Jis ką tik išgirdo apačioje trinktelinčias laukujės duris. Dabar jis jau puikiai pažino Karlo žingsnius.
— Tonijus tokiu metu paprastai būna čia, bibliotekoje, — susijaudinęs pastebėjo Andželas.
— Bet iš kur aš galėjau žinoti? — tarsi negirdėdamas jo, toliau teisinosi Bepas. — Juk jis manęs paklausė, kur galima rasti pačius geriausius balsus. Ir aš jam atsakiau: „Senjore, jūs atvykote į miestą, kuriame išgirsite pačius geriausius balsus pasaulyje, bet jeigu jūs... jeigu jūs...“
— Tad ar pasikalbėsi su senjora? — pertraukė Bepą Andželas, žvilgtelėjęs į Alesandrą.
— O Tonijus buvo nuostabus, Alesandrai, juk tu žinai, kad kalbu tiesą...
— Ar pasikalbėsi su senjora? — Andželas net trinktelėjo kumščiu į stalą.
— Apie ką? Apie ką derėtų pasikalbėti su senjora?
Andželas pašoko ant kojų. Šiuos žodžius ištarė į kambarį ką tik įėjęs Karlas.
Alesandras skubiai mostelėjo ranka, ragindamas elgtis atsargiau. Jis nežiūrėjo į Karlą, nes nepripažino jokios šio žmogaus valdžios jaunesniojo brolio atžvilgiu. Ramiu tonu dainininkas paaiškino:
— Tonijus išėjo su manimi į aikštę, nors tuo metu privalėjo namie mokytis prižiūrimas mokytojų. Čia mano kaltė, jūsų prakilnybe, prašau atleisti. Pasistengsiu, kad daugiau taip nenutiktų.
Kaip ir tikėjosi, ši tema namų šeimininko nė kiek nedomino.
— Ir čia viskas, apie ką jūs kalbėjotės? — jis aiškiai tikėjosi išgirsti daugiau.
— Ak, įvyko siaubinga klaida, bjauri klaida, — ėmė rypuoti Bepas, — o tasai žmogus dabar pyksta ant manęs. Jis mane įžeidė. Ir taip grubiai elgėsi su jaunuoju šeimininku! Tačiau ką turėjau jam pasakyti?
Šito jau buvo per daug! Alesandras skėstelėjo rankomis ir paprašė leidimo išeiti. O Bepas išklojo Karlui visą istoriją, atskleidė netgi himno, kurį katedroje sugiedojo Tonijus, pavadinimą bei papasakojo, kaip puikiai berniukas kūrinį atliko.
Karlas trumpai nusijuokė ir jau pasuko laiptų pusėn.
Bet ūmai sustojęs sustingo, uždėjęs ranką ant marmurinių turėklų. Atrodė tarytum pervertas aštraus skausmo, kuris nuo kiekvieno judesio tik stiprėjo. Paskui labai pamažu pasuko galvą ir pažvelgė į senąjį kastratą.
Pasibjaurėjimo kupinas Andželas demonstratyviai įsigilinęs skaitė knygą. O senasis išdaris lingavo galvą.
Karlas žengė kelis žingsnius kambario pusėn.
— Nagi, papasakok dar sykį, — tyliai paprašė jis. 4
Dangus švytėjo perlamutru. Ilgą laiką kitapus kanalo nesimatė nė vieno žiburėlio, po to staiga jų išsyk atsirado daug, išsibarsčiusių tarp mauriškų arkų ir grotuotų langelių: sumirguliavo kybantys fakelai, apšviečiantys vartus bei durų angas. Tonijus sėdėjo prie pietų stalo ir žvelgė pro artimiausią langą, sudarytą iš keturiasdešimties stikliukų. Žydra užuolaida buvo nustumta į šalį. Į langą barbeno lietaus lašai, kartkartėmis sužimbantys auksu nuo žibinto šviesos iš pro šalį praplaukiančios valties. Tuo momentu viskas aplink žibintą paskęsdavo tamsoje. Kai šviesa išnykdavo, vėl išryškėdavo migloti siluetai kitapus vandens, o dangus tapdavo skaidrus ir perlamutrinis.
Tonijus balsu kūrė dainelę, kuriai beveik nereikėjo melodijos. Kažką tokio: „Tamsa nusileidžia anksti, tamsa atlapoja duris, tamsa paslepia gatves, ir aš galiu išeiti iš namų“. Jis jautė nežmonišką nuovargį, bet dar stipresnis buvo gėdos jausmas. O jeigu Emestinas su kitais nesiryžtų išeiti laukan per lietų, jis tuomet patrauktų vienas, susirastų kokią nors vietą, kur jo niekas nepažįsta, ir girtutėlis dainuotų tol, kol iš atminties išgaruotų pastarieji įvykiai.
Tą dieną Tonijus išėjo iš švento Morkaus bazilikos apimtas nevilties. Jis prisiminė gausybę vaikystėje matytų procesijų.
Įsivaizdavo tėvą, žengiantį paskui dožo baldakimą, tarytum užuodė smilkalų kvapą, išgirdo skaidrias, begalines lengvos, nežemiškos dainos bangas.
