— Pasakyk jam!
Ji papurtė galvą. Ir dirstelėjo į Karlą, tarsi negalėdama patikėti, kad šis taip elgiasi.
Tonijus lėtai pakilo iš užstalės, įdėmiau pasižiūrėjo į motiną žvakės šviesoje ir pamatė, kaip jos veidas patamsėjo iš apmaudo.
— Pasakyk jam dabar, man girdint! — suniurzgė Karlas.
Tuomet ji, tarsi užsikrėtusi jo pykčiu, suriko:
— Aš niekada to nepadarysiu, nei dabar, nei kada nors vėliau!
Ją pradėjo krėsti drebulys. Veidas susiraukė, lyg prieš pravirkstant. Ir staiga Karlas, sugriebęs Marianą abiem rankom, pradėjo purtyti.
Tonijus nekrustelėjo. Jis žinojo, jog pajudėjęs jau nebegalės susivaldyti. Jo motina priklausė šiam žmogui, dėl to nebekilo abejonių.
Bet Karlas liovėsi.
Mariana stovėjo užsispaudusi rankomis ausis. Paskui vėl pažvelgė į Karlą ir vien lūpomis ištarė:
— Ne.
Jos veidas neatpažįstamai persikreipė.
Ir tuomet Karlas vėl šiurpiai užriaumojo, tarsi žmogus, apraudantis mirtį, kurios niekada neįstengs pripažinti. Jis pakėlė dešinę ranką ir stipriai trenkė Marianai.
Ji nulėkė kelis žingsnius atatupsta bei parkrito.
— Jeigu tu dar sykį jai smogsi, Karlai, — prabilo Tonijus, — viskas tarp mūsų išsispręs sykį ir visiems laikams.
Jis pirmą kartą pavadino brolį vardu, bet negalėjo tvirtinti, kad Karlas išgirdo.
Brolis žvelgė tiesiai prieš save. Atrodo, jis negirdėjo nė Marianos raudos. Ji tirtėjo vis stipriau bei stipriau ir staiga suriko:
— Aš nesirinksiu, nesirinksiu nė vieno iš jūsų!
— Pasakyk jam tiesą Dievo ir mano akivaizdoje, dabar! — riaumojo Karlas.
— Pakaks! — įsiterpė Tonijus. — Nekankink jos! Ji tokia pat bejėgė, kaip ir aš. Ką ji gali man pasakyti naujo ir kas dėl to pasikeis? Kad tu — jos meilužis?
Tonijus negalėjo žiūrėti į motinos kančias, rodos, didesnes nei visos, patirtos per šiurpius vienatvės metus.
Jam norėjosi kažkaip leisti jai suprasti — nebyliai, vien akimis, galbūt balso tonu — kad myli ją. Ir kad nieko daugiau iš jos nesitiki.
Jis nusuko žvilgsnį į šalį, o paskui vėl pažvelgė į brolį, kuris atsigręžė į jį.
— Visa tai beprasmiška, — pareiškė Tonijus. — Netgi vardan jūsų abiejų aš negaliu priešintis savo tėvo valiai.
— Savo tėvo? — sušvokštė Karlas. — Savo tėvo! — spjaute išspjovė jis. Atrodo, jį bemaž apėmė isterija. — Pažvelk į mane, Markai Antonijau! — jis grėsmingai priartėjo prie Tonijaus. — Pasižiūrėk į mane! Tavo tėvas — aš!
Tonijus užsimerkė.
Bet ir toliau girdėjo tą balsą, kuris darėsi vis garsesnis, plonesnis, jau bemaž trūkinėjo:
— Ji nešiojo tave savo įsčiose, kai atėjo į šiuos namus! Tu — mano meilės jai vaisius! Aš tavo tėvas, o turiu užleisti vietą pavainikiui sūnui! Ar tu girdi mane? Ir ar girdi mane Viešpats? Tu mano sūnus, o esi iškeltas aukščiau už mane. Štai ką ji gali ir privalo tau pasakyti!
Jis nutilo, tarsi jam būtų užgniaužę gerklę.
Atmerkęs akis, Tonijus pro ašaras pamatė, jog jo veidas virto skausmo kauke, o Mariana stovėjo šalia drebančiomis rankomis užspaudusi jam burną. Karlas staigiai ją nustūmė.
— Jis pavogė iš manęs žmoną! — suriko jisai. — Pavogė sūnų! Pavogė šiuos namus! Atėmė iš manęs Veneciją, atėmė mano jaunystę! Bet aš pasakysiu tau: daugiau jis manęs nebevaldys! Pažiūrėk į mane, Tonijau, pažiūrėk! Patikėk manim ir paklausyk manęs! Priešingu atveju — te padeda man Dievas — aš pareiškiu, kad neketinu atsakyti už tai, kas gali tau nutikti!
Tonijus krūptelėjo.
Šie žodžiai tarsi smogė jam fiziškai, nors buvo ištarti taip greitai, jog vos beprisiminė jų skambesį, tiesioginę reikšmę. Tačiau frazė panėšėjo į negailestingą begarsį smūgį.
Jis pajuto, kaip kambaryje telkiasi nevilties bei baimės atmosfera. Tarytum milžiniškas debesis pradėjo tirštėti aplink jį mirtinu žiedu ir per kelias akimirkas apgaubė tarsi skraistė. Paslėpė Marianą su Karlu, paliko šioje niūrioje vietoje vieną, stovintį be žado ir be paliovos žvelgiantį į mirguliuojančius žiburėlius, lėtai plaukiančius už lango, ten, apačioje, kanalu.
