Nuoširdžiausiai apsiašarojęs Karlas nepakartojamai iškalbingai kaltino save dėl tokio siaubingo įvykių posūkio, kadangi laiku neužkirto kelio tokiam perdėtam brolio susidomėjimui muzika. Jis neįžvelgęs tokio pavojaus. Jis netgi girdėjęs apie Tonijaus susitikimą su maestro iš Neapolio, bet per kvailumą nesuteikęs tam įvykiui reikšmės.
Kaltindamas save tardytojų akivaizdoje, Karlas, nuo ašarų ištinusiu veidu ir drebančiomis rankomis, atrodė palaužtas sielvarto.
Vaidinti sekėsi ganėtinai natūraliai, nes tuo metu jis jau pradėjo abejoti, ar sumanymas pavyks, ir vos betramdė paniką.
Tuo metu Mariana Treski mėgino iššokti pro palaco langą į kanalą, tačiau tarnai ją sulaikė.
Mažoji Betina, mergina iš tavernos, raudojo pasakodama, kad nei gėrimas, nei maistas, nei netgi moterys negalėjo sulaikyti dainuoti besiveržiančio Tonijaus.
Atėjo vidurnaktis, bet nei Tonijaus, nei maestro iš Neapolio rasti nepavyko. Policija naršė po visus miestelius ir kaimus aplink Veneciją, išversdavo iš lovos kiekvieną gydytoją, įtariamą dainininkų kastravimu.
Laisvėn išleistas Ernestinas įniko pasakoti, kaip Tonijus nerimavęs dėl neišvengiamo balso praradimo; visose kavinėse bei tavernose žmonės negalėjo kalbėti apie nieką daugiau, tik apie berniuko talentą, jo grožį ir beatodairišką poelgį.
Kai ankstų rytą senjoras Lizanis pagaliau sugrįžo namo, rado savo žmoną Katriną apimtą isterijos.
— Turbūt visi šiame mieste išsikraustė iš proto, jeigu tuo patikėjo! — šaukė moteris. — Kodėl jūs nesuėmėte Karlo, neapkaltinote jo brolio žmogžudyste! Kodėl Karlas iki šiol gyvas?
— Senjora, — pratarė jos vyras ir nuvargęs atsisėdo krėslan, — už lango aštuonioliktas amžius, o mes ne Bordžija. Šioje byloje nėra jokių įkalčių, bylojančių apie žmogžudystę ar kitokį nusikaltimą.
Katrina pratrūko klykti. Kai pagaliau įstengė rišliai kalbėti, pareiškė, girdi, jeigu iki rytojaus vidurdienio Tonijus neatsirasiąs gyvas, Karlas Treskis būsiąs nužudytas. Jinai pati jį nugalabysianti.
— Senjora, — vėl kreipėsi senatorius. — Iš tiesų labiausiai tikėtina, kad berniukas yra arba miręs, arba iškastruotas. Bet jeigu jūs ryžtatės įvykdyti bausmę ir atimti gyvybę Karlui Treskiui, tuomet prisiimkite amžiną atsakomybę, kurios nepateisins nė vienas valstybės vyras. Atsakomybę už Treskių giminės nutraukimą.
Trečia dalis 1
Dar nesutemus jie pasiekė Ferarą. Tonijus sąmonės neatgavo. Kai derlinga lyguma dardantis vežimas šokinėjo per duobes, berniukas atmerkdavo akis, bet, atrodo, nieko nematė.
Mažuose nakvynės namuose miestelio pakraštyje Gvidas nunešė jį į lovą. Surišo rankas. Pačiupinėjo kaktą.
Už nediduko langelio virpėjo žalios tuopos. Prieš pat saulės laidą pradėjo lyti.
Gvidas išsitraukė vyno butelį. Pastatė žvakę ant stovelio netoli Tonijaus galvos, atsisėdo kojūgalyje ir ėmė laukti, periodiškai užsnūsdamas.
Mafeo staigiai atsimerkė, pats nesuprasdamas, kodėl nubudo. Akimirksnį pamanė esąs Venecijoje. O paskui prisiminė viską, kas nutiko. Prisimerkęs pasižiūrėjo į mažutį žvakės žiburėlį. Ir tuomet jam užėmė kvapą.
Tonijus Treskis sėdėjo atsirėmęs į sieną. Tamsoje jo akys virto švytinčiais plyšeliais. Gvidas nė nenumanė, kaip seniai berniukas nubudo.
Bet maestro pajuto pavojų. Ir ištarė itališkai:
— Išgerk vyno.
Tonijus neatsakė. Gvidas pastebėjo, kad jo rankos laisvos, o skarmalas, kuriuo buvo surištas, guli ant grindų.
Berniukas nė sekundei nenuleido nuo Gvido žvilgsnio. Violetinės mėlynės paakiuose, paburkę vokai pavertė šį žvilgsnį šiurpiai pagiežingu.
Gvidas gurkštelėjo iš šalia stovinčio bokalo. Paskui išsitraukė iš krepšio dokumentus ir padėjo priešais Tonijų ant grubios baltos antklodės.
Berniukas lėtai nukreipė žvilgsnį į lotyniškas raides. Bet dokumentų neskaitė, tik užmetė akį.
