Bet Džovanis grubiai sučiupo vyrą ir pastūmėjo į priekį. Jis pažvelgė į Tonijų.
— Ne-e-e-e...
Tonijus pašoko, išsisuko iš Alonso rankų ir staigiai puolė į priekį, parblokšdamas kaulėtąjį vyrą. Bet buvo tuojau pat sugautas bei atplėštas nuo grindų. Vaikinas įnirtingai spardėsi, mėgindamas pasipriešinti, visas kambarys mirguliavo prieš akis. Jis pamatė, kaip atsilapojo lagaminas, iš kurio iškrito peilis. Paskui pasigirdo maldos žodžiai: juos karštligiškai murmėjo liesasis žmogus. Kaire ranka Tonijus įsirėmė jam į veidą, dešiniu kumščiu smogė į pilvą ir nubloškė atgal. Aplinkui mėtėsi kažkokie daiktai, braškėjo mediena, ir staiga rankos jį paleido, berniukas iš netikėtumo parkrito. Tuomet veidu pajuto lietaus lašus. Vadinasi, ištrūko!
Drėgna žemė slidinėjo po kojomis, akmenys ritinėjosi po batais, akimirksnį tikėjo įstengsiąs išsigelbėti, pasislėpti nakties prieglobstyje. Bet tuojau pat išgirdo artėjančius persekiotojus.
Bravai vėl jį sugavo, nunešė atgal į kambarį, parbloškė ant gulto.
Jis įsikirto dantimis į kažkieno raumenis ir plaukus, raitėsi visu kūnu jusdamas, kaip išskečiamos į šalis jo kojos ir perplėšiami drabužiai. Į nuogą odą padvelkė šaltas oras.
— N-E-E-E-E! — riaumojo sukandęs dantis, o paskui riaumojimas išstūmė visus žodžius, virto nežmogišku, šiurpiu, kurtinančiu ir akinančiu jį patį.
Pirmą kartą paliestas peilio, jis suvokė pralaimėjęs mūšį ir suprato, ką jam padarys.
Gvidas pamatė, kad dangus viršum Flovigo miestelio jau balkšvai gelsvas. Maestro gulėjo nejudėdamas ir žiūrėjo, kaip toji šviesa paverčia lietų miglotu šydu, pakibusiu viršum už lango nusidriekusių laukų.
Kažkas pabeldė į duris. Gvidas nesitikėjo tokio jaudulio, kokį sukėlė šis beldimas.
Už durų stovėjo tas pats žmogus, kuris kalbėjosi su juo Venecijos kavinėje. Jis įsmuko į kambarį ir netardamas nė žodžio išvyniojo odinį paketą, kur gulėjo keletas dokumentų.
Apsižvalgęs vyras nepatenkintas šniurkštelėjo pamatęs, kad kambaryje nėra žvakių. Svečias prisiartino prie lango ir ištyrinėjo kiekvieną dokumentą ne itin raštingo žmogaus žvilgsniu. Paskui atidavė juos Gvidui kartu su dar vienu ryšulėliu.
Gvidas išsyk pažino šį paketą. Ten gulėjo visi jo rekomendaciniai laiškai iš Neapolio. Maestro nė nežinojo, kad popieriai buvo pavogti, todėl dabar įtūžo.
Vis dėlto atkreipė dėmesį į dokumentus. Visi jie buvo surašyti lotyniškai ir pasirašyti Marko Antonijaus Treskio. Dokumentuose vaikinas pranešė apie savo ketinimą tapti kastratu siekiant išsaugoti balsą, kartu jis prašė nieko nekaltinti dėl tokio apsisprendimo. Chirurgo vardas nebuvo paminėtas vardan jo paties saugumo.
Paskutiniajame laiške, adresuotame šeimai, kurio kopiją Gvidas laikė rankose, buvo aiškiai suformuluotas berniuko noras įstoti į Neapolio šventojo Angelo konservatoriją, Gvido Mafeo klasę.
Gvidas apstulbęs žvelgė į visa tai.
— Bet aš jūsų nepastūmėjau tokiam žingsniui!
Bravas tik nusišypsojo.
— Apačioje jūsų laukia ekipažas, kuriuo išvyksite į pietus. Turėsite pakankamai pinigų ir galėsite keisti arklius bei vežikus iki pat Neapolio, — pareiškė jis. — O štai čia berniuko piniginė. Jis turtingas, aš jums sakiau. Bet nepamatys daugiau nė skatiko, kol neįstos į jūsų konservatoriją.
— Šeima turi žinoti, jog aš su šiuo reikalu nesusijęs! — neatlyžo Gvidas. — Venecijos vyriausybė privalo žinoti, kad čia ne mano darbas.
Bravas prunkštelėjo.
— Kas tuo patikės, maestro?
Gvidas staigiai atsisuko į jį. Paskui vėl pasižiūrėjo į dokumentus. Bravas stovėjo šalia tarsi demonas gundytojas.
— Maestro, jumis dėtas, aš nelaukčiau, kol berniukas nubus. Jis gavo labai stiprią opiumo dozę. Aš privalėjau jį atgabenti ir dingti. Turiu kuo greičiau išvykti iš Venecijos. O jūs, maestro, pasirūpinkite berniuku. Jis — vienintelis jūsų pasiteisinimas.
