— Aš myliu tave, — sukuždėjo Karlas. — Tačiau leisk man čia sustoti ir nepasakyti to, dėl ko vėliau gailėsiuos. Supranti, aš vis dar negaliu čia apsiprasti. Tarsi būčiau grįžęs tik tam, kad pamatyčiau esąs miręs ir visų jau palaidotas, tad man belikę tik klajoti po šį namą lyg vaiduokliui. O kai esi tokios būklės, netrunka rastis minčių bei žodžių, kurie gali pasirodyti besą tiesiog velniški.
— Tuomet išeikite iš čia, prašau. Prašau... Jo apartamentai antrame aukšte, senjore, galite juose įsikurti...
— Taigi tu man juos atiduoti, broliuk?
— Senjore, aš nenorėjau pasakyti, kad jums juos atiduotu. Aš jokiu būdu nenorėjau parodyti jums nepagarbos. Aš tik turėjau omenyje, kad jūs, žinoma, galite ten įsikurti.
Karlas nusišypsojo ir demonstratyviai užvertęs akis numetė knygą ant stalo. O paskui abiem rankom grubiai sugriebė Tonijaus galvą.
— Na kodėl tu nepasirodei esantis koks nors įžūlus arogantiškas berniūkštis? — sušnibždėjo jis. — Tuomet aš galėčiau ir toliau jį keikti už tai, kad šitaip tave išpaikino.
— Senjore, nereikia kalbėti tokių dalykų. Antraip mums nepavyks čia gyventi kartu.
— O dar protas, išmintis bei narsa, taip, narsa. Štai kuo tu pasižymi, broleli. Pats atėjai pasižiūrėti man į akis ir pasikalbėti su manimi. Prieš minutę prašei išmokyti tave, kaip mums pamilti vienam kitą?
Tonijus linktelėjo. Jis žinojo: jeigu pamėgins kažką pasakyti, balsas nepaklus. Tasai žmogus, stipriai spaudžiantis jį, buvo taip arti. Lėtai palinkęs į priekį, Tonijus palietė lūpomis brolio skruostą ir išgirdo, kaip glėbyje jį laikantis Karlas vėl atsiduso.
— Visa tai pernelyg sudėtinga, — pratarė Katrina.
Buvo jau po vidurnakčio, ir namas skendėjo tamsoj, išskyrus tą kambarį, pro kurį jis ėjo. Iš šiurkštaus, pustonių netekusio brolio balso Tonijus suprato, kad brolis išgėrė vyno.
— Bet tu sugrįžai turtingas, tebesi jaunas... Ir Dieve mano, nejaugi šiame mieste kažko maža, nejau negali pasitenkinti neturėdamas žmonos bei vaikų? Tu laisvas...
— Senjora, laisvė man įsipyko. Aš žinau, kad viską galima nupirkti. Taip, turtingas, jaunas bei laisvas, ir aš ištisus penkiolika metų toks buvau! Bet pasakysiu jums: kol jis buvo gyvas, tai buvo skaistyklos ugnis, o dabar, kai jis miręs, ji virto pragaru! Nekalbėkite man apie laisvę! Aš jau pakankamai prisikentėjau, savo kaltę išpirkau, taigi dabar galiu vesti ir...
— Karlai, tu negali priešintis jo valiai!
Tamsiaveidžiai tarnai šlavė koridorius. Kažkokie jaunuoliai sukiojosi prie Andrea apartamentų durų. Marčelas Lizanis atvyko iš pat ryto ir dabar kartu su Karlu pusryčiavo valgomajame.
— Užeik, Tonijau!
Pamatęs pro šalį einantį brolį, Karlas mostelėjo ranka ir staigiai pakilo. Kėdė nuslydo plytelėmis išklotomis grindimis.
Bet Tonijus, greitosiomis nusilenkęs, nuskubėjo šalin. O pagaliau įžengęs į savo kambarį patylom atsišliejo į duris ir kurį laiką stovėjo ten, tarsi atradęs slėptuvę.
— Nepasidavė, ne, vis dar nepasidavė, — papurtė galvą Katrina, akimirksniui primerkdama mėlynas akis.
Ji atėjo patikrinti Tonijaus pamokų. Peržiūrėjusi sugrąžino Alesandrui. Odiniame aplanke gulėjo popieriai, kuriuose buvo surašytos būsimos išlaidos: kiek sumokėti virėjai, kiek — liokajui, kiek — mokytojams, kiek atidėti maistui bei kitoms reikmėms.
— Bet tu privalai kęsti tylėdamas, — pasakė ji, uždedama delną ant Tonijaus rankų. — Neprovokuok jo.
Berniukas linktelėjo. Sutrikęs ir nusiminęs Andželas, sėdintis kitame kambario gale, nuolat dirsčiojo į juos pakeldamas galvą nuo brevijoriaus.
— Taigi leisk jam burti čionai senus draugus, suteik galimybę išsiaiškinti, kas dabar yra įtakingas, — nuleidusi balsą Katrina pasilenkė prie Tonijaus ir pažvelgė jam į akis. — Ir leisk jam išlaidauti, kiek širdis geidžia, juk jis parvežė namo didžiulį turtą. Jis skundžiasi dėl tamsių užuolaidų ir trokšta venecijietiškos prabangos, prancūziškų niekučių, prašmatnių apmušalų. Suteik jam visa tai...
