Jo paties kompozicijos liko užmirštos, atmestos į šalį, pasinėrus į begalines pratybas, kartojant šį, o vėliau ir kitą sezoną kitų sudainuotas arijas.
Tačiau tuos metus užpildė toks nuostabus intensyvumas, jog net nubudusi aistra negalėjo nukreipti Gvido nuo šio kurso.
Be to, Gvidas jau seniai įtikino save negalįs patirti jokios aistros.
Gyvenimas susilaikant jį netgi žavėjo. Jis tikėjo tuo, jog pamokslai sakomi jam. Išromytasis niekada negaus leidimo susituokti, nes santuokos tikslas — vaikų gimimas. Popiežius niekada nėra padaręs išimties kastratui. Todėl jam lemta nugyventi gyvenimą kaip dvasiškiui, tą vienintelį kilnų ir šviesų gyvenimą, kuris jam leistas.
Laikydamas eunuchus aukščiausiais muzikos dvasininkais, jis visiškai tam pritardavo. Net jei kada nors trumpai akimirkai susimąstydavo apie auką, paaukotą vardan šio dvasiško posto, tuojau pat sieloje įsižiebdavo įsitikinimas, jog pats jis niekada neįstengs įvertinti jos laipsnio.
„Kodėl man visa tai turėtų rūpėti? — gūžtelėdavo pečiais. — Juk turiu geležinę valią, o dainavimas — vienintelis man reikšmingas dalykas.“
Bet sykį vėlai vakare grįžęs namo iš teatro susapnavo klaikų sapną, kuriame glamonėjo scenoje anksčiau matytą moterį — mažutę putlią dainininkę. Sapne regėjo apnuogintus jos pečius, rankos linkį bei tą tašką, kur dailus kaklas ima kilti iš nuožulnių pečių apvalumų. Jis nubudo apsipylęs prakaitu ir jautėsi be galo nelaimingas.
Artimiausius mėnesius jį dar keletą sykių lankė šis sapnas. Gvidas regėjo, kaip bučiuoja dainininkei ranką, sulenkia ją ir bučiuoja švelnią raukšlelę linkio vietoje. O sykį naktį nubudo, ir jam pasidingojo, tarytum girdi tamsiame miegamajame aplink save kuždesį, tylų švelnių žingsnių šnarėjimą. Ir kartkartėmis — tylų juoką.
Jis įsikniaubė į pagalvę. Mintyse sušmėžavo įvairūs pavidalai: kas gi čia buvo? Gašlūnai eunuchai ar moterys?
Vėliau koplyčioje jis negalėjo atitraukti akių nuo Džino, šalia stovinčio berniuko, kojų. Žvelgdamas, kaip oda įsirėžia į aukštą Džino keltį, stebėdamas po aptemtomis kojinėmis judančius raumenis, jis pajuto keistą spazmą gerklėje. Žvelgė į judančius raumenis po aptemptomis kojinėmis. Pėdos išlinkimas jam atrodė toks gražus, viliojantis, norėjosi jį paliesti, ir Gvidas didžiai apgailestaudamas žiūrėjo berniukui pavymui, kai šis patraukė priimti komunijos.
Baigiantis vasarai kartą jis apskritai negalėjo dainuoti, nes tiesiai prieš akis puikavosi aptemptas juodas priekyje stovinčio jauno mokytojo švarkas.
Šis maestro buvo vedęs ir turėjo vaikų. Jis ateidavo dienos metu, mokydavo eunuchus poezijos bei taisyklingos dikcijos, tai yra dalykų, kuriuos dainininkai turėjo itin rūpestingai išstudijuoti. „Bet kodėl, — pyko pats ant savęs Gvidas, — kodėl aš taip spoksau į šitą švarką?“
Tačiau kaskart, kai jaunas vyras pasisukdavo, Gvidas stebeilydavo į medžiagą, apspaudusią jo strėnas, dailiai prigludusią prie juosmens bei grakščiai besiplaikstančią palei šlaunis, ir jam vėl norėdavosi ją paliesti. Apžiūrinėdamas šį siluetą, jis jautė keistą susijaudinimą.
