Tonijus baiminosi, kad Betina juoksis sužinojusi, kad jis dar berniukas, bet ši tik prisitraukė jį, ir jisai įsiskverbė į ją, įsibrovė jausdamas, kaip sprogimas smegenyse nušluoja ir laiką, ir sumišimą, ir visą siaubą.
Būtų numiręs, jei bent akimirksnį būtų apie kažką pagalvojęs.
Todėl jo rankos godžiai lietė karštą kūną po jos keliais, drėgną šilumą po krūtimis, apskritas blauzdas bei atvirą, godžią burną, pilną pašėlusios narsos, tankaus alsavimo ir to lengvo, nekantraus kikenimo, daugybę smulkiausių linijų, raukšlelių, paslapčių. Vanduo teliūškavo į valties kraštus, atplaukdavo bei nutoldavo muzika, aukšti garsai, žemi garsai. Kartais jis guldavosi po Betina, mėgaudamasis jos svoriu, o paskui vėl paguldydavo ją ant nugaros, kilstelėdavo ranka kaitrias moteriško kūno klostes, lietė liežuviu mažą glotnų pilvą.
O kai pagaliau išsekęs tiesiog gulėjo prisispaudęs prie jos, atsklido jūros vandens kvapas, drėgnas apsamanojusių polių tvaikas ir dvelksmas tos minkštos žemės po jais, kuri irgi buvo Venecija. Visa tai siejosi su saldumu bei druska, su skambiu Betinos juoku, su sidabriniu įkypu lietumi, besiskverbiančiu pro mažus langelius ir krintančiu jam ant veido.
Ak, jei tik visa tai galėtų tęstis amžinai, jei tik galėtų ištrinti iš sąmonės visas mintis, visą skausmą, jei tik jis galėtų mylėti ją vėl ir vėl, o pasaulis nebesugrįžtų, ir jam nebetektų atsidurti tame name, tuose kambariuose, girdėti to balso. Tonijus apsivertė ant pilvo ir gulėjo tamsoje, prispaudęs veidą prie pagalvės, kad Betina neišgirstų jo verksmo.
Iš užmaršties pažadino balsai.
Ko gero, valtis plaukė tais mažais kanalėliais, virš kurių šviečia mažučiai langai, kur dienomis kabodavo skalbiniai, siaurose pakrantėse mėtėsi krūvos šiukšlių ir kur pakėlęs galvą galėjai pamatyti palei sienas šmirinėjančias žiurkes. Tamsoje spigiai kniaukė katės. Jis girdėjo teliūškuojantį bei pliuškenantį vandenį. Jautėsi esąs besvoris ir visiškai ramus, nepaisant merginos erzinimo:
— Myliu tave, myliu tave, myliu, myliu...
Ir vėl tie balsai. Tonijus pakėlė galvą. Tasai tenoras, kurį atpažintų bet kur, ir tasai bosas, taip, tas pats, ir dar fleita bei smuikas. Vaikinas pasirėmė alkūne pajusdamas, kaip pasvyra valtis. Ten buvo jo dainininkai!
— Kas, jūsų prakilnybe? — pašnibždom paklausė Betina.
Ji sėdėjo šalia nuogutėlė, tik beformė drabužių krūva dengė kelius. Grakštūs nuožulnūs pečiai, o akys tokios didelės, jog, rodos, egzistavo atskirai nuo baltutėlio veido ir stebėjo jį.
Tonijus atsisėdo tiesiai ir švelniai išsivadavo. „Aš ją turėjau, — pagalvojo. — Mylėjau ją, turėjau, pažinau“. Bet ši mintis nesuteikė nei pasimėgavimo, nei nuostabaus jaudulio. Akimirksniui jis prisispaudė prie Betinos, įkvėpė jos plaukų kvapo, pabučiavo kietą mažos kaktos nuožulnumą.
O balsai tuo metu artėjo. Ten išties buvo jo dainininkai! Veikiausiai traukė namo. Jeigu dabar galėtų juos sulaikyti... Vaikinas skubiai susikišo marškinius į bridžius, susirišo plaukus.
— Neišeikite, jūsų prakilnybe, — paprašė mergina.
— Mieloji, — pratarė jis, suberdamas jai į saują auksines monetas ir užlenkdamas jos pirštus, — rytoj vakare, kai sutems, lauk manęs.
Tonijus užtraukė sijoną jai per galvą, apvilko minkštą sulamdytą palaidinukę ir stipriai suvarstė korsetą, pajusdamas paskutinį pasitenkinimo dilgtelėjimą, kai ankštas drabužis apgaubė bei suspaudė ją. Dainininkai jau prisiartino prie kanalo. Ten buvo Ernestinas — kiek kartų Tonijui teko girdėti šį vardą po savo langu? Ir Pjetras, turintis nuostabų, gilų bosą. Griežė jiems šią naktį Feliksas.
Kai valtis nuslydo po artimiausiu tiltu bei dingo tamsoje, jis akimirksnį pasigailėjo nesąs girtas kaip pėdas ir nesusiprotėjęs aikštėje nusipirkti vyno ąsočio. Vaikinas nuslinko palei sieną siaura gatvele; akmenys po kojomis buvo tokie glitūs, jog vos nepaslydo ir nenugarmėjo į vandenį.
