— Jūsų žodžiai man atrodo tokie keisti, senjore!
— Nejaugi? Pagalvok truputį, juk esi toks nuovokus, juk vedžioji už nosies savo mokytojus! Taigi pasakyk man, ar ji sutiktų nugyventi visą gyvenimą viena, sūnaus namuose, atlikdama gedinčios našlės vaidmenį?
— Bet ką gi daugiau ji galėtų daryti? — išlemeno Tonijus.
Ir vėl pasirodė toji šypsena, bemaž švelni, bet kartu tokia netvari. „Šio žmogaus viduje nėra tikro pykčio, — liūdnai pagalvojo Tonijus. — Nėra pykčio netgi dabar. Tik begalinis nepasitenkinimas. Neapsakomai skausmingas nepasitenkinimas, nepaliekantis vietos mintims apie pralaimėjimą arba kartėlį“.
— Jai dabar... kiek? — paklausė Karlas. — Dusyk daugiau nei tau? Ir kaip pavadinti jos ligšiolinį gyvenimą, jei ne įkalinimu iki gyvos galvos? Argi ji nebuvo dar visai mergaitė, kai atėjo į šiuos namus? Gali neatsakyti, aš ją ir taip prisimenu.
— Nekalbėkite apie mano motiną.
— Tu draudi man kalbėti apie tavo motiną? — Karlas palinko į priekį. — Argi ji ne iš kūno ir kraujo, kaip ir tu arba aš? Argi ji nekalėjo užmūryta šiuose namuose kartu su mano tėvu? Nagi pasakyk, Markai Antonijau, ar laikai save dailiu, kai žiūri į veidrodį? Ir argi neįžvelgi manyje to paties grožio? Didesnės ar mažesnės dalies?
— Jūs kalbate pasibjaurėtinus dalykus! — sušvokštė Tonijus. — Jei pasakysite apie ją dar bent vieną žodį...
— O, taigi tu man grasini, ar ne? Juk tavo špagos man tėra žaisliukai, berniuk! Dailiame tavo veidelyje nėra nė menkiausio barzdos pėdsako! O tavo balsas tebėra vaikiškai skambus, kaip ir jos, ką aš tau, beje, jau sakiau. Negrasink man. Kalbėsiu apie ją tiek, kiek panorėsiu. Bet įdomu, ar daug žodžių man reikės jai pasakyti, kad priversčiau prakeikti tuos metus?
— Dėl Dievo meilės, ji — jūsų tėvo žmona! — Tonijus sugriežė dantimis. — Smurtaukite prieš mane kiek tinkamas, aš jūsų nebijau. Bet ją palikite ramybėje, aišku? Net jei aš ir esu vaikas, galiu pasikviesti į pagalbą vyrus, kurie mane apgins!
O, čia buvo tikras pragaras, tas pats pragaras, apie kurį kalba kunigai ir kurį piešia dailininkai!
— Smurtauti? — rodos, nuoširdžiai nusijuokė Karlas. Jo veidas išsilygino. — Dėl ko turėčiau prieš ką nors smurtauti? Ji tebėra moteris, broliuk. Labai vieniša, geidžianti vyriško prisilietimo, jei tik prisimena, ką tai reiškia. Kai jinai vos neišsikraustė iš proto, jis pakišo jai eunuchą vietoj meilužio. Bet aš ne eunuchas. Aš vyras, Markai Antonijau.
Tonijus pašoko. Bet Karlas nė per žingsnį neatsitraukė.
— Jūs — pats velnias, kaip jis ir sakė! — sušnibždėjo Tonijus.
— Tai štai kaip jis apie mane kalbėjo! — šūktelėjo Karlas. Brolis sugriebė Tonijui už riešo ir suspaudė, tačiau veidą perkreipė kančia. Jo veide Tonijus matė, kokį skausmą jaučiąs brolis. — Jis vadino mane velniu, taip? O ar jis tau papasakojo, ką man padarė? Ar papasakojo, ką iš manęs atėmė? Penkiolika metų tremties! Kaip galima visa tai ištverti? Jeigu aš būčiau velnias, tuomet turėčiau ir velnišką galią ištverti tą pragarą!
— Aš jus užjaučiu! — Tonijus išsivadavo, staigiai ištraukdamas ranką. — Man jūsų gaila!
Juodu stovėjo vienas priešais kitą, vieni tuščiame kambaryje.
— Prisiekiu Dievu, aš jus užjaučiu! — pakartojo Tonijus. — Bet aš nieko negaliu padaryti, o ji tokia pat bejėgė, kaip ir aš.
— Bejėgė? Ji? Ar ilgai tu išsilaikysi, jei visas namas sukils prieš tave?
— Jinai mano motina, ji niekada nesukils prieš mane.
— Ar tu tuo tikras, Markai Antonijau? Geriau pirmiausia paklausk jos: koks yra tasai nusikaltimas, už kurį jai teko penkiolika metų kalėti? — Karlas žengė į priekį, kai Tonijus pamėgino kryptelėti į šalį. — Aš nusikaltau gimdamas po kita žvaigžde, turėdamas kitokį būdą. Jis nekentė manęs nuo pat gimimo dienos ir neįžvelgė manyje nė menkiausio dorybės pėdsako, nors kiti ir stengėsi jam parodyti. Tokia mano nuodėmė. Tačiau koks tavo motinos nusikaltimas, už kurį tasai žmogus teikėsi ją, dar visai vaiką, paversti savo nuotaka, o paskui palaidojo gyvą tarp keturių sienų.
