Dainininkas priglaudė pirštą Tonijui prie lūpų lyg angelas, uždedantis paskutinį atspaudą kūrimo momentu.
— Ne tu turėsi jiems priešintis, Tonijau. O tavo tėvo testamentas ir tie, kurie privalo jį vykdyti. Vadinasi, iš Karlo atimta paveldėjimo teisė?
Tariant paskutiniuosius žodžius, jo balsas pritilo. Juk jeigu jau taip, turėjo egzistuoti išties baisi priežastis. Taip galėjo nutikti tik tuomet, jei Karlas kada nors tyčia pakėlė prieš tėvą ranką. O šitaip niekada nėra buvę.
— Nuosavybė nedaloma, — sumurmėjo Tonijus. — Mano tėvo nurodymai visiškai aiškūs. Didžioji lėšų dalis skirta mano išsilavinimui, mokslams, o paskui visoms išlaidoms padengti, kai tapsiu valstybės veikėju. Karlui atiteko apgailėtini skatikai ir patarimas pasiaukoti vardan mano vaikų gerovės...
Aleksandras linktelėjo. Jis dėl to nenustebo.
— Alesandrai! Jis įniršęs! Jis nori žinoti, kodėl turėtų nusileisti. Juk jis vyresnis sūnus...
— Tonijau, Venecijoje tai nieko nereiškia, — priminė Alesandras. — Tėvo pasirinkimu tu turėsi vesti ir pratęsti giminę. Nebijok šio žmogaus, tave gina įstatymas bei globėjai.
— Alesandrai, jis norės žinoti, kodėl šių namų likimas turi priklausyti nuo kažkokio berniūkščio...
— Tonijau, Tonijau, — sušnibždėjo Alesandras. — Net jei panorėtum, negalėtum jam nusileisti. Nurimk. Kad ir kas nutiktų, aš čia esu tam, kad tau padėčiau.
Tonijus, sunkiai alsuodamas, žvelgė į šalį taip, tarsi visi įkalbinėjimai nebūtų jo pasiekę.
— Alesandrai, jei tik aš įstengčiau jo neapkęsti... — pradėjo berniukas.
Alesandras palenkė galvą į šoną, jo veide išryškėjo begalinė kantrybė.
— Bet jis atrodo... Jis toks...
— Tokie dalykai tau nepavaldūs, — papurtė galvą Alesandras.
— Ką tu apie jį žinojai? — neatlyžo Tonijus. — Juk tikrai apie jį žinojai?
— Žinojau, — atsakė Alesandras ir automatiškai nubraukė garbaną Tonijui nuo veido. — Bet tik tiek, kiek žinojo visi. Jis buvo visiškai nevaldomas. O šiuose namuose viešpatavo mirtis. Mirė motina, mirė broliai. Kažin ar įstengsiu papasakoti tau daugiau.
— Tačiau Katrina jo neniekina! — sumurmėjo Tonijus. — Jinai jo gailisi!
— Ak, Tonijau, nors ir gailisi, bet ji — tavo globėja ir palaikys tave. Kai suprasi esąs bejėgis ką nors pakeisti, tu nurimsi.
— Bet paklausyk... Toji moteris, kurios jis atsisakė. Kai prieš daugelį metų tėvas norėjo pasirūpinti jo santuoka...
— Aš nieko apie tai nežinau, — dainininkas vėl papurtė galvą.
— Jis atsisakė tėvo išrinktos nuotakos ir pabėgo su kažkokia mergina iš vienuolyno. O nuotakos atsisakė. Alesandrai, ar toji nuotaka — mano motina?
Alesandras jau ketino paprieštarauti, bet paskui sudvejojo.
— Jeigu ji — toji mergina, kurios atsisakė Karlas, gyvenimas čia taps jai nepakeliama našta...
Alesandras patylėjo.
— Ne, ji — ne ta mergina, kurios atsisakė Karlas, — pagaliau tyliai atsakė jis.
Tamsūs namai, tušti namai, svetimi garsai.
Tonijus užkopė laiptais į viršutinį aukštą.
Jis žinojo, kad Karlas savo kambaryje. Į dulkėtą koridorių skverbėsi šviesa pro praviras duris.
Šįryt brolis pakvietė jį drauge papusryčiauti, atsiuntė savo tarnus turkus, kurie perdavė kvietimą nusileisti. Atsisėdęs lovoje, rankomis apglėbęs galvą, Tonijus nerišliai vebleno atsisakymo žodžius svetimiems veidams.
O dabar jis ant pirštų galų atitykino prie durų ir pamatė brolį. Šis vaikščiojo tarp laiko apgadintų daiktų. Lova užversta purvinais skarmalais. Rankoje Karlas laikė nuo drėgmės išpampusią knygą. Versdamas sunkius, sudrėkusius puslapius, jis patyliukais skaitė balsu. Žydras dangus jam už nugaros atrodė apsiblausęs žvelgiant pro purvinus stiklus, o kuždesys šiame kambaryje skambėjo išties natūraliai. Karlas skaitė monotoniškai, vis garsiau ir garsiau, nors skaitė tik sau, ir ranka mušė ritmą.