Gvidas įėjo į mažą namuką, kuriame miegojo Tonijus. Mafeo pamatė, kad berniuko veidas visas kruvinas, aplink burną ir ant kaklo — mėlynės, o rankos ir kojos surištos grubia kanapine virve. Jo veidas atrodė negyvas.
Žengtelėjęs atatupstas, Gvidas pratisai suvaitojo žemu balsu, nepajėgdamas suturėti siaubo. Paskui gerklę sugniaužė vėmulio spazmas. Jis pažvelgė į kruviną gultą, peilius, gulinčius ant šiaudų ir purvinų grindų. Tuomet ėmė drebėti ir vėl suvaitojo.
Kai pagaliau mažumėlę atitoko, pasirodė, jog kambaryje nieko daugiau nėra, išskyrus jį ir Tonijų, kad bravas išėjo, o durys praviros. Miestelis kitapus durų dunksojo toks tylus, tarytum apleistas visų gyventojų.
Gvidas prisiartino prie lovos. Berniukas atrodė miręs, maestro ilgai nesiryžo pakelti rankos prie jo burnos. Kai pagaliau išdrįso, pajuto silpną alsavimą.
Tonijus buvo gyvas.
Tuomet Gvidas kilstelėjo perplėštą audinį ir pažvelgė į operacijos rezultatus.
Kapšelis buvo išskrostas, turinys išpjautas, žaizda grubiai prideginta. Bet pats pjūvis nedidelis, operacija atlikta maksimaliai saugiai, paburkimų nesimatė. Palaipsniui kapšelis susitrauks ir taps niekingai mažas.
Bet, pakėlus akis nuo kapšelio, Gvidą sukrėtė dar vienas akivaizdus atradimas.
Jis pažvelgė į ramiai gulintį Tonijaus organą ir pamatė, jog šis siekia keletą colių, bemaž kaip vyro.
Jį apėmė siaubas. Klaikus siaubas, nustelbęs šio kambario košmarą, kur gulėjo kruvinas, sumuštas berniukas ir kur grėsmingai dirsčiojo už durų slankiojantis bravas.
Gvidas nedaug teišmanė apie žmogaus kūną. Jis nesuprato paslaptingų procesų, vykusių jo paties viduje ir atėmusių balsą ties didybės slenksčiu. Tik žinojo, kad greta neapsakomo žiaurumo čia slypėjo, ko gero, tokia pat šiurpi neteisybė.
Jis atsargiai palietė miegančio berniuko veidą, stengdamasis užčiuopti bent menkiausius prasikalusios barzdos požymius.
Bet nieko neužčiuopė.
Ant krūtinės plaukai irgi neaugo. Užsimerkęs Gvidas unikalioje atmintyje atkūrė aukšto tyro balso skambesį, kurį girdėjo po švento Morkaus bazilikos skliautais, taip įstabiai jį sustiprinusiais.
Tasai balsas buvo tyras, jis buvo tobulas.
Bet priešais gulėjo bemaž subrendęs vyras.
Už nugaros tarpduryje vėl pasirodė bravas. Galingais pečiais jis užstojo šviesą, trykštančią pro angą, taigi negalėjai įžiūrėti jo veido, tačiau balsas nuskambėjo žemai, grėsmingai:
— Nugabenkite jį į Neapolį, maestro. Išmokykite dainuoti. Pasakykite jam: jeigu nepasiliks ten, mirs badu, nes negaus iš šeimos nė skatiko. Ir įkalkite į galvą, tegul dėkoja mums už tai, kad palikome gyvą. Ir lai neužmiršta: jis garantuotai atsisveikins su gyvybe, jei tik kada nors mėgins sugrįžti į Venetą. 6
Tą pačią valandą Venecijoje Karlą Treskį iš lovos pakėlė įsiutusi Katrina Lizani, laikanti rankose ilgą ir įmantrų Tonijaus laišką, kuriame šis prisipažino ketinąs gultis po peiliu vardan balso bei įstoti į Neapolio šventojo Angelo konservatoriją. Tučtuojau buvo išsiųsti pasiuntiniai į valstybės kanceliariją, ir dar prieš vidurdienį visi slaptosios policijos agentai laigė po miestą, ieškodami Tonijaus Treskio.
Ernestinas ir visi jo ansamblio dainininkai buvo suimti.
Andželas, Bepas bei Alesandras — iškviesti apklausai.
Iki saulėtekio po visus Venecijos kvartalus pasklido gandas apie „klajojančio patricijaus auką“ vardan balso. Visas miestas apie tai tik ir tekalbėjo. Visi gydytojai vienas po kito stojo prieš Aukščiausiąjį tribunolą.
Mažiausiai septyni patricijai, vyrai ir moterys, prisipažino gėrę vyną bei pietavę drauge su jaunuoju maestro iš Neapolio konservatorijos, kuris ne kartą klausinėjo apie kilmingąjį gatvės dainininką.
Galų gale ašaromis apsipylęs Bepas prisipažino nusivedęs tą žmogų į švento Morkaus baziliką pasiklausyti Tonijaus. Vargšelis Bepas buvo tuojau pat įmestas belangėn.