Tonijus viską žinojo, žinojo jau tuomet, kai šis žmogus pirmą kartą jį apkabino, jis be paliovos girdėjo tai sapnuose. Žinojo, kai motina bėgo per tamsų kambarį šnabždėdama: „Uždaryk duris! Uždaryk duris!“ Taip, jis žinojo.
Vis dėlto visuomet išliko tikimybė, kad tai netiesa, tiesiog naktinis košmaras, neturintis jokio pagrindo, klaidingas apibendrinimas, labiau paremtas vaizduote, o ne realiais faktais.
Bet visa tai buvo tiesa. O jei taip, vadinasi, Andrea irgi tai žinojo.
Dabar čia įvykęs susidūrimas neturėjo reikšmės. Buvo nesvarbu, ar jis tuojau pat išeis, ar pasiliks, kažką pasakys ar nepasakys. Jis nebeturėjo nei valios, nei tikslo. Ir buvo nesvarbu, kad kažkur kažkas suteikė balsą jo sielvartui. Verkė motina.
— Įsidėmėk mano žodžius, — sušnypštė Karlas.
Miglotas jo siluetas vėl materializavosi priešais Tonijų.
— Ką reiškia tie jūsų žodžiai? — atsiduso Tonijus. „Mano tėvas. Šitas žmogus — mano tėvas!“ — Jūs man grasinate? — sukuždėjo ir atsitiesęs pažvelgė tiesiai prieš save. — Jūs man duodate patarimą, ir štai mes staiga susivienijame kaip tėvas su sūnum?
— Pasinaudok mano patarimu! — riktelėjo Karlas. — Pasakyk, kad negali vesti! Pasakyk, kad stoji į dvasininkijos luomą! Pasakyk, kad gydytojai tave pripažino fiziškai nepilnaverčiu! Man nesvarbu, ką pasakysi! Bet pasakyk kažką ir paklusk man!
— Visa tai — melas, — atkirto Tonijus. — Aš negaliu to pasakyti.
Jis pajuto keistą nuovargį. „Mano tėvas“. Ši mintis suardė sąmonę, kurios periferijoje vis labiau grimzdamas į chaosą bolavo Andrea. Pati karčiausia, pati baisiausia neviltis apėmė dėl to, kad Andrea buvo jo senelis, o ne tėvas. O tikrasis jo tėvas — šitas pamišęs, paklaikęs žmogus, stovintis priešais.
— Aš gimiau ne jūsų pavainikiu! — paprieštaravo Tonijus, vos ne vos ištardamas šiuos žodžius. — Aš gimiau po šių namų stogu kaip teisėtas Andrea sūnus. Aš neįstengsiu to pakeisti, net jei jūsų prakeiksmai nusiris nuo vieno Veneto krašto iki kito. Aš esu Markas Antonijus Treskis, ir aš privalau įvykdyti pareigą, kurią man patikėjo Andrea Treskis. Aš neištverčiau nei jo pomirtinių prakeiksmų, nei prakeiksmų visų tų, kurie mus supa ir nežino nė pusės visų mūsų paslapčių!
— Vadinasi, tu priešinsies savo tėvui! — sugriežė dantimis Karlas. — Tuomet tau teks kęsti mano prakeiksmą!
— Tebūnie! — pakėlė balsą Tonijus. Pasilikti čia, tęsti šį pokalbį, atsakyti išsyk ir už viską jam buvo didžiausias gyvenimo išbandymas. — Aš negaliu priešintis šiems namams, šiai šeimai bei žmogui, kuris viską žinojo ir išrinko kelius mums abiem.
— Ak, kokia ištikimybė! — Karlas atsiduso, jo lūpas vėl ištempė šypsena. — Nesvarbu, kaip smarkiai manęs nekenti, kaip labai trokšti mane sunaikinti, tu niekada nepasipriešinsi šiems namams!
— Bet aš visai nejaučiu jums neapykantos! — šūktelėjo Tonijus.
Ir jam pasirodė, kad Karlas, netikėtai užkluptas šio šūksnio aistros, pažvelgė į jį apimtas staiga užplūdusio galingo jausmo.
— Bet juk ir aš niekada nejaučiau tau neapykantos! — atsiduso jis, tarsi pirmą kartą tai suvokęs. — Markai Antonijau, — pratarė Karlas ir, Tonijui nespėjus jo sulaikyti, prisitraukė berniuką; juodu atsidūrė taip arti, jog galėjo suspausti vienas kitą glėbyje.
Karlo veide atsispindėjo nuostaba ir bemaž siaubas.
— Markai Antonijau! — pratarė trūkčiojančiu balsu. — Argi aš kada nors jaučiau tau neapykantą... 5
Lijo lietus, tikriausiai paskutinis šį pavasarį. Ir buvo toks šiltas, jog niekam neįsipyko. Lietaus permerkta aikštė iš pradžių atrodė sidabrinė, o paskui — sidabriškai melsva, o kartkartėm jos plotas virsdavo glotniu mirguliuojančiu vandens paviršiumi. Į apsiaustus įsisupusios figūros šmirinėjo tarp penkių švento Morkaus arkų. Atvirose kavinėse smilko žibintai.