— Palikite mane ramybėje! — pareikalavo Tonijus.
Už atvirų durų juodavo svetainė. Bet Tonijus niekaip negalėjo pajudėti ton pusėn, nors Karlas jo ir nebelaikė.
— Aš tau pasakysiu, kokia jos nuodėmė, — tęsė Karlas. — Ar tu pasirengęs išgirsti? O paskui pažiūrėsim, ar įstengsi man uždrausti apie ją kalbėti! Ji mylėjo mane, štai kokia jos kaltė! O kai aš atėjau į „Pietą“ jos išsivesti, Mariana išėjo su manimi!
— Jūs meluojate!
— Ne, Markai Antonijau...
— Viskas, ką pasakėte, kiekvienas žodis — melas!
— Ne, Markai Antonijau, aš nepasakiau nė vieno melagingo žodžio. Ir tu tai žinai. O jeigu taip nėra, eik paklausk savojo kastrato, tegul pasako tiesą! Arba paklausk mylimos savo tetulės Katrinos! Eik į gatves, ten tau pasakys kiekvienas! Aš išsivedžiau Marianą iš vienuolyno vidury baltos dienos, nes aš jos geidžiau, o ji geidė manęs, bet jis, jisai tetroško tik į ją žiūrėti.
— Aš jumis netikiu.
Tonijus pakėlė ranką, tarsi norėdamas smogti Karlui. Bet dabar prastai jį matė. Siluetas išskydo prieš akis, nors ir artinosi, užstodamas žvakių švieseles, dabar jau tamsias bei neryškias.
— Aš maldavau jį leisti man ją vesti! Prašiau atsiklaupęs! Žinai, ką jis man atsakė? „Aristokratė iš žemyno, — šaipėsi jis, — bekraitė našlaitė!“ Girdi, pats išrinksiąs man žmoną, sakė jis, ir išrinko kažkokią užgesusią baidyklę! Dėl jos turtų, padėties, o svarbiausia — iš neapykantos man! „Tėve! — meldžiau aš, — nuvažiuokite į „Pietą“, pasižiūrėkite į ją! Aš klūpodamas štai ant šių grindų maldavau jo. Kai įvyko blogiausia, kas galėjo nutikti, ir jis mane ištrėmė, tuomet išsirinko ją sau į nuotakas! Aristokratę iš žemyno, bekraitę našlaitę! Jisai ją vedė. Ir užmokėjo, kad ji būtų įtraukta į „Aukso knygą“. Juk galėjo tą patį padaryti dėl manęs, bet atsisakė! Ištrėmęs mane, pasiėmė Marianą pats, supranti? Budelis, broleli, tikras budelis! Apraudok ją ir mane! Apraudok beprotišką mūsų meilę bei beprotišką gyvenimą ir tą kainą, kurią mudu už tai sumokėjome!
— Liaukitės, aš negaliu to klausytis! — Tonijus užsispaudė rankomis ausis. Jo akys buvo užmerktos. — Jeigu jūs nesiliausite, tepadeda man Dievas...
Jis ištiesė ranką link durų ir užčiuopęs staktą atrėmė galvą, neįstengdamas pratarti nė vieno žodžio, nebesuvaldydamas beviltiškos raudos.
— Prieik šiąnakt prie jos durų, — išgirdo už nugaros tylų Karlo balsą, — pasiklausyk prie rakto skylutės, jei norėsi. Ji priklausė man tuomet, priklausys ir dabar. Jeigu netiki, paklausk jos!
Tonijus nedėvėjo nei kaukės, nei tabarro. Jis brovėsi per triukšmingą, šlapią minią, vėjo gūsių blaškomas lietus čaižė jam veidą. Pagaliau vaikinas atsidūrė kavinėje ir pajuto, kaip jį apgaubia karštas oras.
— Betina! — sušnibždėjo.
Akimirksnį mergina su juodu smailiu gobtuvu tarytum dvejojo, bet paskui prasibrovė pro kažkieno domino, šiurpokas bautas, dengiančias veidus, pro klounus, monstrus, priėjo ir skubiai jį apkabino.
— Čionai, jūsų prakilnybe! — mergina išsivedė jį į gatvelę link artimiausios prieplaukos.
Kai tik gondola atsiskyrė nuo kranto, mergina atsidūrė jo glėbyje ant kajutės grindų, nutraukė jam švarką, marškinius, pasikėlusi sijonus apsivijo jį kojomis.
Lietus šniokštė, kapsėjo į vandenį, barbeno į medinius tiltelius, nuolat atsirandančius virš galvos. Valtis pavojingai siūbavo, lyg neišlaikydama porelės svorio; kajutėje trenkė dulkėmis, šiltais kūnais, dūmų kvapu tarp nuogų Betinos kojų, kur plaukai pasirodė esantys drėgni bei karšti. Įkišęs ten galvą, Tonijus net sugriežė dantimis. Mažomis stipriomis rankomis Betina prispaudė jį prie savęs, ir jis jautė skruostais šilkinę jos šlaunų odą. Nenutylantis merginos kikenimas skambėjo ausyse, jos krūtys buvo tokios didelės, jog veržte įsiveržė jam į delnus. Ji perplėšė jo bridžius, o pati tarytum išslydo iš palaidinės ir sijono, balta bei saldi, jos pirštai jį glamonėjo, skatino, nukreipė.