Po kurio laiko mokytojas įsitikino, kad ši užduotis neįmanoma. Jis — ne alchemikas, o tiesiog genijus.
Sulaukęs dvidešimt šešerių ir nusivylęs esama padėtimi, Gvidas gavo iš savo mokytojų nedidelę stipendiją ir leidimą leistis kelionėn po Italiją, ieškant naujų balsų.
— Galbūt jis ką nors ir suras, — gūžtelėjo pečiais maestro Kavala. — Šiaip ar taip, pažiūrėkite, kiek jis pasiekė iki šiol!
Kad ir kaip nusiminė dėstytojai, išlydėdami jį tokion tolybėn, vis dėlto suteikė Gvidui palaiminimą. 18
Per savo gyvenimą Tonijus ne sykį girdėjo apie tą nuostabų vasaros metą, vadinamą „vilų sezonu“, kai ilgos vakarienės tęsiasi visą naktį, kai stalo sidabras ir nėriniuotos staltiesės keičiamos kaskart pasikeitus patiekalams, kai Brenta pasroviui ir prieš srovę plaukiojama laiveliais. Viloje lankysis muzikantai, ir galbūt, kai profesionalių muzikantų nepasitaikys, groti ims Tonijus su Mariana. Ir visos šeimos sukurs mažus savo orkestrėlius: pavyzdžiui, šis žmogus puikiai griežia smuiku, šitas — kontrabosu, o šis senatorius ne prasčiau už profesionalus skambina klavesinu. Bus pakviestos merginos iš konservatorijos, vyks pasivaikščiojimai gryname ore, iškylos ant žolės, jodinėjimas, sportinis fechtavimas, didžiulius sodus nušvies žibintų girliandos.
Tonijus susipakavo visas senas natas, sunkiai įsivaizduodamas, kaip dainuos publikai. O motina nervingai šyptelėjusi priminė jam baimes, susijusias su ja („Mano netikęs elgesys!“). Vis dėlto Tonijus nemaloniai apstulbdavo matydamas ją vaikštinėjančią po kambarį vienu korsetu ir apatiniais baltiniais, kai Alesandras sėdėdavo čia pat ir siurbčiodavo iš puodelio šokoladą.
Bet išvykimo rytą senjoras Lemas pasibeldė į Tonijaus duris.
— Jūsų tėvas... — užsikirsdamas ištarė. — Ar jis pas jus?
— Pas mane? Kodėl? Kodėl jūs pagalvojote, kad jis gali būti pas mane?
— Negaliu jo surasti, — sušnibždėjo senjoras Lemas. — Ir niekas neranda.
— Bet juk tai juokinga, — nusistebėjo Tonijus.
Po keleto minučių jis suprato, kad subruzdęs visas namas. Visi įniko ieškoti. Mariana ir Alesandras, kurie laukė prie laukujų durų, pašoko ant kojų, kai jis pranešė apie tėvo dingimą.
— Ar žiūrėjote archyve apačioje? — pasiteiravo Tonijus.
Senjoras Lemas nuskubėjo tenai ir sugrįžęs pranešė, jog žemutinis aukštas kaip visuomet tuščias.
— O viršuje? — paklausė Tonijus.
Bet šįsyk nelaukė, kol kas nors patrauks tenai. Berniuką apėmė stipri nuojauta, kad kaip tik ten jie gali surasti Andrea. Pats nežinodamas kodėl, lipdamas laiptais jautėsi tikras, jog taip ir yra.
Dar neužkopęs į viršutinį aukštą, koridoriaus gale jis pamatė šviesą, trykštančią pro praviras duris. Tonijus žinojo, kad kažkur čia miegodavo tarnai bei Andželas su Bepu ir kad vienas kambarys visuomet būdavo užrakintas. Būdamas mažas jisai apžiūrinėdavo to kambario baldus pro rakto skylutę. Tuomet mėgino atrakinti spyną, bet nesėkmingai.
Taigi dabar jam kilo miglotas įtarimas. Tonijus skubiai nužingsniavo koridoriumi, įsitikinęs, kad senjoras Lemas eina iš paskos.
Tėvas iš tiesų buvo tame kambaryje. Įsisupęs vien į flanelinį chalatą stovėjo priešais langus, atsiveriančius kanalo pusėn. Per ploną medžiagą išryškėjo mentikauliai. Andrea kažką niurnėjo, tarytum kalbėjosi pats su savimi arba meldėsi.
Tonijus ilgokai lūkuriavo apžiūrinėdamas veidrodžiais bei paveikslais nukabinėtas sienas. Susidarė įspūdis, jog stogas seniai prakiuręs: ant grindų juodavo didelės drėgmės dėmės. Kambaryje tvyrojo apleistumo ir pelėsių kvapas. Matyt, lovą dengė sudrėkusi, apipelijusi lovatiesė. Užuolaidos ilgai kybojo nejudinamos; dalis lango stiklo iškrito. Ant mažo staliuko šalia damastu aptrauktos kėdės stovėjo taurė, kurios dugne matėsi tamsios nuosėdos. Žemyn puslapiais gulėjo atversta knyga, o kitos, stovinčios lentynose, taip išsipūtė, jog odiniai viršeliai, rodės, tuoj sutrūks.
