Betina užmiegotu veidu puolė prie Tonijaus, pakeliui segdamasi plaukus. Ji atnešė jam šiltos duonos su sviestu ir stiprios turkiškos kavos. Patiesė jam ant kelių servetėlę, bet matydama, kad jis nebenulaiko galvos, pati ėmė vaikiną maitinti.
Jis perbraukė pirštu per baltą merginos kaklą ir paklausė:
— Ar tu mane myli? 2
Tik praėjus savaitei jis sukaupė drąsą ir ryžosi prisiartinti prie motinos durų. Bet išgirdo, jog toji išėjusi į bažnyčią. Kitą sykį sužinojo, esą ji miega.
Kai pasibeldė dar sykį, Mariana jau buvo išvykusi į Lizanių rūmus.
Kaskart, kai Tonijus ateidavo aplankyti motinos, jos ten nebūdavo.
Penktąjį rytą eidamas nuo jos durų, sūnus garsiai nusikvatojo.
O paskui bejėgiškai nutilo ir jau nebegalėjo bei nebenorėjo jos persekioti.
Bet kad ir kaip plyšdavo galva nuo miego stygiaus, vaikinas nusiprausdavo, prarydavo kokio nors maisto ir kasdien traukdavo į biblioteką.
Katrina Lizani atvykusi pranešė jam, kad Karlas, Levante užgyvenęs solidų turtą, apmokėjo visas namų skolas, kurios, pasirodo, buvusios nemenkos, ir dabar ketina atstatyti senąją Treskių vilą prie Brentos.
Tonijus jautėsi toksai pavargęs po naktinių serenadų dainavimo, jog vos beįstengė nukreipti dėmesį į tetą.
— Juk jis teisingai elgiasi, kaip manai? — paklausė ji. — Vykdo savo pareigą. Tavo tėvas negalėjo daugiau nė norėti.
Kai ir kur Karlas eitų, įkandin nuolatos sekė trys bravai. Augaloti, nekalbūs asmens sargybiniai slankiojo po namus, stengdamiesi išnykti tamsoje. Jie lydėjo brolį kiekvieną rytą, kai šis apsisiautęs patricijaus mantija patraukdavo į Broglio nusilenkti senatoriams bei patarėjams.
Jo mėginimai sužavėti visus iš eilės akivaizdžiai bylojo, jog jis ketina vėl įsitraukti į aukštuomenės gyvenimą.
Kiekvieną rytą po nakties klajonių Tonijus ateidavo į aikštę. Čia jis galėjo stebėti brolį iš tolo, tik įsivaizduodamas trumpų jo pašnekesių turinį. Rankų paspaudimai, lankstymasis, santūrus juokas. Paskui pasirodydavo Marčelas Lizanis, ir juodu drauge imdavo vaikštinėti iš vieno aikštės galo į kitą, išnykdami minioje laivų stiebų bei blausiai mirguliuojančio vandens fone.
Įsitikinęs, kad Karlo netoliese nėra, Tonijus patyliukais prasmukdavo į namus ir, rodos, begaliniais koridoriais patraukdavo prie motinos apartamentų durų. Beldimas. Jokio atsako. Vis tas pats tarnų atsikalbinėjimas.
Katrinai neprireikė daug laiko, kad sužinotų, kur išeina Tonijus. Jis gyveno vien dėl tos akimirkos, kai iš žiemos dangaus staiga nusileisdavo tamsa ir apgaubdavo visą namą. Tuomet išsmukdavo į gatvę ir laukdavo pasirodančio Ernestino su draugija.
Katrina pašėlo.
— Vadinasi, tu esi tasai dainininkas, apie kurį kalba visas miestas? Bet paklausyk, Tonijau, šitaip negali tęstis. Nesileisk sunaikinamas jo įniršio...
„Ak, kodėl tu man nepasakei?“ — tepagalvojo jis.
Mokytojai kažką suniurnėjo, ir berniukas pažvelgė į juos. Suklysti negalėjo: Alesandro veide atsispindėjo išgąstis.
Artinosi vakaras. Daugiau jis nebegalėjo to ištverti. Apsiblausę, niūrūs namai, kur nenorom skverbėsi drovi pavasario šviesa. Atsišliejęs į motinos kambario duris, jis iš pradžių pajuto silpnumą. Bet paskui, apimtas įniršio, pradėjo taip purtyti dvigubas duris, jog geležinis skląstis sutrupino medį, ir Tonijus atsidūrė tuščiame kambaryje.
Ištisą akimirką jis negalėjo susiorientuoti tamsoje, neįžiūrėjo net pažįstamų daiktų. Bet pamažu įžvelgė motinos figūrą, ramiai sėdinčią prie tualetinio stalelio.
Šviesos atšvaitai mirguliavo ant sidabrinio jos šepečio bei šukų. Šviesos spindulys palietė perlus ant kaklo, ir Tonijus staiga suvokė, kad motina vilki anaiptol ne juodo šilko gedulo suknelę, o prabangų, skaisčiai raudoną drabužį, nusagstytą mirguliuojančiais brangakmenių žiburėliais. Žiburėliai išnyko, kai Mariana pakėlė rankas ir užsidengė veidą.
