Krūpčiodamas jis švirkštė viską lauk, skausmingos konvulsijos apjuosė šonkaulius. Prasidėjo dar vienas priepuolis. Berniukas jautė, jog jeigu neįstengs užsičiaupti arba išsivaduoti, išsikraustys iš proto. Arba pasprings.
Gvidas nemiegojo. Apėmė tam tikra būsena, kuri kartais suteikia daugiau poilsio nei miegas, nes ją galima palaimingai tęsti. Gulėdamas ant nugaros mažame Flovigo miesteliūkščio viešbučio kambarėlyje, maestro žvelgė pro medinį langą su langinėmis, kurias atlapojo pavasario lietui.
Dangus šviesėjo. Iki saulėtekio liko maždaug valanda. Ir jeigu šiaip jau būtų gerokai sustiręs (gulėjo apsirengęs, tačiau vidun besiveržiantis vėjas bloškė lietų tiesiai į kambarį), dabar šalčio nejautė. Oras atvėsino odą, tačiau neprasiskverbė iki kaulų.
Jau keletą valandų jis be paliovos mąstė — ir tuo pat metu apie nieką negalvojo. Dar niekad per visą gyvenimą jo galva nebuvo tokia tuščia ir kartu tokia perkrauta.
Jis daug ką prisiminė. Nors stengėsi apie tai negalvoti, tos pačios mintys vis grįždavo ir grįždavo.
Pavyzdžiui, apie tai, jog Venecijoje sukiojasi daugybė valstybės inkvizicijos šnipų, kurie žino viską apie visus: kas penktadieniais valgo mėsą, kas muša savo žmoną. O patys inkvizitoriai gali bet kada slapta suimti ir įmesti kalėjiman bet kurį žmogų, kur jo laukia neišvengiama mirtis nuo nuodų arba ant kaklo užmestos virvės.
Be to, Gvidas žinojo, kad Treskiai — galinga šeima, o Tonijus — mylimiausias sūnus.
Ir dar žinojo, jog daugelio Italijos vietovių įstatymai draudžia kastruoti vaikus, jei nėra ypatingų medicininių priežasčių, tėvų bei paties berniuko sutikimo.
Vargšams šie įstatymai nieko nereiškė. O turtuoliui tokia operacija — negirdėtas dalykas.
Gvidas neužmiršo, jog net ir šiame nuošaliame miesteliūkštyje jis vis dar tebėra Venecijos valstybės teritorijoje, ir troško atsidurti kuo toliau nuo čia.
Jis pastebėjo, kokia iškrypusi bei korumpuota yra Pietų Italija. Tačiau kokia iškrypusi ir pagedusi yra Venecija, tik pradėjo patirti.
Visi jo pažįstami kastratai buvo išromyti ankstyvoje vaikystėje, bet jis nenutuokė, dėl ko taip elgiamasi: dėl balso ar siekiant palengvinti pačią operaciją.
Tonijui Treskiui jau sukako penkiolika. Gvidas žinojo, kad balsas paprastai lūžta dar po kokių trejų metų. O tasai balsas, kurį girdėjo bažnyčioje, dar nepradėjo keistis ir buvo absoliučiai tyras.
Visa tai maestro žinojo. Ir negalvojo apie tai. Negalvojo nei apie ateitį, nei apie tai, kas jam gali nutikti po valandos ar dienos.
Bet kartkartėmis visos žinios jį apleisdavo, ir Mafeo pasinerdavo į prisiminimus — vėl be jokios analizės — apie tai, kaip pirmą sykį išgirdo Tonijaus Treskio balsą.
Buvo ūkanota naktis, Gvidas gulėjo ant lovos, lygiai taip, kaip gulėjo dabar šioje Flovigo kamaraitėje, nenusirengęs, prie atviro lango. Žiemos šalčiai jau atsitraukė, ir laukė kelionė namo.
Jis apgailestavo išvykdamas iš Venecijos, kuri jį ir pakerėjo, ir šiurpino. Jam kėlė siaubą ir klestinti pirklių klasė, ir uždara įmantri valdžia. Diena po dienos jis klaidžiojo po Broglio bei po švento Morkaus aikštę stebėdamas visą šį spektaklį, begalines ceremonijas prie vyriausybės pastatų. Ir vietiniai turtingi muzikantai diletantai, apdovanoti ne didesniu talentu bei meistriškumu už visus kitus, pažinotus anksčiau, elgėsi su juo nepaprastai maloniai.
Bet atėjo metas iškeliauti. Laikas grįžti namo į Neapolį drauge su dviem berniukais, laukiančiais Florencijoje. Dabar skaudu buvo juos prisiminti: nei vienas, nei kitas niekuo neypatingas. Be to, šiek tiek prisibijojo galimo savo valdžios nepasitenkinimo.
Bet apskritai jam nerūpėjo. Pernelyg pavargo nuo viso šito. Kaip gera bus vėl pradėti dėstyti, nesvarbu, kas iš to išeis. Gvidas troško vėl atsidurti Neapolyje, konservatorijoje, kambariuose, kur praleido visą gyvenimą.
