Tonijus lėtai pakėlęs akis pamatė brolį visai arti. Balti nėriniai ant juodo Karlo švarko labiau panėšėjo į miglotą miražą nei į audinį, o puikiai sugarbanotas, aukštai nuo kaktos kylantis ir į tikrus plaukus panašus perukas nežymiai blizgėjo.
Brolis priėjo prie lango bei pažvelgė žemyn. Judviejų panašumas vėl apstulbino Tonijų, kaip kad apstulbindavo visuomet, kai jį suvokdavo. Silpnoje žvakės šviesoje Karlo oda atrodė nepriekaištinga. Vienintelis amžiaus požymis — smulkios raukšlelės akių kampučiuose, atsirandančios visuomet, kai jis plačiai šypsodavosi.
Ir dabar toji šypsena sušvelnino jo veidą spinduliuodama nuoširdžią šilumą. Atrodė neįmanoma patikėti, kad tarp brolių apskritai esama kokio nors priešiškumo.
— Tu kas vakarą manęs vengi, Tonijau, — kreipėsi Karlas. — Bet gal dabar vis dėlto imkim ir pavakarieniaukim drauge. Stalas jau padengtas.
Tonijus vėl nusisuko į vandenį. Motinos jau nesimatė. Naktyje nebeliko nieko daugiau, tik kanalu lėtai plaukiančios valtys.
— Mano mintys su mano tėvu, senjore, — atsiliepė jis.
— Ak taip, su tavo tėvu!
Bet Karlas nenusisuko. Prieblandoje nuslinko nekalbūs turkai, uždegė žvakes daugybėje žvakidžių visur aplinkui, ant paties stalo, ant indaujų tiesiog po siaubinguoju paveikslu.
— Sėskis, broleli!
„Aš noriu tave pamilti, — galvojo Tonijus, — kad ir ką tu padarei. Tikiuosi, šią kliūtį pavyks kažkaip įveikti“.
Nunarinęs galvą, Tonijus atsisėdo stalo gale, kur dažnai sėsdavosi ir anksčiau. Tik vėliau suvokė, ką iškrėtė, ir pakėlęs akis pažvelgė į brolį.
Širdis ėmė daužytis. Jis matė priešais save šypseną, spinduliuojančią vien draugiškumą. Sniego baltumo perukas dar labiau išryškino Karlo odos tamsumą bei pabrėžė aukštai išlenktų antakių grožį. Brolis žvelgė į jį nė kiek ne smerkiamai.
— Mudu nesutariame, — ištarė Karlas. — Galime apsimetinėti, bet neįstengiame to pakeisti. Mudu nesutariame. Praėjo beveik mėnuo, o mes negalime drauge perlaužti duonos.
Tonijus linktelėjo, į akis plūstelėjo ašaros.
— Tačiau mudviejų panašumas, — pridūrė Karlas, — beveik antgamtiškas.
Tonijus pagalvojo: „Ar įmanoma pajusti žodžiais neišsakytą kito meilę? Ar Karlas gali įžvelgti ją mano akyse?“ Ir pirmą kartą per visą šį laiką, neįstengdamas ištarti nė pačių paprasčiausių žodžių, jis suvokė, kaip norėtų atsiremti į brolį. „Pasipasakoti tau, paprašyti tavo pagalbos. Bet tai neįmanoma. Mudu nesutariame“. Berniuką apėmė noras tuojau pat išeiti iš kambario. Jis bijojo keisto brolio iškalbos.
— Nuostabus mažasis broliukas, — sušnibždėjo Karlas. — Prancūziški apdarai, — tęsė apžiūrinėdamas Tonijų, ir didelės tamsios jo akys žybtelėjo. — O koks grakštumas. Pastarąjį, manau, paveldėjai iš motinos, kaip ir balsą, nepaprastą, įstabų sopraną.
Tonijus ryžtingai nusuko akis. Pašnekesys virto kankyne.
„Bet jeigu mudu nepasikalbėsime dabar, bus dar blogiau“.
— Būdama mergaitė, ji dainavo koplyčioje, — tęsė Karlas, — ir savo giesmėmis išspausdavo mums ašaras. Ar ji tau apie tai pasakojo? Ak, kiek jinai gaudavo dovanų, kaip ją mylėjo gondoljerai!
Tonijus lėtai pažvelgė į brolį.
— Ji buvo tikra sirena, — kalbėjo Karlas. — Nejaugi niekas tau nesakė?
— Ne, — droviai atsakė Tonijus.
Pajutęs, jog brolis stebi, kaip jis muistosi ant kėdės, berniukas vėl skubiai nusuko žvilgsnį.
— O kokia ji buvo gražuolė! Netgi gražesnė negu dabar... — Karlo balsas virto šnabždesiu.
— Senjore, geriau nekalbėkite apie ją šitaip! — impulsyviai šūktelėjo Tonijus.
— Bet kodėl? Kas atsitiks, — ramiai tęsė Karlas, — jeigu aš šitaip apie ją kalbėsiu?
