Gvidas niekaip negalėjo prisigerti, nors troško nugrimzti svaigion užmarštin. Jam nepatiko ši triukšminga, ryškiai apšviesta vieta, bet kartu čia jautėsi saugus. Jis ką tik gavo iš Neapolio savo algą ir dabar svarstė, kur geriau važiuoti — į Veroną ar į Paduvą. O šis miestas išties buvo nuostabus. Per visą klajonių laiką ši vieta pasirodė besanti vienintelė, verta to, kas apie ją kalbama. Tačiau buvo pernelyg ankšta, pernelyg tamsu, pernelyg maža erdvės. Kiekvieną vakarą Gvidas traukdavo į aikštę pamatyti plačios žemės ir dangaus juostos bei pajusti galimybę laisvai kvėpuoti.
Jis žiūrėjo, kaip lietus įkypai krenta po arkomis. Tamsi figūra pasirodė ant slenksčio ir įsmuko į vidų. Pro atsivėrusias duris įsiveržė vėjo gūsis, o jo atnešto lietaus lašai nukrito ant įkaitusio Gvido veido. Jis ištuštino stiklinę ir užmerkė akis.
O paskui staigiai atsimerkė, nes pajuto kažką atsisėdus greta.
Maestro lėtai, atsargiai atsisuko ir pamatė eilinį gan grubios išvaizdos vyruką, seniai nesiskutusį, apžėlusį melsvais šeriais.
— Ar maestro iš Neapolio surado, ko ieškojo? — pašnibždomis paklausė nepažįstamasis.
Gvidas atsakė ne iškart. Jis gurkštelėjo balto vyno. Paskui atsigėrė deginančios karštos kavos. Jam patiko, kaip kava suardo vyno sukurtą glebumą.
— Aš jūsų nepažįstu, — burbtelėjo Mafeo, žvelgdamas į praviras duris. — Iš kur jūs mane pažįstate?
— Aš turiu mokinį, kuris jus sudomins. Jis pageidauja, kad nedelsiant išgabentumėte jį į Neapolį.
— Kodėl jūs toks tikras, jog jis mane sudomins? — šyptelėjo Gvidas. — Ir kas jis per vienas, kad įsakytų man vežtis jį Neapolin?
— Jumis dėtas, tik kvailys nesusidomėtų.
Nepažįstamasis prisislinko taip arti Gvido, jog šis pajuto jo alsavimą. Ir kvapą.
Gvidas mechaniškai nukreipė žvilgsnį į pašnekovą.
— Kalbėkite iš esmės, — tarstelėjo jis, — arba nešdinkitės.
Vyras kreivai šyptelėjo.
— Nelemtas kastratas, — burbtelėjo jis.
Gvidas lėtai, bet atvirai pasikišo ranką po apsiaustu ir pirštais apglėbė durklo kotą. Ir nusišypsojo, nė pats nenutuokdamas, kokie grėsmingi kontrastiški jo veido bruožai — jausminga burna, bjauriai suplota nosis ir didžiulės akys, kurios, atskirai paėmus, atrodė išties gražios.
— Paklausykite, — vyras prakalbo prislopintu tonu. — Jeigu jūs kada nors kam nors perduosite mano žodžius, nepatariu jums ateityje pasirodyti šiame mieste, — jis dirstelėjo į duris ir tęsė: — Berniukas aukštos kilmės. Svajoja pasiaukoti vardan savo balso. Bet kai kas gali pamėginti jį perkalbėti. Todėl viską reikia atlikti vikriai ir labai greitai. Jis trokšta išvykti iš čia, kai tik reikalas bus atliktas, aišku? Į pietus nuo Venecijos yra Flovigo miestelis. Važiuokite šį vakarą į tenykštę smuklę. Berniukas atvyks tenai.
— Koks berniukas? Kas jis? — Gvido akys susiaurėjo. — Tėvai turi duoti sutikimą. Valstybės inkvizitoriai gali...
— Aš venecijietis, — tęsė nepažįstamasis šypsodamasis, — o jūs ne venecijietis. Jūs išsivešite berniuką į Neapolį, ir to pakaks.
— Pasakykite man, kas tasai berniukas! — pratarė Gvidas grasinamai.
— Jūs jį pažįstate. Klausėtės jo šiandien švento Morkaus bazilikoje. Girdėjote jį, kai klaidžiojo su dainininkais po gatves.
— Aš jumis netikiu! — sušnibždėjo Gvidas.
Žmogus parodė Gvidui odinę piniginę.
— Eikite į viešbutį, — pasakė jis, — ir ruoškitės. Turite išvykti tenai tuojau pat.
Atsidūręs už durų, Gvidas kurį laiką stovėjo po lietumi, tarsi vandens čiurkšlės galėtų padėti jam atsipeikėti. Jis įtempė tas smegenų sritis, kuriomis gyvenime nesinaudojo. Užplūdo nepaprastas jaudulys. Viduje tarytum grūmėsi du žmonės: vienas patarė nešti iš čia kudašių pirmuoju pasitaikiusiu laivu, o kitas tikino, kad neišvengiamas dalykas įvyks nepriklausomai nuo to, ar jis nori tuo pasinaudoti, ar ne. Tačiau kas turėjo įvykti?