— Taip, taip, — sutiko Tonijus.
Kiekvieną rytą Tonijus stebėjo iš namų išeinantį brolį. Karlas lėkte nulėkdavo laiptais žvangindamas raktais bei prie šono prisegta špaga. Jo batų trepsėjimas į marmurą taip neįprastai skambėjo šiuose namuose, jog Tonijui atrodė, tarytum tie batai gyvena kažkokį savą, atskirą gyvenimą. Pro durų plyšelį Tonijus matė baltus perukus ant nublizgintų medinių manekenų galvų ir girdėjo iš praeities kuždantį Andrea: „Dabita...“
— Broliuk, nusileisk, pavakarieniauk šiandien su manimi, — kartais Karlas išdygdavo iš tamsos, tarsi būtų jo laukęs.
— Prašau man atleisti, senjore, bet mano nuotaika, mano tėvas...
Iš kažkur pasigirdo dainavimas. Tonijus negalėjo suklysti: dainavo motina.
Buvo maždaug keturios valandos po vidurdienio. Alesandras sėdėjo prie stalo bibliotekoje — tyliai, nejudėdamas, kaip statula. Ant laiptų pasigirdo tylūs žingsniai. Pro praviras duris įplaukė motinos balsas: ji dainavo liūdną dainą, labai panašią į bažnytinį himną. O kai Tonijus atsistojo ir nuėjo pas ją, pamatė, jog ji kažkur ruošiasi.
Pasiėmusi maldaknygę, veidą prisidengusi gedulingu šydu, Mariana, atrodo, visai nenudžiugo pamačiusi sūnų.
— Lena eina su manimi.
Alesandro jai šiandien neprireiks.
— Mama, — Tonijus nuėjo palydėti jos iki durų. Ji kažką niurnėjo panosėje. — Ar tu laiminga čia, dabar? Pasakyk man!
— Ak, kodėl manęs šito klausi? — atsiliepė ji nerūpestingai, bet tuojau pat, iškišusi ranką iš po juodo apsiausto, netikėtai stipriai sugriebė sūnų už riešų.
Jis akimirksnį pajuto skausmą bei supyko.
— Jeigu tu čia nelaiminga, galėtum persikraustyti pas Katriną, — pasakė jis ir pasibaisėjo: jeigu ji išties nuspręs išvykti, jos kambariai tuojau pat ištuštės bei taps svetimi.
— Aš savo sūnaus namuose, — atsakė ji ir atsisuko į tarną. — Atidarykite duris!
Naktį jis negalėdamas užmigti gulėjo, klausydamasis tylos. Visas pasaulis už kambario durų atrodė lyg svetima teritorija. Koridoriai, pažįstami kambariai, net drėgni apleisti užkaboriai. Staiga iš apačios pasigirdo juokas. Tylus, bemaž negirdimas garsas, bylojantis apie žmogaus buvimą namuose. Niekas negalėjo jo išgirsti, bet Tonijus išgirdo.
Kažkur naktyje isteriškai klykė moteris. Berniukas apsivertė ant šono ir užsimerkė spėjęs pagalvoti, jog riksmas, rodos, skambėjo namo viduje.
Jis užmigo. Ir sapnavo, tarytum atidaręs duris vėl pamatė juos apačioje. Tas pats senas ginčas. Griežtas, aukštas Katrinos balsas. O brolis... Nejaugi jis verkė?
Buvo ankstyvas vakaras. Iš tolumos atsklido silpni spalio karnavalo atgarsiai. Vos už poros žingsnių esančiuose Trimanių rūmuose vyko puota. Tonijus vienas stovėjo ilgame valgomajame. Neatitraukdamas rankos nuo sunkios užuolaidos, jis žiūrėjo, kaip apačioje priplaukia ir nutolsta valtys.
Alesandro bei Lenos lydima motina stovėjo tiesiog po langu prieplaukoje ir laukė gondolos. Ilgas juodas šydas leidosi iki pat drabužių apačios. Vėjas priplakė plonytę medžiagą prie veido, išryškindamas Marianos profilį.
„O kur jis? Šiame name?“
Didžiulis valgomasis panėšėjo į aklinos tamsos jūrą.
Tačiau nespėjęs pasimėgauti tyla ir ramybe, Tonijus išgirdo pirmuosius garsus. Kažkas judėjo tamsoje. Paskui ore pasklido muskusinis rytietiškų kvepalų aromatas, girgžtelėjo durys, ir įėjusysis tyliai žengdamas akmeninėmis grindimis ėmė artintis prie jo.
„Sučiuptas atviroje jūroje“, — pagalvojo berniukas, neatitraukdamas akių nuo ribuliuojančio kanalo vandens. Tolumoje, viršum švento Morkaus aikštės, liepsnojo dangus.
Jis pajuto kažkieno artumą sau už nugaros, ir plaukai ant pakaušio pasišiaušė.
— Ankstesniais laikais, — sušnibždėjo Karlas, — visos moterys dėvėjo tokius šydus, kurie suteikdavo joms ypatingo žavesio. Jos turėjo paslaptį, kurią nešiojosi gatvėmis ir kuri dvelkė rytais...