Tonijus pažvelgė į brolį. Pastarojo šypsena pasikeitė: ją persmelkė šaltis. „Ko gero, nebūna už tokią šypseną šiurpesnės veido išraiškos“, — pagalvojo Tonijus.
Berniukas jautė, jog Karlo šypsena slepia tą neviltį, nerimą ir įniršį, kuris prasiveržė kartu su riaumojimu už uždarų durų.
— Bet ne aš dėl to kaltas! — staiga sukuždėjo Tonijus.
— Tada nusileisk man!
Štai ir išmušė valanda.
Daugelį dienų Tonijus su siaubu laukė šio momento. Norėjosi pakilti bei išeiti, bet brolio delnas jau uždengė jo ranką ir prispaudė prie stalo. Jis pajuto po drabužiais ištrykštantį prakaitą, o kambaryje staiga pasidarė nepakeliamai šalta. Jisai žvelgė į žvakių liepsną, tarsi norėdamas, kad ši išdegintų jam akis, ir suvokė negalįs nieko padaryti, idant atitolintų bauginantį pokalbį.
— Nejaugi tu netrokšti išgirsti manąją įvykių versiją? — sušnibždėjo Karlas. — Juk vaikai smalsūs. Nejaugi neturi įgimto smalsumo? — jo veide liepsnojo įniršis, bet šypsena nedingo nuo lūpų, o balsas pažemėjo tariant paskutiniuosius skiemenis, lyg pats bijotų jo galios.
— Senjore, jūs priešinatės ne man. Tad kam visos šitos šnekos?
— Ak, broleli, tu mane stulbini. Tavęs neįmanoma priversti paklusti, ar ne? Tavo viduje geležis, kaip kad ir jo viduje buvo geležis. Ir aštrūs nekantrumo dygliai, kokius turi ji. Bet tu mane išklausysi.
— Jūs klystate, senjore. Aš jūsų nesiklausysiu. Papasakokite viską tiems, kurie paskirti vadovauti mums abiem, valdyti mūsų turtą, mūsų sprendimus.
Ūmai pajutęs pasibjaurėjimą broliu, Tonijus ištraukė savo ranką iš Karlo delno.
Bet jo veidas, stebėtinai jaunas, atspindintis įkarštį ir kančią, traukė. Brolis tarytum metė Tonijui iššūkį, maldavo jį, jis visiškai neturėjo tos „geležies“, paties Karlo žodžiais tariant, kokią Tonijus kartais išties jusdavo tėvo viduje.
— Ko jūs iš manęs norite, senjore? — paklausė Tonijus ir atsilošęs kėdėje lėtai atsiduso. — Pasakykite man, ką aš turiu padaryti!
— Aš jau sakiau tau: nusileisk man! — Karlas vėl pakėlė balsą. — Matai, ką jis man padarė? Apiplėšė mane — štai ką jis man padarė! Ir nori apiplėšti dar kartą! Bet aš tau pasakysiu: to nebus!
— O kodėl nebus? — nesusilaikęs paklausė Tonijus. Jis visas drebėjo, bet dabar susierzinimas išstūmė drovumą. — Ar aš turėčiau tam pasipriešinti? Liaukitės! Ar aš turėčiau priešintis savo tėvo valiai todėl, kad jūs manęs paprašėte taip pasielgti? Senjore, aš nežinau, ar manyje esama „geležies“, bet mano gyslomis teka Treskių kraujas, o jūs mane vertinate taip neteisingai, jog aš be galo sutrikęs ir nežinau, kokiu būdu jums paaiškinti, kaip smarkiai jūs klystate!
— O tu, pasirodo, visai ne vaikas!
— Ne, aš dar vaikas, ir kaip tik todėl visa tai dabar kenčiu, — ryžtingai paprieštaravo Tonijus. — Bet jūs, senjore, esate vyras ir turėjote gerai suprasti, kad aš visai ne tas teisėjas, į kurį reikėtų apeliuoti. Ne aš pasirašiau jums nuosprendį.
— Ak, nuosprendį! Taip, nuosprendį! — nelygiu balsu pratarė Karlas. — Kaip puikiai tu parenki žodžius, tėvas dabar tavimi be galo didžiuotųsi, tokiu jaunu ir tokiu protingu, o dar tokiu narsiu...
— Narsiu? — ištarė Tonijus švelniau. — Senjore, čia jūs verčiate mane kalbėti grubius žodžius. Aš nenoriu su jumis pyktis! Leiskite man išeiti! Man čia tikras pragaras: brolis prieš brolį!
— Taip, brolis prieš brolį, — atsiliepė Karlas. — O kaip kiti namo gyventojai? Kaip tavo motina? Kaip ji žiūri į visa tai? — sušnibždėjo jis pasilenkęs taip arti, kad Tonijus atšlijo, nors ir nenusuko žvilgsnio. — Tad kaip tavo motina?
Priblokštas bei išgąsdintas Tonijus neįstengė nieko atsakyti.
Prispaustas prie kėdės atlošo, berniukas žvelgė į savo antrininką. Miglotas pasibjaurėjimo pojūtis sugrįžo.