Mafeo krūptelėjo, pajutęs prisilietimą prie rankos. O juk nė nepastebėjo, kaip kažkas prisiartino. Pro plonytę lietaus uždangą negalėjo įžiūrėti žmogaus veido, tik pajuto, kad nepažįstamasis skaudžiai sugriebė už rankos ir sušnibždėjo į ausį:
— Maestro, eime, dabar pat.
Tonijus sėdėjo tavernoje, kai pirmą sykį pastebėjo trijulę.
Jis buvo kaip reikiant girtas. Iš pradžių užkopęs pas Betiną, paskui jau vos ne vos nusileido žemyn, į padūmavusį bendrą kambarį, ir žnektelėjo ant suolo prie sienos, nebepajėgdamas pajudėti. Reikia pasikalbėti su Ernestinu, paaiškinti jam, kad šiąnakt nebegalės eiti drauge su juo ir kitais. Šitos košmarų raizgalynės neįmanoma perteikti balsu. Tokia muzika dar neparašyta.
Ir stebeilydamas į dūmų apgaubtą tamsą jis ūmai pagalvojo: kaip gera būtų visiškai prarasti sąmonę. Dar niekad anksčiau nebuvo tiek prisigėręs, ir dabar, išlikdamas budrus, turėjo stebėti savo paties degradaciją.
Viskas plaukė prieš akis: pats kambarys, po aprūkusiais žibintais judantys sunkūs kūnai, ant stalo nusileidžiantis bokalas.
Jis ketino dar išgerti, bet tuomet pastebėjo tuos veidus, įžvelgė juos vieną po kito; visi išsidėstė tokiu kampu, jog atrodė, tarytum į jį tiriamai žiūri viena akis.
Sugretinęs visus tris veidus, išsyk prisiminė, kur matė tuos žmones, ir pro girtumo miglą prasiveržė panika.
Kambaryje niekas nepasikeitė. Tonijus kaip įmanydamas stengėsi neužsimerkti. Netgi pakėlė taurę ir iki dugno išgėrė visą vyną, nesuvokdamas, ką daro. Paskui palinko į priekį, žybtelėdamas akimis trijų vyrų pusėn, lyg mesdamas jiems iššūkį, ir atsilošė atgal, trinktelėdamas galvą į sieną.
Galvoje išryškėjo miglotas planas. Bet negalėjo jo kaip reikiant apsvarstyti. Reikėjo įvertinti atstumą iki Lizanių namų ir pasirinkti saugiausią kelią iki ten. Tonijus kilstelėjo ranką, tarsi mėgindamas sučiupti gijas, kurios vedė jį gatvelėmis bei kanalais, bet staiga jos visos dingo. Jis pamatė vieną iš trijų vyrų, traukiantį jo pusėn.
Vaikino lūpos sukrutėjo tardamos žodžius, kurių pats neišgirdo aplinkiniame triukšme. Tie žodžiai buvo:
— Mano brolis ketina mane nužudyti.
Jo tone jautėsi nuostaba, tarsi negalėtų patikėti, kad viskas vyksta iš tiesų.
Karlas? Karlas, kuris taip beatodairiškai troško, kad Tonijus jį suprastų? Protu nesuvokiama! Bet vis dėlto taip nutiko. Jis privalėjo kuo greičiau iš čia išsinešdinti.
O tasai žmogus — ne šiaip bravas, o tikras velnias — atsisėdo priešais berniuką, galingais pečiais užstodamas visą taverną, ir prikišęs marmūzę sušnibždėjo:
— Eime namo, senjore. Jūsų brolis nori su jumis pasikalbėti.
— O-o-o, ne, — papurtė galvą Tonijus.
Jis kilstelėjo ranką, norėdamas pakviesti Betiną, bet ūmai pajuto, kaip bravas jį pakėlė it šapelį — kojos tuojau pat sulinko, vaikinas vos nepargriuvo — ir nešte išnešė į lauką. Jis godžiai įkvėpė oro. Lietus plakė veidą. Stengdamasis išsilaikyti ant kojų, Tonijus atsirėmė į drėgną sieną.
Tuomet atsargiai pasukęs galvą suprato esąs laisvas. Ir puolė bėgti. Skausmas varstė sustingusias kojas, bet Tonijus jautė bėgąs greitai, skriete skriejąs kanalą apgaubusio rūko pusėn. Jis jau pamatė prieplaukos žibintus, kai persekiotojai sugriebė jį iš už nugaros ir, nepaisant įnirtingo priešinimosi, nusitempė į tamsą. Jis išsitraukė durklą ir suvarė į minkštą kūną. Paskui kažkas ginklą išmušė, ir šis žvangtelėjo žemėn. Stipriai laikydami Tonijų, bravai praplėšė jam burną.
Jis raitėsi ir draskėsi, stengdamasis išsivaduoti. Paskui springdamas ir dusdamas stūmė pagalį, kurį skriaudikai įkišo tarp dantų, pajuto, jog išgertas vynas veržiasi laukan.