Ir tuo momentu išgirdo dainavimą.
Iš pradžių nusprendė girdįs eilinį gatvės vaidinimą, neblogą, bet ne daugiau. Tokių į valias prisiklausė Neapolyje.
Tačiau paskui kitus balsus nustelbė sopranas, pribloškiantis tono gražumu ir nuostabiu gyvumu.
Gvidas pakilęs nuo lovos priėjo prie lango.
Priešais dunksančios sienos uždengė dangų. O apačioje, aplink fakelus bei žibintus, išilgai kanalo sūkuriavo rūkas. Tasai rūkas atrodė kaip gyvas, slenkantis paskui tėkmę ir čiuptuvais apraizgantis šviesos šaltinius. Nemalonu buvo į jį žiūrėti.
Netikėtai kanalų bei gatvių labirinte Gvidas pasijuto tarsi spąstuose ir neapsakomai panoro ištrūkti į atvirą plotą, vėl pamatyti, kaip žvaigždės slysta dangaus skliautu bei krinta į Neapolio įlanką.
Bet tasai balsas, tarytum kylantis kartu su rūku, sukėlė jam skausmą. Pirmą kartą gyvenime jis išgirdo balsą, kurio negalėjo perprasti. Kas dainavo: vyras, moteris ar vaikas?
Koloratūra buvo tokia lengva ir lanksti, jog galbūt balsas priklausė moteriai. Bet ne. Jame jautėsi aštrus, nenusakomas, neabejotinai vyriškas šiurkštumas. Dainuojantysis buvo jaunas, labai jaunas. Tačiau kas švaistytų energiją mokydamas vokalo eilinį berniuką? Kas gi taip dosniai perteikinėtų jam begalę paslapčių?
Balsas skambėjo nepriekaištingai tiksliai. Jis pynėsi su jį lydinčiais smuikais, kilo virš pastarųjų, leidosi žemyn, be jokių pastangų sužibėdavo naujomis spalvomis.
Jame nesijautė vario šiurkštumo; veikiau asocijavosi su medžiu, o ne su metalu, sielvartingu smuiko garsu, o ne žvaliu trimitu.
Dainavo kastratas! Dainininkas turėjo būti kastratas!
Akimirksnį Gvidas dvejojo, draskomas troškimo tuojau pat surasti dainininką bei noro tiesiog klausytis. Jis žavėjosi jaunuolio sugebėjimu dainuoti taip jausmingai. Tiesiog neįtikėtina! Vis dėlto Mafeo girdėjo savo ausimis. Akrobatiniu lankstumu pasižymintis balsas, nuspalvintas tokio begalinio liūdesio, apstulbino maestro.
Taip, liūdesys, štai kas jame slypėjo. Gvidas apsiavė batus, įsisupo į sunkų apsiaustą ir patraukė ieškoti dainininko.
Tai, ką aptiko, jį nustebino, bet ne itin.
Pasekęs mažąjį gatvės dainininkų ansamblį iki tavernos, Gvidas netrukus pamatė, jog stebuklingasis balsas — aukšto, lankstaus paauglio, angeliškos išvaizdos vaiko vyro manieromis. Jis neabejotinai priklausė aukščiausiajai klasei: kaklą gaubė puikūs venecijietiški nėriniai, ant pirštų mirgėjo įmantrūs sidabro žiedai su granatais. O visi aplinkiniai pagarbiai jį vadino „prakilnybe“.
„Aš gyvas“, — pagalvojo Tonijus. Jis girdėjo aplinkui judančius ir šnekančius žmones. O jeigu jis buvo gyvas, vadinasi, labai tikėtina, kad ir toliau toks liks. Jis neklydo, Karlas negalėjo taip pasielgti, Karlas tiesiog negalėjo. Neįtikėtinų pastangų dėka pavyko praplėšti blakstienas. Berniuką užgriuvo tamsa, ir jis vėl užsimerkė, bet paskui atsimerkė. Pamatė sienomis ir žemomis lubomis slystančius besišnekančių žmonių šešėlius.
Vieną balsą atpažino — Džovanio, to paties bravo, kuris visuomet stypsodavo prie Karlo durų. Jis kažką kalbėjo žemu, grėsmingu tonu.
Bet kodėl jie iki šiol jo neužmušė? Kas vyksta? Tonijus nedrįso krustelėti, kol nesijautė esąs pasirengęs judėti, ir mažumėlę pramerkęs akis žvelgė į kaulėtą, apšepusį žmogų, kuris laikė rankose kažin kokį lagaminą ir kalbėjo:
— Aš to nedarysiu! Berniukas per didelis.
— Visai jis ne per didelis! — Džovanio kantrybė baigė išsekti. — Daryk, kas liepta, ir daryk kaip reikiant.
Apie ką jis? Ką „daryti“? Kairėje stypsojo bravas, vardu Alonsas. Liesas žmogus įdubusiais skruostais stovėjo nugara į duris.
— Aš šiame reikale nedalyvausiu, — pagaliau ryžtingai pareiškė lagaminėlį laikantis žmogus ir pasuko link durų. — Aš ne mėsininkas, aš chirurgas...