Susitikimas visuomet vykdavo didžiojoje pagrindinio aukšto svetainėje — didžiulėje salėje, pačioje erdviausioje šio dideliais kambariais pasižyminčio namo patalpoje. Vienintelis baldas — raižiniais puoštas stalas, ilgumo sulig trijų žmonių ūgiu. Mozaikinis piešinys ant grindų vaizdavo pasaulio žemėlapį, o lubos — begalinį mėlį bei jame pakibusius angelus, išvyniojančius plevenančią juostą su lotynišku užrašu. Iš kitų kambarių čionai sklido blanki, ribuliuojanti šviesa, bet Tonijui ji atrodė šilta, nes gaubė liesą, bemaž bekūnę, Andrea Treskio figūrą.
Tonijus nusilenkdavo. O pakėlęs akis pamatydavo tą patį pagarbią baimę keliantį tėvo žvilgsnio gyvumą: šitos jaunos akys, spinduliuojančios neslepiamu išdidumu bei meile, rodos, egzistavo atskirai nuo lieso, raukšlėto tėvo veido.
Andrea pasilenkdavo pabučiuoti sūnaus. Jo lūpos būdavo minkštos, jis paliesdavo Tonijaus skruostą netardamas nė garso, o paskui kaskart — nors kasmet Tonijus tapdavo aukštesnis bei sunkesnis — čiupdavo berniuką ir akimirksniui prispausdavo prie krūtinės, kuždėdamas jo vardą taip, tarsi šis būtų mažas palaiminimas.
Aplinkui stovintys tarnai šypsodavosi bei mirkčiodavo. Per kambarį nuvilnydavo lengvo susijaudinimo banga. O paskui viskas baigdavosi. Tonijus puldavo prie lango motinos kambaryje viršuje ir žiūrėdavo, kaip tėvo gondola slenka kanalu žemyn, aikštės pusėn.
Niekam nederėjo sakyti Tonijui, jog jis yra paskutinysis Treskių giminės atstovas. Mirtis išdžiovino visas didingo giminės medžio šakas, ir neliko netgi nė vieno pusbrolio, kuris galėtų išsaugoti šią pavardę. Tonijus turėjo vesti jaunas, privalėjo ruoštis įvykdyti savo pareigą. O kai retkarčiais jam vis dėlto pasitaikydavo susirgti, jis apimtas siaubo laukdavo tarpduryje pasirodančio tėvo; visa Treskių giminė tomis valandomis gulėdavo drauge su juo ant pagalvės.
Tai jį kartu ir kerėjo, ir gąsdino. Jis niekada negalėjo tiksliai prisiminti momento, kai suvokė visus savo visatos matmenis. Jam atrodė, jog visas pasaulis gena plačias žalsvas kanalo bangas link jo slenksčio. Ištisus metus kanale vykdavo regatos, kurių metu pro šalį slysdavo šimtai žvilgančių juodų gondolų. O vasarą šeštadienio vakarais prasidėdavo prašmatnūs paradai, didikų šeimos išpuošdavo savo peotas9 girliandomis bei paauksuotomis dievų ir deivių statulėlėmis. Kasdien pro šalį savais reikalais skubėdavo patricijai, kurių valtys būdavo išklotos spalvingais kilimais. Iš mažo medinio balkonėlio viršum laukųjų durų Tonijus galėjo pamatyti pačią lagūną, kur tolumoje išmetę inkarus stovėjo dideli laivai. Vaiko ausis pasiekdavo saliutuojančių patrankų gaudesys ir fanfarų garsai iš Dožų rūmų pusės.
Jis girdėdavo nesibaigiančias gondoljerų dainas, gatvės dainininkų serenadas, aidinčias tarp gelsvai žalsvų ir rožinių sienų, įstabiai saldų plaukiojančių orkestrų skambesį. Naktimis po žvaigždėmis vandenis vagodavo įsimylėjėlių valtelės. Švelnus jūros brizas atnešdavo iki Tonijaus serenadas. Ir net ankstyvais rytais, kai jam būdavo nuobodu arba liūdna, galėjo lydėti žvilgsniu nesibaigiančią daržovių baržų virtinę, kuri triukšmingai judėdavo į Rialto turgus.
Bet sulaukus trylikos Tonijui jau gerokai įsipyko žvelgti į pasaulį pro langą.
Ak, jei bent dalis to gyvenimo įsiveržtų per jo slenkstį! Arba dar geriau: jei tik jis pats galėtų peržengti slenkstį ir įsilieti į tą gyvenimą!
Bet Treskių rūmai buvo ne tik jo namai. Šis palaco tapo jo kalėjimu. Mokytojai kaip galėdami stengėsi nepalikto Tonijaus vieno. Kadai kadės praradęs balsą senasis kastratas Bepas mokė jį prancūzų kalbos, poezijos bei kontrapunkto, o jaunas ir rimtas kunigas, liesas tamsiaplaukis Andželas — lotynų, italų bei anglų kalbų.