Kaip jie atrodo? Anksčiau, tamsoje, vargiai begalėdavo juos įžiūrėti. Ar jie jį pažins?
Tačiau šviesoje, sklindančioje pro praviras duris, jis išsyk pamatė mažąjį ansamblį. Aukštas, tvirtas barzdotas vyras pasirodė besąs Ernestinas. Jis dainavo serenadą susikūprinusiai moteriai putliomis rankomis, stovinčiai ant laiptelio. Toji švelniai šaipėsi iš jų. Smuikininkas siūbuodamas pirmyn ir atgal įnirtingai darbavosi stryku. Muzika skambėjo skvarbiai, griebė už širdies.
Ir tuomet įstojo Tonijus, oktava aukščiau už Ernestiną, unisonu kartodamas tas pačias frazes. Ernestino balsą nuspalvino jausmas, ir Tonijus pamatė, kaip persimainė jo veidas.
— Ak, tai neįmanoma! — šūktelėjo dainininkas. — Juk čia mano serafimas, mano princas iš Treskių palaco! — jis išskėtė rankas, čiupo Tonijų į glėbį ir apsukęs aplinkui pastatė į vietą. — Bet kaip jūs čia atsidūrėte, jūsų prakilnybe?
— Aš noriu dainuoti su jumis, — pasakė Tonijus ir paėmė vyno ąsotį. Gėrimas plūstelėjo jam į burną, nutekėjo smakru. — Kad ir kur eisite, aš noriu dainuoti su jumis.
Jis užvertė galvą. Lietus plakė blakstienas, o jis traukė be galo aukštą, tyrą, įstabiai koloratūrišką melodiją, kuri aidėjo tarp sienų ir, rodos, kilo iki pat dangaus, gaubiančio siauros gatvelės tamsą, kur šen bei ten švietė žiburėliai mažuose langeliuose. Ir tuomet, antrindamas jam, suskambo gilesnis Ernestino balsas, paremdamas jį, leisdamas pleventi aukštai aukštai bei laukdamas nepaprastos baigiamosios frazės harmonijos...
Kažkas šaižiai riktelėjo: „Bravo!“, ir tarsi nuo pačių sienų, iš visur, pasigirdo negarsūs komplimentų protrūkiai. Pasigirdo ir nutilo taip pat netikėtai. O kai ant šlapių akmenų pabiro monetos, Feliksas skubiai puolė jų rinkti.
Iki pat aušros klajojo jie visų vėjų košiamomis krantinėmis bei dainavo; surėmę alkūnes brovėsi siauručių gatvelių voratinkliu. Kartais sienos taip glaudžiai juos apsupdavo, jog tekdavo eiti vienam paskui kitą. Balsai čia skambėdavo keistai, antgamtiškai. Tonijus mintinai mokėjo visas jų pamėgtas dainas, o kitų jie greitai jį išmokė. Vaikinas vis glaudė lūpas prie ąsočio, o kai vynas baigėsi, nusipirko kitą.
Visur, kur jie ėjo, virš galvų atsidarinėjo langai, o kartais sustodavo ir dainuodavo serenadas kokiam nors miglotam siluetui tolumoje. Klaidžiodami palei rūmų sienas, jie atitraukdavo nuo kortų bei prabangių puotos stalų prašmatniai pasipuošusias moteris ir vyrus. Kraujas tvinkčiojo Tonijaus smilkiniuose, kojos nebeklausė, jis nuolat klupo ant slidžių akmenų, bet jo balsas, ko gero, niekad anksčiau nepasiekė tokios nesulaikomos galios. Ernestinas su Pjetru juo žavėte žavėjosi. Tereikėdavo jam uždainuoti šiek tiek tyliau, ir muzikantai, karštais aplodismentais pasitikdami skvarbias aukštąsias natas bei ilgus švelnius perėjimus, skatino atlikinėti naujus žygdarbius. Tačiau pamažu jo dainos darėsi vis lėtesnės, sklidinos švelnaus, pavergiančio liūdesio. Vėliau jis prisiminė, kaip stovėjo svyruodamas bei sukryžiavęs ant krūtinės rankas, sekdamas Ernestiną dainavo kažkokią lopšinę, o naktis vis nesibaigė, ir mėnulis nuolat dirsčiojo iš po debesų, apšviesdamas nebylias sidabrinio lietaus čiurkšles.
Liūdesys pasirodė besąs stulbinantis jausmas. Jis pagaliau suprato, ką reiškia posakis „širdis plyšta iš sielvarto“.
Patekėjo saulė.
Aikštėje mėtėsi šiukšlės. Iš po arkadų girdėjosi šūksniai. Šen bei ten, susiėmę už rankų, šoko kaukėti žmonės. Pati didingoji bazilika mirguliavo ir virpėjo merkiama lietaus, lyg paveikslas, nutapytas ant didžiulio šilko skiautės, nukarusios iš dangaus.