Florencijoje jie susirado tuodu berniukus, kuriuos Gvidas ten paliko ir planavo pasiimti grįždamas į Neapolį. Tonijui akivaizdžiai trukdė nauji bendrakeleiviai karietoje, bet jis visą kelią neatplėšė nuo vaikų akių.
Sjenoje vaikinas nupirko berniukams naujus batus ir apsiaustus, o prie stalo užsakė jiems saldumynų. Drovūs, paklusnūs devynerių bei dešimties metų vaikai nedrįsdavo nei ko nors pasakyti, nei padaryti be leidimo. Tačiau matėsi, kad jaunesnysis, Paolas, gan linksmo būdo. Pastarasis dažnai plačiai šypsojosi Tonijui, ir šis skubiai nusukdavo žvilgsnį.
Sykį Gvidas užsnūdo, o nubudęs pamatė berniuką besėdintį šalia Tonijaus. Lijo lietus, viršum aptakių tamsiai žalių kalvų tvyksčiojo žaibai. Sulig kiekvienu griaustinio trinktelėjimu Paolas slinkosi vis arčiau ir arčiau Tonijaus, ir galų gale Tonijus nežiūrėdamas jį apsikabino. Karietai krestelėjus, jo pirštai įsikibo berniukui į koją, kad sulaikytų jį, ir matėsi, kad vaikiną ūmai užplūdo kažkoks stiprus jausmas. Bet paskui jis užsimerkė bei nukorę galvą į šalį, tarsi kaklas būtų sulaužytas. O karieta vis kratėsi po pavasario lietumi riedėdama keliu, vedančiu Amžinojo miesto pusėn.
Tonijaus nė kiek nesujaudino niūri Romos didybė, bet tuomet, kai jie pasiekė Porto del Populo, įtemptas vaikino dėmesys atsiplėšė nuo abiejų berniukų ir nukrypo į Gvidą. Nebylus įniršis šiame žvilgsnyje nesumažėjo nė per nago juodymą. Jis negailestingai įsmigdavo į Gvidą, fiksuodamas pastarojo eiseną, sėdėjimo manierą, net tamsius plaukelius išorinėje plaštakų pusėje. Kambariuose, kuriuose jie apsistodavo pernakvoti, Tonijus įžūliai spoksojo, kaip Gvidas persirenginėja, apžiūrinėjo ilgas, iš pažiūros stiprias rankas, galingą krūtinės ląstą, plačius pečius.
Gvidas patylom visa tai kentė.
Bet pamažu pradėjo niršti, nors pats nežinojo kodėl. Nuosavas kūnas jam nedaug tereiškė. Jis nuo mažens rodėsi konservatorijos scenoje, keitė kostiumus, grimavosi, dėvėjo pačius įvairiausius drabužius bei kaukes, taigi puikiai ištyrinėjo savo išorės ypatybes. Pavyzdžiui, žinojo, kad plačios krūtinės dėka neblogai atrodo atlikdamas vyriškus vaidmenis, o didžiulės akys atrodo antgamtiškai, kai tinkamai padažai.
Bet nuogumas, nuodugnus apžiūrinėjimas, trūkumai jam ničnieko nereiškė.
Vis dėlto berniuko žvilgsnis buvo toks įžūlus bei įdėmus, jog pradėjo jį erzinti. Sykį vakare nebepajėgdamas to ištverti Gvidas padėjo šaukštą ir pažvelgė tiesiai į Tonijų.
O susidūręs su stikliniu žvilgsniu išsigando, ar tik berniukui nepasimaišė protas. Bet paskui suprato, kad Tonijus taip susikaupęs į jį stebeilijo, jog nė nepastebėjo į save įsmeigtų Gvido akių. Tarsi maestro būtų negyvas daiktas. Kai Tonijaus akys šiek tiek atgijo, atrodė, lyg jos keliautų savo maršrutu: žvilgsnis nukrypo į Gvido gerklę. O gal į baltą lininį kaklaraištį? Gvidas taip ir nesuprato. Dabar Tonijus jau spoksojo į jo rankas, o paskui vėl į akis, tarytum maestro būtų paveikslas.
Jo neapykanta Gvidui buvo tokia totali, tokia akivaizdi, kad maestro pajuto savyje užverdantį pyktį. Gvidas pasižymėjo nepaprastai ūmiu charakteriu, pačiu bjauriausiu visoje konservatorijoje, kuo jau spėjo įsitikinti keli jo mokiniai. Ir dabar, pirmą kartą per visą laiką, prasiveržė jo karštakošiškumas, kurstomas tūkstančio smulkių nuoskaudų.
Galų gale tiek nusirito, jog tapo šio berniūkščio pasiuntiniu, lyg tebūtų jam koks liokajus. Iškilo įgimta neapykanta aristokratijai. Bet maestro tuojau pat suvokė verčiąs viską į vieną krūvą.
Tuo tarpu Tonijus jau padėjo į šalį servetėlę ir pakilo iš užstalės.
