Dabar kakta buvo šilta. Tonijus nė nesujudėjo, kai Gvidas ją palietė.
Išsmukęs pro duris, maestro patraukė į atvirą lauką, prasidedantį prie pat namo.
Mėnulį slėpė debesys. Miestelyje nešvietė nė vienas žiburėlis. Bent jau nesimatė iš tos vietos, kur jis stovėjo. Gvidas ilgai brido per aukštą drėgną žolę, kol surado kiek sausesnę vietą, atsigulė ant nugaros ir pakėlė akis į retas žvaigždes, dirsčiojančias pro rausvus debesis.
Pažįstama klaiki neviltis pamažu apgaubė Mafeo.
Ji smelkėsi tarytum kiaurai veriantis žiemos šaltis. Jos artėjimą visuomet išduodavo ištikimas palydovas drebulys ir tas ypatingas prieskonis burnoje, jaučiamas ligos metu.
Bet Gvidas nesirgo. Jis buvo sveikas, tačiau išsunktas, visas gyvenimas jam atrodė beprasmis, daugių daugiausia absurdiška atsitiktinių įvykių mišrainė; jame nebuvo nieko kilnaus, nieko malonaus, ničnieko, kas galėtų teikti bent šiokios tokios paguodos.
Visa tai neturėjo nieko bendra su iškilusia mirties grėsme. Ko gero, pastaroji reiškė jam ne daugiau nei visi kiti gyvenimo nutikimai. Pats to nenorėdamas, jis mintimis sugrįžo į Neapolį, į tą kambarį, kuriame kadaise mėgino nusižudyti, prisigėręs iki sąmonės netekimo ir persipjovęs venas.
Gvidas kuo smulkiausiai įsivaizdavo tą kambarį: išdažytas sienas, gėlėtą kraštelį palei lubas. Ir puikiai prisiminė, kaip paskutiniosiomis akimirkomis mintimis veržėsi į jūrą ir kokio pasitenkinimo teikė įsivaizduojamas bekraštis vandens paviršius.
Akys sudrėko. Dangus virš galvos, rodos, spinduliavo nemalonią silpną šviesą, kurią nuslopinti galėjo tik palaiminga tamsa.
Ir vėl prieš savo paties norą jis išgirdo Tonijaus Treskio balsą, kylantį iki dangaus iš kreivų Venecijos skersgatvių, bei pajuto, kaip sąmonėje susipina šios dvi vietos: kambarys Neapolyje, kur jautėsi toks nenusakomai laimingas manydamas, jog miršta, ir Venecija, kur išgirdo šį dangišką dainavimą.
Ūmai maestro suprato, ką slėpė toji šiurpi, neįžengiama dvasios tamsa, kuri kėsinosi jį praryti.
„Jeigu tasai berniukas neišgyvens, jeigu jis neįstengs ištverti patirtos prievartos, tuomet negyvensiu ir aš.“
Netrukus Gvidas, pakilęs iš žolės guolio, nukiūtino atgal į nakvynės namus. Bet nerado savyje jėgų užlipti į viršų ir atsisėdęs ant akmeninio laiptelio, apglėbęs rankomis galvą, tyliai pravirko.
Praėjo jau daug metų nuo to laiko, kai paskutinį sykį liejo ašaras, arba bent taip jam atrodė. Bet jau tikrai daugelį metų neleido joms srūti taip gausiai.
Susitvardė tik išgirdęs savo paties verksmą.
Gvidas nustebęs pakėlė galvą. Dangus prašviesėjo, pirmosios žydros gijos nusidriekė per begalinį debesų lauką. Jis rankove nusibraukė akis ir atsistojo.
Bet kai atsisukęs pažvelgė į viršų, palei sieną kylančių akmeninių laiptų viršuje pamatė liesą Tonijaus figūrėlę.
Berniukas žiūrėjo į jį. Jis nenuleido juodų savo akių nuo Gvido, kol šis kopė artyn.
— Ar jūs tasai maestro, su kuriuo buvau susitikęs? — tyliai paklausė Tonijus. — Ar jums dainavau švento Morkaus bazilikoje?
Gvidas linktelėjo įsižiūrėdamas į išblyškusį veidą, drėgnas lūpas, vis dar nesveikai blizgančias akis.
Jis vos bevaliojo pakelti sudaužytos, sutriuškintos nekaltybės vaizdą. Ir pakėlė akis į dangų, nebyliai melsdamasis, kad šis berniukas nusigręžtų nuo jo.
— Ir jūs dėl manęs dabar verkėte? — paklausė Tonijus.
Akimirksniui Gvidas neteko žado. Paskui pajuto suliepsnojantį įprastą įniršį, nuo kurio veidas įraudo, sutrūkčiojo lūpos. Bet dar po akimirkos suvokė visiškai aiškiai, tarsi kažkam sukuždėjus į ausį: taip, iš tikrųjų, jis verkė dėl šio berniuko.
Maestro nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir nieko nepasakė. Tiesiog žvelgė į Tonijų apimtas niūrios nuostabos.
Ūmai vaikinui į veidą, dar prieš akimirką tokį ramų, plūstelėjo kartėlis. Paskui pastarąjį pakeitė pyktis, dar labiau išryškinantis bruožus, akyse sužibo pavojingas švytėjimas, privertęs Gvidą pamažu nusukti žvilgsnį.
