Tik tuo atveju, jei Tonijus numirtų nepalikęs įpėdinio arba jeigu būtų įrodyta, kad jis negali turėti vaikų, galėjo būti pripažinti Karlo įpėdiniai.
Bet Karlas nesigriebė nei prievartos, nei kokių nors gėdingų veiksmų. Seni Andrea draugai patarė jam nesipriešinti mirusio tėvo valiai, idant išvengtų skandalo, ir jis sutiko. Savo pinigus jis ir toliau leido namų ūkiui, mokėjo net padidėjusias algas brolio mokytojams bei auklėtojams.
Jis uoliai vykdė visas pareigas valstybės tarnyboje, atkakliai stengėsi įsiteikti visiems bent kiek įtakingiems asmenims ir netrukus pavirto tikro patricijaus pavyzdžiu.
Tiems, kurie nematė, kiti paaiškindavo: norint užimti aukštą postą vyriausybėje, reikėjo pinigų; Respublikai ateityje tarnausiančių sūnų auklėjimui irgi reikėjo pinigų; ironiška, bet iš visų Treskių pinigų turėjo tiktai Karlas. Todėl visi tie, kuri tikėjosi sustiprinti savo įtaką, ėmė kreiptis į jį. Vyko natūralus politinis procesas.
O Karlas tuo tarpu kaip įmanydamas pramogavo. Jis nedarė nieko smerktino: visus lankė, visur pietavo, laisvalaikiu lošdavo, dažnai ėjo į teatrą, ir visi matė, kad jis — tikras savo gimtojo miesto kūdikis.
Tonijaus bemaž nebūdavo namie, dažnai jis netgi nakvodavo Betinos kambarėlyje viršum nedidukės merginos tėvo tavernos šalia aikštės. Dusyk antros eilės jo giminaičiai Lizaniai išsikvietę vaikiną ant kilimo barė už netikusį elgesį ir grasino Didžiosios tarybos rūstybe, jeigu jis nepradės gyventi kaip dera patricijui.
Tačiau jo gyvenimas slinko miesto užkampiuose, dažniausiai — Betinos glėbyje.
Tuo metu, kai suskambo Velykų ryto varpai, apie Tonijaus balsą Venecijoje jau sklandė legendos.
Siaurose gatvelėse už Didžiojo kanalo žmonės pradėjo specialiai jo laukti. Ernestinas niekada anksčiau nesimaudė tokiame auksinių monetų lietuje. Tonijus viską atiduodavo jam.
Neapsakomas pasitenkinimas, kurį patyrė tomis naktimis, buvo viskas, ko jis troško, nors vaikinas pats iki galo nesuvokė įvykių reikšmės.
Tik žinojo, kad žvaigždėmis nusagstytas dangus ir druskingo jūros vėjo prisilietimas prie odos jį veika stebuklingai, pažadina ypatingą įkvėpimą bei suteikia balsui nepaprastos galios. Galbūt berniukas suvokė, jog balsas — vienintelis jam likęs turtas iš tų nesenų laikų, kai buvo tėvas, motina ir sūnus bei patys Treskių namai. Galbūt priežastis buvo ta, kad dabar jis dainavo vienas, o ne kartu su motina. Ji išprašė jį lauk, jis išėjo į pasaulį, ir jam pavaldžių garsų diapazonas tapo beribis. Kartais bedainuodamas jis regėjo Kafarelį, įsivaizduodavo save stovintį ant scenos, vis dėlto jo paties atlikimą lydėjo kur kas didesnis įtaigumas bei jausmų gylis.
Žmonės verkdavo. Šūkaliojo meilės žodžius tuštindami savo pinigines. Reikalavo pasakyti angeliškojo soprano dainininko vardą, siuntė tarnus pageidaudami, kad jis ir mažasis jo orkestras užliptų į prašmatnias pietų sales. Jis niekada nepriimdavo kvietimo.
Bet paryčiais, kai dangus prašviesėdavo, eidavo paskui Ernestiną į bemaž mylimiausią savo vietelę.
— Per visą savo gyvenimą, — be paliovos tvirtino Ernestinas, — aš negirdėjau tokio balso. Jūs turite Dievo dovaną, senjore. Dainuokite, dainuokite, kol galite, juk greitai tos aukštos natos amžiams jus paliks.
Švelnaus girtumo svaigulio užlietą Tonijų pamažėle pasiekdavo tikroji šių žodžių reikšmė. Jis turi tapti vyru, ir šis praradimas taps vienu iš daugelio praradimų.
— Ar visa tai nutinka staiga? — sykį paklausė vaikinas, sustojęs siauroje gatvelėje bei atrėmęs galvą į namo sieną.
Jis pakėlė ąsotį ir kaip visuomet pajuto per smakrą nutekantį vyną. Bet reikėjo nuplauti burnoje jaučiamą kartėlį.
— Dieve mano, jūsų prakilnybe, nejaugi jūsų aplinkoje nebuvo nė vieno berniuko, kuriam pasikeitė balsas?
— Ne, aplink mane nebuvo berniukų, tik senyvas vyras ir labai jauna moteris. Aš nieko nežinau apie berniukus ir labai mažai teišmanau apie vyrus. Ir jeigu jau pradėjome šią temą, aš ir apie dainavimą beveik nieko nežinau.
