— Bet, senjore, šis balsas geriausias Venecijoje.
— Venecijos patricijus!
— Bet, senjore...
— Senjore, — švelniai įsiterpė Alesandras. — Bepas tikriausiai nesuprato, kad jūs ieškote studentų konservatorijai. — Alesandras pajuto šį nesusipratimą nuo pat pradžių.
O Bepas vis dar negalėjo nurimti.
— Bet, senjore, — neatlyžo jis, — aš norėjau... Aš norėjau, kad jūs pasiklausytumėte šio balso savo malonumui!
— Savo malonumui, — suniurzgė Gvidas, — aš galėjau pasilikti Neapolyje!
Alesandras atsisuko į Bepą ir aiškiai ignoruodamas nepakenčiamąjį pietietį tyliai ištarė venecijietišku dialektu:
— Bepai, maestro ieško berniukų kastratų.
Bepas atrodė apgailėtinai.
Tonijus nusileido iš viršutinio aukšto, ir lydimas žingsnių aido prieblandoje pasirodė lieknas jo siluetas.
Jis dainavo be akompanimento, tačiau jo balsas lengvai užpildė visą katedrą, sukeldamas Gvidui prietaringą virpulį.
Berniukas taip greitai turėjo tapti vyru, jog jo balsas jau prarado vaikišką tyrumą. Tokio tobulumo jis neabejotinai pasiekė ilgus metus mokydamasis. Bet kartu turėjo įgimtą balsą, skambantį nepriekaištingai ir be jokių pastangų. Ir nors skambėjo berniukiškas sopranas, kuris dar nepradėjo keistis, jį nuspalvino tikras vyriškas jausmingumas.
Pasižymėjo šis dainavimas ir kitais pranašumais, kuriuos įniršęs ir nusivylęs Gvidas atsisakė įvardinti.
Maestro žvelgė į berniuką, bemaž tokio pat ūgio, kaip jis pats. Ir suprato nesuklydęs, kai akimirką, vos išgirdęs jo balsą katedroje, pagalvojo: čia tas pats kilmingasis valkata, naktimis klajojantis gatvėmis — tamsiaakis, šviesiaodis, tarytum iš gryno marmuro nukaltu veidu. Jis buvo lieknas, grakštus ir priminė tamsiaplaukį Botičelį. O kai nusilenkė savo mokytojams — tarsi šių padėtis nebūtų žemesnė už jo — nepademonstravo nė lašo arogancijos, kuri Gvidui asocijavosi su visais aristokratais.
Bet tokia pat buvo visa Venecijos patricijų klasė. Nuo visų kitų kilmingų ponų, kuriuos Gvidui teko pažinti, jie skyrėsi aplinkiniams rodoma pagarba. Galbūt taip buvo todėl, kad Venecijoje visi vaikščiojo pėsčiomis. Beje, Gvidui visa tai nerūpėjo: jis virte virė pykčiu.
Tačiau, nepaisant berniuko mandagumo, jautėsi šaltumas. Gan abejingai atsiprašęs, mažasis dainininkas jau ketino palikti susirinkusiuosius.
Atsivėrus durims, saulės šviesa akimirksniui apakino pasilikusiuosius katedroje.
— Jūs turite priimti mano atsiprašymą, senjore, — ištarė Alesandras. — Bepas visai neketino veltui švaistyti jūsų laiko.
— O ne. Ne, ne, ne-e-e-e! — patvirtino Bepas pačiomis įvairiausiomis intonacijomis, įmanomomis tokiame paprastame žodyje.
— Tad kas toks tasai įžūlus berniūkštis? — reikliai paklausė Gvidas. — Patricijaus sūnus dieviška gerkle, nė kiek nesirūpinantis paliekamu įspūdžiu?
Bepui to jau buvo per daug, ir Alesandras perėmė iniciatyvą. Grubumas anaiptol nebuvo būdingas Alesandrui, bet dabar ir jo kantrybė baigėsi. Širdies gilumoje jis slėpė neapykantą tiems, kurie ieškojo iškastruotų berniukų Neapolio konservatorijoms. Jo paties mokymosi metai viename nuošaliame pietų miestelyje buvo tokie žiaurūs ir liūdni, jog ištrynė iš atminties visus ankstesnius vaikystės prisiminimus. Alesandras buvo jau dvidešimties, kai aikštėje priešais švento Morkaus baziliką sutiko vieną savo brolį ir nepažino žmogaus, kuris pasakė: „Štai kryželis, kurį nešiojai vaikystėje. Motulė siunčia jį tau“. Jis prisiminė kryželį, bet negalėjo prisiminti motinos.
— Prašau atleisti, maestro, — pasakė jis, pasilenkęs prie įniršusio Gvido (žvakę jis jau paėmė iš Bepo), — berniukas nė kiek neabejoja tuo, jog jo balsas teikia pasitenkinimo kiekvienam, kas jį išgirsta. Tačiau jis pernelyg gerai išauklėtas ir to neparodo. Ir prašau jūsų suprasti, jog šiandien jis atėjo čionai vien tik iš pagarbos savo mokytojui.