Bet štai jis pastebėjo Tonijų. Veidas tuojau pat nušvito, jis švelniai nusišypsojo vien akimis ir užvertęs knygą pasidėjo ant dešinės rankos.
— Užeik, broleli, — pakvietė Karlas. — Kaip matai, aš... taip sakant, atsidūriau keblioje padėtyje. Negaliu tavęs pakviesti pasėdėti čia, mano kambaryje.
Jo tonas nedvelkė ironija nė pykčiu, bet kraujas plūstelėjo Tonijui į veidą, ir kamuojamas gėdos jis neįstengė nei atsakyti, nei pakelti akis.
Kodėl nepasiuntė tarnų sutvarkyti Karlo kambario? Kodėl nepagalvojo apie tai? Viešpatie, juk jis jau kuris laikas šeimininkas šiuose namuose, argi ne? O jeigu ne jis, tuomet kas gi kitas galėjo duoti tokį nurodymą? Tonijus susirūpinęs nužvelgė purvinas, apsilaupiusias sienas, apirusį kilimą.
— Bet tu matai, kaip visa čia alsuoja meile man? — atsiduso Karlas. Jis atidėjo knygą ir pažvelgė į suskeldėjusias lubas. — Matai, kaip saugomi mano turtai! Drabužiai išgelbėti nuo kandžių, o knygos guli saugiai bei sausai.
— Atleiskite man, senjore!
— Už ką?
Karlas ištiesė ranką, o kai Tonijus prisiartino, prisitraukė jį.
Vėl berniukas pajuto švelnią šio žmogaus šilumą ir jėgą. Tolimame, nerimo nepaliestame sąmonės kamputyje šmėstelėjo mintis: „Aš šitaip atrodysiu, kai tapsiu vyru. Aš matau save ateityje. Nedaugeliui tai pavyksta“.
Karlas švelniai pabučiavo jį į kaktą.
— Bet ką tu galėjai padaryti, broliuk?
Jis ir nelaukė atsakymo. Vėl atvertęs knygą, perbraukė ranka per išskydusias eilutes. „Audra“ — buvo parašyta angliškai, o paskui dviem stulpeliais rikiavosi tekstas. Karlas vėl pradėjo ritmingai šnibždėti:
— Kur guli tėvas, ten gilu21...
O kai jis vėl pakėlė akis, atrodo, nebesidžiaugė matydamas Tonijų.
„Bet kodėl? Ką tu matai? Nejaugi manęs nekenti?“ — svarstė Tonijus. Irimo atmosfera jį slėgė, jis duso nuo dulkių ir vos beįstengė kvėpuoti dvoku, kurį skleidė pūvantys bei dūlėjantys daiktai šiame kambaryje.
Bet brolis neatitraukė žvilgsnio. Juodose jo akyse atsirado keisti žiburėliai.
— Pirmasis meilės sąjungos kūdikis, — sušnibždėjo Karlas, — vaikas, gimęs aistros viršūnėje. Kaip sakoma, palaimintasis pirmagimis. — Ūmai jo antakiai susiraukė, o lūpų kampučiai nusileido. — Anuomet aš buvau paskutinioji tėvų atžala, mes tokie panašūs. Bet juk čia nėra jokių taisyklių, ar ne? Pirmasis vaikas, paskutinysis vaikas... Išskyrus tėvo jausmus pirmajam kūdikiui!
— Atleiskite, senjore, bet aš nesuprantu, apie ką kalbate.
— Taip, žinoma. O kodėl turėtum mane suprasti? — tęsė Karlas lygiu ankstesniuoju tonu be jokio priešiškumo. Brolis pažvelgė į Tonijų nustebęs, bet kartu taip, lyg jam būtų malonu į berniuką žiūrėti. Tačiau Tonijus nuo jo žvilgsnio viduje susigūžė ir pasijuto nelaimingas.
— O visa tai tu supranti? — pakėlė balsą Karlas. — Apsidairyk aplink!
Vėl pasigirdo grėsmė — tarsi įniršio riksmas veržtųsi jam iš krūtinės.
— Senjore, prašau jūsų, leiskite man atsiųsti tarnus, kad sutvarkytų šį kambarį...
— O, nejaugi jiems įsakysi? Juk tu čia šeimininkas, tiesa? — balsas suskambo dar šiurkščiau.
Tonijus pažvelgė broliui į akis ir, įžiūrėjęs jose tik užgaulią pajuoką, bejėgiškai nusuko žvilgsnį.
— Ne, broleli, tu dėl to nekaltas, — netikėtai pridūrė Karlas. — Žinai, tu kilnus, — kalbėjo jis, rodos, nuoširdžiai švelniai. — Kaip smarkiai jis turėjo tave mylėti. Bet, išdrįsiu pasakyti, jei aš būčiau tavo tėvas, mylėčiau tave ne mažiau.
— Bet pasufleruokite, senjore, kaip mums dabar pamilti vienam kitą?