— Ką gi, mes turime išsidanginti iš šios vietos, — sušnibždėjo Tonijus. — Privalome tęsti kelionę. Aš turiu neatidėliotiną reikalą.
Gvidas stebėjo, kaip jis apsisuka ir nužingsniuoja į kambarį. Visi dokumentai gulėjo išdėlioti ant stalo. Berniukas juos surinko ir grąžino maestro.
— Kas buvo tie žmonės, kurie visa tai įvykdė? — netikėtai paklausė Gvidas. Tonijus tuo metu vilkosi apsiaustą. Jis pažvelgė į Mafeo taip, tarsi skendėdamas giliuose apmąstymuose.
— Kvailiai, — atsakė jis. — Kvailiai, vadovaujami bailio. 2
Visą kelią iki Bolonijos, didingosios judrios šiaurinės sostinės, Tonijus bemaž neištarė nė žodžio.
Jeigu ir jautėsi blogai, to neparodė, o kai Gvidas kalbėjo jam, girdi reikią kreiptis į gydytoją, nes tokiais atvejais visuomet egzistuojąs užkrato pavojus, ryžtingai nusigręždavo.
Berniuko veidas vis labiau keitėsi: tapo ištįsęs, lūpų linija sugriežtėjo. O padidėjusiose akyse išliko karštligiškas blizgesys.
Jis, rodos, nematė pavasariško Italijos provincijos grožio. Lygiai taip pat nenorėjo pastebėti nei fontanų, nei rūmų, nei žmonių užtvindytų didžiulio miesto gatvių.
Pareikalavęs nupirkti brangakmeniais inkrustuotą špagą, durklą ir du pistoletus perlamutrinėmis rankenomis, Tonijus dar įsigijo naują kostiumą bei apsiaustą. Paskui mandagiai (jis visuomet elgėsi mandagiai, nors niekada nebuvo iš tiesų paklusnus nė nuolaidus) paprašė Gvido surasti advokatą, išmanantį muzikantų reikalus.
Bolonijoje dėl to problemų nekilo. Čionykštėse kavinėse knibždėte knibždėjo muzikantų bei dainininkų, suplūstančių čionai iš visos Europos su viltimi sutikti agentą ar impresarijų, kuris aprūpintų juos darbu visam sezonui. Šen bei ten pasiteiravę, Gvidas su Tonijumi patraukė į kompetentingo advokato kontorą.
Tonijus ėmė diktuoti laišką Aukščiausiajam Venecijos tribunolui.
Jis tokiu būdu pasiaukojęs vardan savo balso, pareiškė jaunuolis, ir reikalaująs, kad niekas Venecijoje nebūtų dėl to apkaltintas.
Išteisindamas savo mokytojus ir visus tuos, kurie įdiegė jam meilę muzikai, be to, Gvidą Mafeo bei kitus šventojo Angelo konservatorijos darbuotojus, jis patvirtino, jog nė vienas iš jų nežinojo apie planuojamus veiksmus, kol šie nebuvo įvykdyti.
Bet visų pirma jis norėjo panaikinti bet kokius kaltinimus savo broliui Karlui.
„Kadangi šis žmogus dabar tapo vieninteliu mūsų velionio tėvo įpėdiniu, yra sveiko kūno ir gali vesti, jis žūtbūt privalo būti išvaduotas nuo bet kokios atsakomybės už mano veiksmus, idant galėtų įvykdyti savo pareigą būsimos žmonos bei vaikų atžvilgiu“, — padiktavo Tonijus.
Paskui jis pasirašė laišką. Nepaisant tokio keisto turinio, advokatas nė nemirktelėjęs dokumentą patvirtino, tą patį padarė Gvidas.
Laiško kopija buvo išsiųsta Katrinai Lizani kartu su prašymu nedelsiant persiųsti į Neapolį visus asmeninius Tonijaus daiktus. Be to, berniukas prašė sužinoti, ar galima išmokėti nedidelį kraitį Betinai Sanfredo, patarnaujančiai savo tėvo kavinėje, švento Morkaus aikštėje, kad mergina galėtų susirasti deramą jaunikį.
Viską baigęs, Tonijus sugrįžo į vienuolyną, kuriame juodu apsistojo, ir išsekęs parkrito ant lovos.
Gvidas dažnai nubusdavo vidury nakties ir matė Tonijų apsirengusį, sėdintį kitapus kambario bei laukiantį ryto. Iš vakaro, prieš vidurnaktį, berniukas kartais blaškėsi per miegus ir netgi šaukė, bet paskui nubusdavo, o jo veidas vėl tapdavo toks pat negyvas bei neperžvelgiamas.
Suprasti, kaip giliai sužalota jo dvasia, buvo neįmanoma, nors kartais Gvidui atrodė, tarsi jaučia skausmą, slypintį už ramios karietos kampe sustingusios Tonijaus išorės. Net kai norėdavo jį pašnekinti, Gvidas neišdrįsdavo to padaryti, ir akimirksniui užplūsdavo toji pati neviltis, kurią patyrė naktį Feraroje. Tuo pat metu jautėsi pažemintas dėl to, kad berniukas užklupo jį raudantį ir netgi tiesiai paklausė, ar ne jis esąs maestro ašarų priežastis. Tačiau Gvidas išties užmiršo, kad tuomet nieko neatsakė Tonijui.