Paskui kartu su Katrina nuvyko aplankyti jos dukters Frančeskos į vienuolyną, kur toji turėjo gyventi, kol taps jo žmona. O lietus vis lijo ir lijo, juodu su Katrina sugrįžo namo bei liko vienu du.
Žinoma, jie neketino mylėtis — moteris, vyresnė už jo motiną, ir jisai. Bet taip atsitiko. Šiltą kambarį apšvietė židinio liepsna, dvelkė kvepalais. Katrina susižavėjo jo sugebėjimais bei energingais judesiais tarp jos šlaunų. O jos kūnas buvo toks putlus ir nuostabus, kokį Tonijus visuomet jį įsivaizdavo. Tačiau paskui vaikinas pajuto neapsakomą gėdą, ir tarytum visi gyvenimo ramsčiai subyrėjo po juo.
— Bet kodėl tu taip elgiesi? — kamantinėjo tetulė.
Ji reikalavo liautis šlaisčiusis naktimis, nes atėjo laikas, kai svarbu tapti tikru pavyzdžiu kitiems.
— Keistas pamokymas, — švelniai pastebėjo jis iš kvapnių patalų.
— Bet kodėl jo pyktis taip tave griaužia? — stebėjosi Katrina.
Jis neturėjo atsakymo. Ką galėjo pasakyti?
„Kodėl tu manęs neperspėjai, kad motina buvo toji mergaitė?! Kodėl niekas manęs neperspėjo?!“
Bet Tonijus negalėjo kalbėti, nes jo širdyje telkėsti baimė, kuri kasdien vis stiprėjo ir stiprėjo, baimė tokia klaiki, kad jis negalėjo net sau pačiam jos pripažinti, jau nekalbant apie kitus. Vaikinas nusisuko nuo Katrinos.
— Ką gi, mano trubadūre, — sušnibždėjo ji. — Dainuok, kol gali. Jauni žmonės prikrečia kur kas bjauresnių dalykų. Mes galime dar truputį pakentėti. Galų gale, kad ir kaip absurdiškai atrodo, nieko pernelyg blogo čia nėra, — o paskui, glamonėdama jį, pridūrė: — Dievas liudininkas, nebeilgai tu mėgausies tuo nuostabiu sopranu.
Balsas tuščioje bažnyčioje atsimušė į auksines sienas ir sugrįžo atgal pasijuokti iš jo.
Ir štai jis parėjo namo. Dėl ko? Tik tam, kad išgirstų iš Lenos, jog jo brolis išprašė Alesandrą iš namų pareiškęs, esą jo auklėtojo paslaugų nebereikią. O motina slėpėsi už uždarų durų ir tapo jam visiškai nepasiekiama.
Štai dabar, sėdėdamas prie stalo, prie kurio pietavo jau daugelį mėnesių, Tonijus nė nekrustelėjo, išgirdęs artėjančius žingsnius ir trinksinčias duris, iš pradžių pirmąsias, paskui antrąsias.
„Negaliu jo vengti amžinai“.
Dangus tamsėjo. Iš savo vietos jis galėjo matyti net patį tolimiausią vandens pakraštį. Ir neatitraukė nuo pastarojo taško žvilgsnio, nors tuodu — atrodo, jie buvo dviese — jau artinosi prie jo. Jis bemaž desperatiškai ištuštino vyno taurę. „Ji irgi atėjo, — pagalvojo vaikinas. — Tikra kančia“.
Kažkieno ranka vėl įpylė vyno.
— Dabar palik mus vienus, — pasakė Karlas.
Jis kreipėsi į liokajų, kuris pastatė butelį ir skubiai nušlepsėjo akmeninėmis grindimis. Tarsi žiurkė perbėgo dulkėtu koridoriumi.
Tonijus, lėtai pasukęs galvą, pažvelgė į juos abu. Taip, čia buvo Mariana. Su juo. Žvakės jį apakino, ir atgalia ranka prisidengęs akis jis pamatė tai, ką, rodos, pastebėjo anksčiau. Motinos veidas buvo paraudęs, sutinęs.
Brolis atrodė kaip niekad netvarkingas, tarytum susitaršęs po kažkokio ginčo. Ir kai jis atsisėdo priešais Tonijų bei palinko į priekį pasidėjęs ant stalo abi rankas, Tonijus pirmą kartą pagalvojo: „Aš tave niekinu! Taip, tikrai, dabar aš tave niekinu!“
Karlo veide nesimatė nė menkiausio šypsenos šešėlio. Ir jokios vaidybos. Veide atsispindėjo įtampa, akys keistai sustingo, tarsi nušvitus naujam suvokimui.
Tonijus pakėlė sidabrinę taurę, pirštais jusdamas ją puošiantį akmenį. Nukreipė žvilgsnį į vandenį. Paskui į dangų, paskutinį sykį žybtelėjusį sidabru.
— Pasakyk jam! — pareikalavo brolis.
Tonijus lėtai pakėlė akis.
Motina žvelgė į Karlą taip, lyg šis būtų ištaręs užgaulius žodžius.
— Pasakyk jam! — pakartojo brolis.
Mariana nusisuko, ketindama išeiti iš kambario, bet Karlas aplenkęs ją sugriebė už riešo.