mokinių pasitaikytų bent vienas puikus dainininkas, jis sugebėtų rasti laiko ir rašyti tam balsui bei pelnyti pripažinimą tų, kurių klausos iki šiol nepasiekdavo jo muzika. Toksai balsas galėjo jį įkvėpti ir suteikti stimulą, kurio taip trūko. O paskui atsirastų ir kiti, gebantys bei trokštantys dainuoti tai, ką jis jiems parašė.
Bet kol kas tik talentu neapdovanoti mažieji auklėtiniai mėgindavo atlikti jo kūrinius be menkiausio supratimo ir grakštumo.
Ilgais vasaros vakarais, pavargęs nuo karščio bei užsiėmimų klasių kakofonijos, Gvidas pasikabindavo ant diržo špagą, išsitraukdavo vienintelę padorią porą batų ir niekam nieko nepaaiškinęs patraukdavo klajoti po judrų miestą.
Nedaugelyje Europos sostinių virė bei kunkuliavo tokios minios žmonių kaip didžiajame, prie jūros nusidriekusiame uoste — Neapolyje.
Tokiose pat pompastiškose ir tviskančiose kaip visas naujasis Burbonų dvaras gatvėse nuolat knibždėjo minios pačių įvairiausių žmonių, atvykusių pamatyti didingo kranto, nuostabių bažnyčių, pilių ir rūmų, svaiginančio artimiausių apylinkių bei salų grožio. O viršum viso šito miglotame danguje dunksojo galiūnas Vezuvijus; iki pat horizonto ir dar toliau driekėsi bekraštė jūra.
Gatvėmis dardėjo paauksuotos karietos, prie kurių išpieštų durų spaudėsi liokajai, o paskui ekipažus jojo raitelių palyda. Pirmyn ir atgal vaikštinėjo nėriniuose paskendusios, brangakmeniais tviskančios kurtizanės.
Nuožulniais šlaitais aukštyn ir žemyn per banguojančią minią brovėsi lengvi vežimaičiai, o vežikai garsiai šaukė: „Kelią senjorui!“; ant kiekvieno kampo išnešiotojai siūlė šviežių vaisių bei šalto vandens.
Bet netgi šiame rojuje, kur iš kiekvieno plyšio dygo gėlės, kur kalvų šlaitais vijosi vynuogienojai, egzistavo skurdas. Visur, susimaišę su advokatais ir tarnautojais, damomis ir ponais, vienuoliais rudomis sutanomis, be jokio tikslo trainiojosi arba kiurksojo ant bažnyčių laiptų neišvengiami lazzaroni20 — valkatos, dykinėtojai bei vagys.
Nekreipdamas dėmesio į stumdymąsi iš visų pusių, nuolat traukdamasis iš kelio ekipažams, Gvidas stebėjo visa tai kupinas nebylaus susižavėjimo.
Tvirtai sudėtas, galingų pečių, aptemptų juodu švarku, dulkėtus sulamdytus bridžius bei kojines mūvintis vyrukas visai nepanėšėjo į muzikantą, kompozitorių ar juolab kastratą. Veikiau atrodė panašus į nusigyvenusį bajorą baltomis it vienuolio rankomis, turintį kišenėse pakankamai monetų, kad išgertų vyno patikusioje tavernoje.
Jis atsisėsdavo prie purvino stalelio, atremdavo nugarą į sieną dengiantį demblį iš vynuogienojų ir nekreipdavo jokio dėmesio nei į dūzgiančias bites, nei į žiedų aromatą. Jis klausydavosi klajojančio dainininko mandolinos, žvelgdavo į dangų, kurio žydra spalva virsdavo balkšvai rožine, ir jausdavo, kaip vynas jį ramina.
Bet tam tikru momentu svaigulys staiga sustiprindavo skausmą, ir akis suvilgydavo ašaros. Jam sopėjo pačią sielą, o sava nelaimė atrodė nepakeliama, nors jos prigimties Gvidas neįstengė suvokti.
Jis tik žinojo, jog, kaip ir kiekvienas kitas dainavimo mokytojas, norėjo atrasti aistringų, talentingų mokinių, kuriems galėtų atiduoti visą savo genijaus jėgą. Ir jis įsivaizdavo, kaip tie dainininkai — jam dar nepažįstami — suteikia gyvybės jo parašytoms arijoms.
Nes kaip tik jie turėjo pristatyti jo muziką scenoje, nešti ją pasauliui, realizuoti vienintelį Gvidui Mafeo dovanotą nemirtingumo šansą.
Ir dar jis jautė nepakeliamą vienatvę.
Jam atrodė, tarytum balsas buvęs jo meilužis, ir tasai meilužis jį metęs.
O įsivaizduodamas jaunuolį, kuris galėtų dainuoti taip, kaip jisai pats jau nebeįstengia, mokinį, kuriam galėtų perduoti visas savo žinias, Gvidas tikėjo, kad tuomet jo vienatvė baigtųsi. Taip, šalia būtų žmogus, pasirengęs suprasti ir jį patį, ir tai, ką jis daro, žmogus, kurio dėka be pėdsakų išnyktų visi vidiniai prieštaravimai Gvido širdyje.
Žvaigždės pabirdavo danguje dirsčiodamos pro plonyčius debesėlius, panašius į ūkaną, atneštą jūros. O kažkur tamsoje netikėtai žybtelėdavo žaibas.
Bet Gvidas negaudavo perspektyvių mokinių. Jis buvo pernelyg jaunas, kad tokius patrauktų. Puikiuosius mokinius domino žinomi dainavimo mokytojai, tokie kaip Porpora, kuris išugdė Kafarelį ir Farinelį.
Ir nors jo paties mokytojai gyrė operas, kurias jis rašė, Gvidas nenurungdavo daugybės konkurentų. Jo kompozicijos čia buvo skelbiamos esančios „pernelyg originalios“, čia, atvirkščiai, pavadinamos „ne itin kūrybinga imitacija“.
Daugelį sykių sunkus, monotoniškas gyvenimas kėsinosi jį palaužti. Ir maestro vis aiškiau suvokė, jog bent vienas tikras mokinys galėtų jį pakeisti.
Bet kad pritrauktų gabius mokinius, Gvidas turėjo sukurti nors vieną nuostabų dainininką iš jam atitenkančių netikėlių.