Tačiau neapolietis pasirodė besąs ne tik grubus, bet ir storžievis. Jis bemaž nesiklausė Alesandro, trindamasis smilkinius, tarsi jį kamuotų galvos skausmas. Didžiulėse jo akyse žybčiojo bemaž laukinis pyktis.
Ir tik tą akimirką, stovėdamas visai arti bei laikydamas rankoje žvakę, Alesandras staiga suvokė žvelgiąs į kastratą — tiesa, nepaprastai tvirtai sudėtą kastratą. Jis įsižiūrėjo į glotnų veidą. Taip, ant šio veido niekada neaugo barzda. Priešais jį stovėjo dar vienas išromytasis.
Dainininkas vos nesusijuokė. O juk laikė jį pilnaverčiu vyru, nešiojančiu užantyje peilį! Ūmai Alesandras nenorom pajuto simpatiją šiam žmogui. Ne todėl, kad gailėjosi jo, o todėl, kad pats priklausė didžiajai brolijai, sugebančiai deramai įvertinti tyrą Tonijaus balso grožį.
— Jei leisite, senjore, aš galėčiau rekomenduoti jums keletą kitų berniukų. Yra vienas kastratas švento Jurgio katedroje...
— Aš jį girdėjau, — sušnibždėjo Gvidas, kreipdamasis veikiau į save nei į Alesandrą. — Bet ar yra bent menkiausia galimybė, kad berniukas... Aš turiu omenyje, ar jis suvokia, ką jam pačiam gali reikšti ši dieviška dovana?
Bet dar nė nepažvelgęs į Alesandrą, jis jau suprato, koks absurdiškas šis klausimas.
Dainininkas nė nesiteikė atsakyti.
Trumpam įsivyravo tyla. Gvidas susimąstęs žengė kelis žingsnius nelygiomis akmeninėmis grindimis. Žvakės liepsnelė virpėjo Alesandro rankose. Ir šioje prietemoje jis bemaž aiškiai išgirdo atodūsį, išsiveržusį maestro iš krūtinės.
Alesandras pamatė, kaip nusviro neapoliečio pečiai. Ir pajuto iš šio žmogaus sklindantį liūdesį. Liūdesį, sumišusį dar su kažkuo. Su jėga. Šis kastratas turėjo tokios jėgos, su kokia Alesandrui retai tekdavo susidurti. Akimirksniui jį staiga persmelkė prisiminimas apie žiaurumus, kuriuos teko patirti Neapolyje, apie auką, kurią teko paaukoti. Jis pajuto pagarbą Gvidui Mafeo.
— Juk jūs padėkosite už mane jūsų bičiuliui patricijui? Prašau jūsų, — sumurmėjo Gvidas, pripažindamas savo pralaimėjimą.
Jie patraukė link durų.
Bet, jau suėmęs durų rankeną, Alesandras sustojo.
— Vis dėlto pasakykite, — ištarė konfidencialiu tonu, — ką iš tiesų apie jį manote?
Ir tuojau pat pasigailėjo paklausęs. Tasai tamsaus gymio žmogėnas galėjo padaryti bet ką.
Jo nuostabai, Gvidas nieko neatsakė. Jis stovėjo neatitraukdamas žvilgsnio nuo virpančios žvakės šviesos, o išsilyginusiame veide sustingo mąsli filosofo mina. Ir vėl Alesandras pajuto šį žmogų užplūdusias stiprias, įvairialypes emocijas.
O paskui Gvidas nusišypsojo Alesandrui bei pratarė ilgesingu balsu:
— Štai ką aš apie tai manau: geriau nebūčiau išgirdęs jo dainuojant.
Alesandras irgi jam nusišypsojo.
Juodu buvo muzikantai; juodu buvo kastratai; juodu vienas kitą suprato.
Kai pasiekė palaco, prasidėjo lietus. Jis vylėsi rasiąs Tonijų laukiantį prie bažnyčios durų, bet neaptiko berniuko ten. Ir kai Alesandras, perėjęs didžiąją svetainę, įžengė į biblioteką, suprato, kad Bepas vis dar nenurimęs. Mokytojas pasakojo apie patirtą pažeminimą Andželui, o šis reagavo taip, lyg Treskių šeima būtų patyrusi didžiausią įžeidimą.
— Dėl visko kaltas Tonijus, — apibendrino Andželas. — Jam derėjo baigti tuos dainavimus. Ar kalbėjaisi su senjora? Jeigu tu jai nepasakysi, pasakysiu aš.
— Kuo čia dėtas Tonijus? — šūktelėjo Bepas. — Iš kur aš galėjau žinoti, kad tasai žmogus ieško iškastruotų berniukų? Jis kalbėjo su manimi apie balsus, ypatingus balsus. Jis paprašė: „Pasufleruokite man, kur galėčiau rasti...“ Ak, kaip baisu, kaip baisu.
— Viskas jau praeity, — ramiai ištarė Alesandras.