Kitame gatvelės, kurioje jie stovėjo, gale pasirodė kažkieno figūra. Žmogus ėjo palei sieną, bemaž prisiplojęs prie jos, ir Tonijų apėmė miglotas nerimas.
— Kartais viskas nutinka greitai, — kalbėjo Ernestinas, — o kartais tęsiasi ir tęsiasi. Balsas lūžta, jūs negalite juo pasikliauti. Bet kadangi pagal savo amžių esate labai aukštas, jūsų prakilnybe, ir be to dar... — paėmęs į rankas ąsotį, jis nusišypsojo. Tonijus suprato, kad dainininkas galvoja apie Betiną. — Jūsų balsas gali imti keistis anksčiau nei daugumai kitų, — taip taręs, Emestinas uždėjo Tonijui ant pečių sunkią savo ranką ir nusivedė jį toliau.
Figūra kitapus gatvelės kažkur dingo.
Tonijus nusišypsojo tamsoje ir vėl nugrimzdo į apmąstymus. Prisiminė paskutiniuosius jam ištartus tėvo žodžius. Ir staiga nepakeliamas skausmas pervėrė jį. Vaikinas pasijuto be galo vienišas net šioje malonioje draugijoje.
„Kai nuspręsi tapti vyru, tuomet juo ir tapsi“. Bet argi smegenys gali valdyti kūną? Jis papurtė galvą, atsakydamas pats sau. Ir ūmai supyko ant Andrea.
Ir dar jam pasirodė nedovanotina, kad turi dabar būti čia, klajoti po purvinus užkampius su vargšais gatvės dainininkais. Bet jis ėjo į priekį, vis labiau remdamasis į Ernestiną.
Jie pasiekė kanalą. Priešakyje, po tilto arka, kur rinkosi gondoljerai, degė žibintai.
Ir tuomet vėl pasirodė toji figūra. Tonijus neabejojo, kad ten tas pats žmogus — tvirtas, aukšto ūgio. Nepažįstamasis jį stebėjo, tai buvo visiškai akivaizdu. Tonijus čiupo špagą, bet tuojau pat buvo sulaikytas.
— Kas jums, jūsų prakilnybe? — paklausė Ernestinas.
Jie buvo vos už poros žingsnių nuo Betinos tavernos.
— Antai tas žmogus, ten! — vos girdimai sumurmėjo Tonijus: įtarumo svoris jį palaužė, pavertė silpnu. „Jis geidžia mano mirties? Pasiuntė samdomą žudiką?“ Vaikinui atrodė, kad smūgis jau smogtas ir kad gyvenimo nebėra, liko tik ši košmariška vieta: prie tilto šmėkščioja šiurpus nepažįstamasis, o svetimi žmonės velka jį link kažkokių nežinomų vartų.
— Nesijaudinkite, jūsų prakilnybe, — nuramino Ernestinas. — Ten tik maestro iš Neapolio. Dainavimo mokytojas atvyko čionai, ieškodamas talentingų berniukų. Negi anksčiau jo nematėte? Juk jis kaip šešėlis vaikšto jums įkandin.
Kai Tonijus pabudo iš girto miego ir atplėšė galvą nuo stalo tavernoje, buvo jau išaušę. Šalia sėdinti Betina laikė jį apkabinusi, lyg norėdama apsaugoti nuo tekančios saulės, o Ernestinas nerišliai ir piktai plūdosi su merginos tėvu.
Prie durų atsirėmęs į sieną stovėjo tvirto sudėjimo dar visai jaunas vyras kaštoniniais plaukais, nepaprastai didelėmis rūsčiomis akimis ir plokščia, tarytum suplota, nosimi. Nepažįstamasis vilkėjo aptrintą švarką, o jam prie šono kabojo špaga žalvario rankena. Dainavimo mokytojas įžūliai stebeilijo į Tonijų. Šis kilstelėjo bokalą. 3
Švento Morkaus bazilikoje buvo bemaž tamsu, tik kelių pavienių švieselių, išsibarsčiusių po visą bažnyčią, atšvaitai mirguliavo ant senovinių mozaikų. Senasis Bepas, mokytojas kastratas, laikydamas rankoje ploną vaškinę žvakę, susirūpinęs žvelgė į Gvidą Mafeo, jauną maestro iš Neapolio.
Tonijus stovėjo vienas kairiajame chore. Jis ką tik baigė dainuoti, ir tolimas paskutiniosios natos aidas tebeskambėjo po skliautais.
Alesandras patylom, susidėjęs rankas už nugaros, iš viršaus į apačią žvelgė į šalia stovinčius Bepą ir Gvidą Mafeo. Jis pirmasis pastebėjo, kaip persikreipė Gvido veidas. Bepas šito nematė, todėl išgirdęs piktą pietiečio toną senukas apstulbo.
— Iš garbingiausios Venecijos giminės! — pakartojo Gvidas paskutiniuosius Bepo žodžius ir šiek tiek palinko į priekį, kad pažvelgtų žaibuojančiomis akimis senajam išdariui į veidą. — Jūs atvedėte mane čionai pasiklausyti Venecijos patricijaus!