Tonijui nereikėjo aiškinti, kad čia Karlo kambarys, paliktas paskubomis ir kad iki šio momento niekas čia nesilankė.
Vaikinas apstulbęs žiūrėjo į šlepetes prie lovos, žiurkių apgraužtas žvakes. O paskui pastebėjo į komodą atremtą, tarytum skubotai numestą portretą. Pažįstami ovalūs rėmai kvadratiniu apvadu, kaip ir visi paveikslai apatinėje galerijoje bei didžiojoje svetainėje, iš kur, matyt, ir buvo atneštas.
Iš portreto žvelgė brolio veidas, nutapytas itin meistriškai. Tos pačios viena nuo kitos atitolusios juodos akys, ramiai žvelgiančios į apleistą kambarį.
— Palaukite už durų, — tyliai paprašė Tonijus senjoro Lemo.
Langas buvo atlapotas, už jo raudonavo daugybė čerpių stogų, tarp kurių šen bei ten įsiterpdavo sodelių žaluma bei bokštų smailės, o tolumoje matėsi švento Morkaus bazilikos kupolas.
Staiga iš Andrea lūpų išsiveržė švilpesys. Tonijus pajuto smilkinius perveriantį skausmą.
— Tėve? — atsargiai pratarė artindamasis.
Andrea pasuko galvą, bet rudos akys sūnaus neatpažino. Veidas atrodė dar labiau išsekęs nei visuomet ir blizgėjo nuo prakaito. Akys, paprastai tokios guvios, kai nebūdavo rūsčios, dabar prarado aiškumą ir tarsi apsitraukė plėvele.
Paskui Andrea veidas pamažu prašviesėjo.
— Aš... Aš... Nekenčiu... — sukuždėjo jis.
— Ko, tėve? — paklausė ne juokais išgąsdintas Tonijus. Dėjosi išties šiurpūs dalykai.
— Karnavalas, karnavalas, — niurnėjo Andrea, o jo lūpos virpėjo. Jis uždėjo ranką Tonijui ant peties. — Aš... Aš... Aš privalau...
— Gal nusileiskite žemyn, tėve? — nedrąsiai pasiūlė Tonijus.
Ir tada berniuko akivaizdoje tėvas pradėjo siaubingai keistis. Jo akys išsiplėtė, burna persikreipė.
— Ką tu čia veiki? — sušvokštė Andrea. — Kaip įžengei į šiuos namus be mano leidimo?
Jis staigiai atsitiesė ir ėmė tirtėti apimtas įniršio.
— Tėve! — sukuždėjo Tonijus. — Čia aš, Tonijus.
— A! — Andrea pakėlė ranką, kuri taip ir pakibo ore.
Jis suprato suklydęs ir dabar žiūrėjo į sūnų susigėdęs bei sumišęs. Iš begalinio susijaudinimo drebėjo jo rankos, tirtėjo lūpos.
— Ak, Tonijau, — vos ne vos išlemeno. — Mano Tonijau.
Ilgai nė vienas nepratarė nė žodžio. Koridoriuje pasigirdo šnibždėjimasis. Paskui balsai nutilo.
— Tėve, jums reikia atsigulti, — pagaliau pratarė Tonijus, apkabindamas tėvą. Jis pirmą kartą pastebėjo, koks šis sulysęs.
Lengvas it plunksnelė, be gyvybinių jėgų ir energijos. Ko gero, gyventi jam beliko visai nebeilgai.
— Ne, ne dabar. Man viskas gerai, — atsakė Andrea.
Gan grubiai jis patraukė nuo pečių Tonijaus rankas ir nuėjo prie praviro lango.
Apačioje, žaliame vandenyje, plaukė ankštis primenančios gondolos. Lagūnos link pamažu slinko ekskursijų laivas. Ant jo denio grojo orkestrėlis, o kraštus puošė rožės bei lelijos. Mažos figūrėlės šmėžavo, sukiojosi, zujo po balto šilko stogeliu. Iš ten, rodos, sklido sienomis aukštyn kopiantis skambus juokas.
— Kartais man atrodo, kad pasenti ir numirti Venecijoje — klaikiai neskoninga! — tyliai pratarė Andrea. — Taip, skonis, vis skonis! Tarsi visas gyvenimas — tai nieko daugiau, vien tik skonio reikalas! — drebančiu balsu piktai suniurzgė jis, žvelgdamas į sidabrinį kupolą tolumoje. — Tu didžioji kekšė!
— Tėti! — sukuždėjo Tonijus.
Tėvas uždėjo jam ant peties kaulėtą it žnyplės ranką.
— Sūnau, tu neturi laiko užaugti pamažu. Aš jau tau sakiau. Dabar įsidėmėk: privalai įsikalti į galvą, kad jau tapai vyru. Elkis taip, lyg tai būtų absoliuti tiesa, tuomet ir visa kita atsistos į savo vietas, supranti? — balzganos akys įsmigo į Tonijų, akimirksniui žybtelėjo, o paskui vėl apsiblausė. — Aš atiduočiau tau imperiją, visą pasaulį. Bet dabar tegaliu duoti patarimą: kai pats nuspręsi, jog esi vyras, tuomet juo ir tapsi. Visa kita susitvarkys savaime. Įsidėmėk.