Tą naktį, kaip ir visas ankstesnes, jie gavo pačius geriausius apartamentus, kokius tik galėjo pasiūlyti miestas — šįkart apsistojo turtingame vienuolyne, nuomojančiame didelius, dailiai apstatytus kambarius keliautojams, kuriems tokie įkandami.
Berniukai dar tuštino savo lėkštes. Tonijus išėjo iš valgomojo ir patraukė į nedidelį, aukštų sienų apsuptą sodelį.
Gvidas liko sėdėti valgomajame. Jam reikėjo pagalvoti. Ir vesdamas vaikus miegoti, ir apklostydamas juodu, jis tebemąstė.
Ir vis tiek, žengdamas į naktį, neįstengė suprasti savo įniršio. Tik žinojo jaučiąsis be galo įžeistas to berniuko, priešiško jo žvilgsnio, amžino tylėjimo. Jis prisiminė skausmą, kurį turėjo patirti Tonijus, jo kančias, tačiau šios mintys pernelyg slėgė. Mafeo apskritai uždraudė sau apie tai galvoti pirmiausia todėl, kad tokie apmąstymai kėlė siaubą.
Ir kaskart, kai mintyse Gvidas savęs klausdavo, kas gi dedasi berniuko viduje, apie ką jis galvoja, ką jaučia, kažin koks užsispyręs vidinis balsas tuojau pat šnipštelėdavo pašaipaus pranašumo persmelktu tonu: „Ak, juk tu visuomet buvo kastratas, tu tikrai negali to žinoti!“
Šiaip ar taip, bet tuo momentu, kai patraukė į sodą, Gvidą ne juokais suėmė įniršis. Mėnesienoje viršum baseino jis pamatė didžiulėje kriauklėje pusiau gulomis išsitiesusią statulą, o priešais — liekną Tonijaus Treskio figūrėlę.
Romoje gausybė tokių skulptūrų, dydžiu tris ar keturis kartus pranokstančių normalų žmogų. Susidaro įspūdis, tarytum šios statulos dygsta visuose miesto užkaboriuose, palei sienas, viršum vartų, virš be galo įvairių fontanų. Ir jeigu kur nors bažnyčioje ar rūmuose jos dera, mažuose sodeliuose atrodo be galo keistai ir netgi grėsmingai, ypač jei aptinki jas netikėtai.
Tokiais momentais žmogus pajunta prieš akis iškilusio reginio absurdiškumą. Statulos panašios į ankštoje erdvėje suspaustus gigantus — tokius realistiškus, rodos, galinčius staiga atgyti ir pulti viską triuškinti galingais kumščiais.
Net atskiros kolosų detalės savaime darė įspūdį. Ryškūs, tarytum judantys po marmuru balti raumenys, ant rankų išryškėjusios venos, įdubos ant kojų pirštų nagų. Tačiau bendras vaizdas tiesiog šiurpus.
Šit ir Gvidą apėmė nemalonus jausmas, kai iš už nugaros artinosi prie Tonijaus.
Marmurinis dievas pusiau gulom tįsojo prie sienos, palenkęs į priekį gigantišką barzdotą veidą. Iš dangun atgręžto jo delno išskėstais pirštais vanduo sruvo į mėnesienos nutviekstą baseino paviršių.
Tonijus Treskis nejudėdamas stebeilijo į nuogą statulos krūtinę, plačias šlaunis, pereinančias į laisvomis klostėmis krintantį audinį, iš po kurio kyšojo raumeninga koja, laikanti visą giganto svorį.
Gvidas atplėšė žvilgsnį nuo baisingo dievo. Jį pakerėjo mėnulio šviesos žaismas ribuliuojančiame vandenyje. O paskui akies krašteliu pastebėjo, kad berniukas atsigręžė į jį. Negailestingos akys vėl ėmė jį apžiūrinėti.
— Kodėl tu amžinai į mane spoksai? — paklausė maestro ir nė nepajuto, kaip įsikibo į audinio klostę Tonijui ant peties.
Jis fiziškai pajuto berniuko nuostabą. Mėnesienoje matėsi, kaip susiraukė jo veidas, prasivėrė burna, lėtai sujudėjo lūpos.
Griežti, ryškūs jauno veido bruožai bejėgiškai, atgailaujamai išskydo. Tikriausiai, jei būtų įstengęs, Tonijus būtų paprieštaravęs; jis mėgino kažką sumurmėti, bet nutilo ir papurtė galvą, nevaliodamas tęsti.
Gvidą apėmė neviltis. Jis vėl ištiesė ranką berniuko pusėn, bet ranka taip ir pakibo ore, kai pasibaisėjęs pamatė, jog vaikiną visiškai apleido jėgos.
Tonijus žiūrėjo į savo delnus — čia į vieną, čia į kitą. Paskui atkišo rankas į priekį, lyg norėdamas kažką sugauti ore. O gal tiesiog jas apžiūrinėjo? Taip, jis tyrinėjo savo rankas, ir tuomet jam iš gerklės išsiveržė kažkoks švokštimas, prislopinta dejonė.