— Kodėl išlaužei duris? — sušnibždėjo ji.
— O kodėl tu neatsiliepi, kai aš beldžiu?
Jis matė baltus Marianos pirštus, įsikibusius į plaukus. Ji prisidengė rankomis krūtinę kaip šventoji, ir nulenkė galvą, lyg norėtų sukniubti. Matėsi baltas jos sprandas, o plaukai, pasidaliję į dvi dalis, priekyje krito tarsi vualis.
— Ką tu darysi? — staiga paklausė ji.
— Ką aš darysiu? O ką aš galiu padaryti? — Tonijus supyko. — Kodėl užduodi šį klausimą man? Klausk mano globėjų. Arba tėvo advokatų. Aš neturiu jokios galios ir niekada neturėjau. Bet tu pati, ką tu darai?
— Ko tu iš manęs nori? — sušnibždėjo ji.
— Kodėl niekada man nesakei? — karčiai paklausė sūnus, prisiartindamas prie motinos. Berniuko burną perkreipė grimasa. — Kodėl?! Kodėl man teko iš jo lūpų išgirsti, kad toji mergaitė buvai tu, kad tu ir jis...
— Liaukis! Dėl Dievo meilės, liaukis! — suriko ji. — Uždaryk duris, uždaryk duris!
Staigiai pašokusi, Mariana nulėkė pro sūnų prie išlaužtų durų ir uždarė jas. Paskui, pripuolusi prie lango, užtraukė sunkias aksomines užuolaidas taip sandariai, jog kambarį apgaubė tiršta tamsa.
— Kodėl mane kankini? — maldaujamai išlemeno ji. — Ką man daryti, kai judu varžotės? Viešpatie, Tonijau, aš pusę gyvenimo praleidau šiuose namuose sekdama tau stebuklingas pasakas! Aš tuomet buvau ne vyresnė už tave dabar! Aš visai nepažinojau pasaulio, todėl išėjau su Karlu, kai jis atėjo manęs išsivesti! Bet pasakyti tau? Kaip aš galėjau pasakyti tau?
Ištrėmęs Karlą, jo prakilnybė būtų uždaręs mane „Pietoje“ arba kokioje nors dar baisesnėje vietoje, ir aš ten būčiau tiesiog numirus! Aš nebeturėjau nei garbės, nei sugebėjimo priešintis, ir štai jis atsigabeno mane čionai, vedė bei suteikė savo pavardę. Dievas mato, aš penkiolika metų stengiausi būti senjora Treski, tavo motina, tokia, kokią jis norėjo mane matyti. Bet pasakyti tau... Kaip pasakyti tau?! Dievulėliau, juk ne kas kitas, o aš maldavau Karlo, kad nepasakotų tau! Bet, Tonijau, išskyrus tas kelias naktis, praleistas su juo jaunystėje, aš gyvenau vienuolės gyvenimą! O argi aš nusipelniau šio švento pašaukimo? Nejaugi turiu šventosios veidą ar figūrą? Aš moteris, Tonijau!
— Bet, mama, su juo, po mano tėvo namų stogu...
Tonijus pajuto ant veido jos rankas: motina stengėsi uždengti jam burną, akis, nors jis ir taip nieko negalėjo matyti. Šilti jos pirštai palietė sūnaus blakstienas, glotni bei šalta kaip marmuras kakta atsirėmė jam į lūpas.
— Prašau, Tonijau, — ji tyliai verkė. — Argi svarbu, kad dabar aš su juo... Aš niekaip negaliu panaikinti šitos konkurencijos. Tu neturi tokios galios, bet ir aš jos neturiu. Ak, prašau, prašau...
— Būk su manimi, mama, — sušnibždėjo jis. — Praeitis išties neturi reikšmės, bet būk su manimi dabar. Aš tavo sūnus, mama, tu esi man reikalinga.
— Aš su tavimi, su tavimi! Bet, kaip ir anksčiau, aš ir dabar neturiu jokių teisių.
Ji padėjo galvą sūnui ant peties, ir Tonijus pamažu pakėlęs dešinę ranką paglostė šilkinius jos plaukus.
— Visa tai turi baigtis, — sušnibždėjo jis.
Mėnesio pabaigoje Karlas pralaimėjo savo pirmuosius rinkimus. Vyriausieji Didžiosios tarybos nariai ėmė šnekėti apie jo išsiuntimą užsienin, tačiau, padedant jaunesniesiems bičiuliams, jam pavyko išsilaikyti Venecijoje.
Prieš daugybę laiko surašyti Andrea palikimo punktai buvo visiems laikams pripažinti aiškiais ir neginčytinais.
Tikslus bei griežtas jo draudimas vyresniajam sūnui vesti tapo absoliučiai neginčytina sąlyga.
Andrea paliko visą turtą vienam sūnui. Tai reiškė, jog nuosavybė niekada negali būti padalyta arba parduota. Paveldėti ją galėjo tik Marko Antonijaus Treskio sūnūs. Todėl, kad ir ko imtųsi Karlas, šeimos ateitis priklausė Tonijui.