Ir taip staigiai iššoko iš lovos bei prispaudė Gvidą prie sienos, kad šis ne iškart suprato, kas įvyko. Tonijaus rankos suspaudė Gvido gerklę, ir maestro prireikė visų jėgų, kad jį atplėštų nuo savęs. Stiprus smūgis į galvą nubloškė berniuką, jis spėjo pasiremti rankomis, kad nepargriūtų. Drebėjo visu kūnu. Buvo akivaizdu, kad yra dar per silpnas ir negali apsiginti. Vaikinas nuraudo ir užsimerkė.
Tonijus nesipriešino, kai Gvidas jį pakėlė ir atrėmė į sieną. Jo lūpos pamažu prasivėrė, kūnas suglebo, tarsi prarandant sąmonę.
Gvidas abiem rankom sugriebė berniuką už pečių ir pažvelgęs į veidą krūptelėjo: Tonijaus žvilgsnis buvo bemaž pamišęs.
— Paklausyk, — tyliai prabilo maestro. — Aš niekaip nesusijęs su tuo, kas tau nutiko. Gydytojas, kuris atliko operaciją, tikriausiai jau nužudytas. Tie, kurie nužudė jį, būtų nužudę ir mane, jei nebūčiau sutikęs išgabenti tavęs iš Veneto. Jie būtų nužudę ir tave. Jie taip ir pasakė, tiesiai šviesiai.
Berniuko burna judėjo: atrodo, jis kaupė seiles.
— Aš nežinau, kas tie žmonės. O tu žinai? — paklausė Mafeo.
Staiga Tonijus taip spjovė jam į veidą, kad Gvidas jį paleido, atsistojo ir sekundę stovėjo, užsidengęs veidą rankomis.
Kai paskui pažvelgė į savo delnus, pamatė, jog šie kruvini.
Maestro žengtelėjo atgal, atsisėdo ant medinės kėdės, ant kurios sėdėjo iki tol, ir atrėmė pakaušį į sieną.
Berniuko akių išraiška nesikeitė, bet jo kūną, kuris tamsoje atrodė bemaž perregimas, purtė negailestingi traukuliai, pamažu virstantys drebuliu.
Kai Gvidas prisiartino jo apkloti, Tonijus atšoko šnypšdamas venecijietiškai: „Neliesk manęs“. Ar kažką panašaus.
Gvidas sugrįžo į savo vietą ir ištisą valandą sėdėjo, stebėdamas berniuką, kurio mina nesikeitė. Ir niekas nesikeitė. Nieko nevyko. Tačiau pamažu silpnumas bei skausmas įveikė Tonijų, ir vaikinas nuslydo ant gulto.
Kai Gvidas berniuką užklojo, šis jau nebepajėgė priešintis. Ir nebeturėjo jėgų protestuoti, kai maestro kilstelėjęs jo galvą liepė išgerti truputį vyno.
Kai vėl atsigulė aukštielninkas, jo akys tapo lyg stiklinės. Kol Gvidas kalbėjo, berniukas neatplėšė žvilgsnio nuo kažkokio taško ant lubų.
Nakvynės namuose viešpatavo tyla. Žvaigždės ką tik pasirodė danguje — mažučiai žvilgantys taškeliai už judrių tuopų šešėlių. Prislopintu, tolygiu balsu Gvidas apibūdino žmogų, kuris priėjo prie jo Venecijoje, ir tuos, kurie jėga atgabeno į Flovigą. Paskui perpasakojo popierių, ant kurių buvo Tonijaus parašas, turinį.
Atsargiai, nors ir ne itin smulkiai, paaiškino, kokiu būdu pats buvo įtrauktas į šį reikalą ir kaip tie žmonės privertė jį išgabenti Tonijų už Venecijos valstybės ribų. Pagaliau jis pranešė berniukui gavęs karietą bei storą piniginę ir pasakė, jog tuo atveju, jei Tonijus panorėsiąs, jis, Gvidas, nuvešiąs jį šventojo Angelo konservatoriją, į Neapolį.
Paaiškino, kad pasirinkimas Tonijaus rankose. Bet paskui patylėjęs pridūrė, jog, anot tų žmonių, berniukas neteksiąs tolesnės finansinės paramos, jei atsisakysiąs važiuoti į konservatoriją ir pasilikti ten.
— Nepaisant to, esi laisvas ir gali arba važiuoti su manimi, arba elgtis kaip tinkamas.
Piniginė buvo ganėtinai sunki.
Po šių žodžių berniukas nusuko galvą ir užsimerkė, iškalbingai mostelėdamas ranka. Supratęs gesto prasmę, Gvidas nutilo.
Jis stovėjo prie sienos sukryžiavęs rankas ant krūtinės, kol išgirdo lygų berniuko kvėpavimą.
Ant pagalvės baltuojantis veidas sušvelnėjo, pamišimo požymiai išnyko. Daili berniukiška burna atrodė tokia taisyklinga ir kartu judri. Ant grakščių skruostikaulių mirguliuojantys silpnos šviesos atšvaitai dar labiau išryškino jo grožį.
Šviesa krito ant smakro linijos, skruostų, lygios kaktos.
Gvidas prisiartino. Ir ilgai žiūrėjo į plonas, atsipalaidavusias miegančio berniuko rankas, į pusiau ištiestą delną ant antklodės.