Dusyk per savaitę ateidavo fechtavimo mokytojas. Tonijus mokėsi valdyti špagą veikiau pramogos dėlei, o ne dėl to, kad rimtai ketintų pasinaudoti šiuo sugebėjimu ateityje.
O dar lankydavosi šokių mokytojas, žavus prancūzas, vedžiojantis jį smulkiais menueto bei kadrilio žingsneliais skambant kokiam nors tinkamam žvaliam ritmui, kurį klavišais sutrenkdavo Bepas. Tonijus privalėjo žinoti, kaip bučiuoti damai ranką, kada ir kaip nusilenkti, mokėsi visų svarbiausių džentelmenų etiketo taisyklių.
Mokytis buvo ganėtinai smagu. Kartais, likęs vienas, berniukas čaižydavo orą špagos mostais arba šokdavo su įsivaizduojamomis merginomis, išgalvotomis vadovaujantis tais miglotais pavidalais, kuriuos retsykiais išvysdavo siaurose gatvelėse.
Bet, išskyrus begalinius bažnytinius renginius, Šventąją savaitę, Velykas, kasdienį grožį ir daugiabalsę sekmadienio mišių muziką, vieninteliu prieglobsčiu Tonijui tapdavo negyvenamieji žemutinio namo aukšto kambariai. Nė viena gyva būtybė nesugebėdavo jo ten surasti.
Patogiai įsitaisęs, pasiėmęs ploną vaškinę žvakelę, kartais berniukas išsitraukdavo sunkius senojo archyvo tomus ir susižavėjęs tyrinėdavo dulkančius gausingos jo giminės istorijos įrašus. Nuobodūs faktai bei datos, vos prisilietus pavojingai čežantys puslapiai kurstė vaiko vaizduotę: kai užaugs, jis išplauks jūron arba apsivilks purpurinį senatoriaus apdarą... Net dožo sostas Treskiui nėra nepasiekiamas.
Tonijų apimdavo miglotas susijaudinimas. Jis šmirinėdavo toliau. Atitraukdavo metų metais neliestus skląsčius, senuose kampuose aptikdavo senovinių paveikslų ir žvelgdavo į nepažįstamus veidus. Senuose sandėliukuose tebetvyrojo kvapas rytietiškų prieskonių, atgabentų dar tais laikais, kai valtys priplaukdavo prie pat Treskių rūmų durų ir iškraudavo grobį: kilimus, brangenybes, cinamoną, šilkus. Dar ten mėtėsi sudrėkusios kanapinės virvės ritiniai, šiaudų kuokštai, ir viešpatavo įvairiausi sumišę aromatai, — aštrūs, gundantys.
Kartais jisai sustodavo. Nyki žvakės liepsnelė neramiai šoko keistą šokį. Aiškiai girdėjosi vandens pliuškenimas už namo ir tolimas polių girgždesys. O užsimerkęs galėjai aukštai virš galvos išgirsti motinos balsą.
Tačiau čia jis tapdavo niekam nepasiekiamas. Sijomis tarytum pirštų galais bėgiojo vorai, ir staigiai pakreipęs žvakę jis galėdavo apšviesti voratinklį — įmantrų, auksaspalvį. Sulūžusi langinė neatlaikydavo jo prisilietimo, ir pilka, miglota popiečio šviesa prasiskverbdavo pro grotuotą stiklą, už kurio jis matydavo žiurkes, plaukiojančias tarp šiukšlių stovinčiame vandenyje.
Jam pasidarydavo liūdna. Ir baisu. Ūmai apimdavo neįvardijama neviltis, baimė, kuri panaikindavo visą aplinkinį žavesį.
Tėvas labai senas. O motina visai jauna. Ir kažkur, rodos, pačioje viso to šerdyje, slypėjo jo laukiantis nežinomas siaubas. Tačiau kas konkrečiai jį baugino? Berniukas nežinojo. Bet jam atrodė, tarytum net ore aplink knibždėte knibžda paslaptys. Kartais ausis pasiekdavo pašnibždom ištartas nepažįstamas vardas, bet tarnai, pastebėję berniuką, tuojau pat imdavo guviai šnekučiuotis kasdieniškomis temomis bei neatsakydavo į jo klausimus. Ir jis suabejodavo girdėjęs kažką ypatingo.
O gal galų gale viskas vyko tik todėl, kad motina jautėsi tokia nelaiminga. 4
Vos tik Gvidas buvo išrinktas scenai, prasidėjo sekinantis darbas, kas vakarą jis pasinerdavo į akinantį operos teatro spindesį, kur žvelgė išplėtęs akis, dainavo chore, jei ten toks buvo, o išeidavo pakerėtas visuotinio bruzdesio ir svaiginančių kvepalų bei pudros kvapų.