Gvidas užsimerkė, o kai vėl pramerkė akis, mokiniui pasirodė, jog mokytojas jam nusišypsojo. Per tą laiką vyras spėjo atsisėsti, o nusileisdamas ant kėdės bemaž nepastebimai mostelėjo ranka, padėdamas patogiau įsitaisyti naštai tarp kojų. Bet žvilgsnis, mestelėtas į Gvidą, buvo visiškai nekaltas. O gal ne?
Vakarieniaujant jų akys vėl susitiko. O paskui dar kartą, po keleto valandų, vakarinio valgymo metu.
Kai tamsa lėtai, tingiai apgaubė kalnus, o vitražai apsiblausė ir pajuodo, Gvidas nė pats nepastebėjo, kaip atsidūrė tuščiame koridoriuje ir nuslinko pro seniai ištuštėjusius kambarius.
Artėdamas prie mokytojo durų, jis akies krašteliu pastebėjo neryškų vyrišką siluetą. Sidabrinė šviesa, trykštanti pro atvirą langą, krito ant sudėtų rankų, ant maestro kelio.
— Gvidai! — sukuždėjo jis iš tamsos.
Visa tai priminė sapną. Vis dėlto pojūčiai buvo kur kas stipresni nei sapne. Gvido pakulniai šaižiai brūkštelėjo per akmenines grindis, o durys tyliai užsivėrė jam už nugaros.
Už lango ant kalvos mirguliavo žiburiai, pasiklydę tarp virpančių medžių kontūrų.
Jaunas vyras atsistojo ir užtrenkė išpieštas langines.
Akimirksnį Gvidas nieko nematė, tik girdėjo kimų, trūkčiojantį savo alsavimą, o paskui vėl išvydo tas švytinčias rankas, tarytum sukaupusias savyje visą dar likusią šviesą, ir tos rankos pradėjo segiotis bridžius.
Pasirodo, tą slaptą nuodėmę, kurią jis kurdavo vaizduotėje, su juo drauge galėjo patirti ir kas nors kitas.
Jis pasviro į priekį, lyg kūnui liovusis jam paklusti. Suklupęs pirmiausia palietė glotnią, beplaukę maestro pilvo odą, o paskui išsyk pažino paslaptį, suėmęs burna tą patį organą, storesnį ir ilgesnį už jo paties.
Jam nereikėjo sufleruoti, ką daryti. Glamonėdamas jį liežuviu ir dantimis Gvidas jautė, kaip šis brinksta. Jo kūnas virto burna, o pirštai spaudė maestro sėdmenis stumdami juos į priekį.
Gvido vaitojimas tapo ritmingas, įnirtingas, nustelbiantis tylius vyro atodūsius.
— Ak, — iškvėpė maestro. — Švelniau, švelniau!
Tačiau krustelėjęs šlaunis jis prispaudė Gvidą drėgnais susisukusiais plaukais, pačiu kūnu, sklidinu muskuso ir druskos. Gvidas sukliko gomuriniu balsu, pajuto sausą, skausmingą savo paties aistros kulminaciją.
Ir tą pat akimirką, kai jis nusilpęs bei dar neatitokęs po šoko prisispaudė prie mokytojo šlaunų, vyro sėkla plūstelėjo į jį, užpildė burną, ir Gvidas pasitiko ją apimtas nepasotinamo troškulio, vos nepaspringdamas jos aitrumu bei saldybe.
Jis palenkė galvą, parkrito kniūbsčias. Ir suprato, jog jeigu neįstengs praryti sėklos, po akimirkos jo organai sukils.
Gvidas nebuvo pasirengęs tokiai staigiai bei neatitaisomai pabaigai.
O paskui silpnumas jį surietė, ir jis nušliaužė į šalį iš visų jėgų stengdamasis nepražioti lūpų.
— Nagi, — sušnibždėjo maestro bei pamėgino suimti Gvidą už pečių.
Bet Gvidas atsigulė ant grindų. Jis nuropojo po klavesinu, prispaudė kaktą prie šaltų akmeninių grindų, ir ši vėsa jam pasirodė maloni.
Jis pajuto, kaip mokytojas atsiklaupia šalia, ir nusisuko.
— Gvidai, — švelniai ištarė maestro. — Gvidai, — pakartojo, tarytum priekaištaudamas.
Kadaise jis jau girdėjo tą patį priekaištaujantį toną. Kada?
Paskui išgirdęs savo paties dejonę Gvidas nusistebėjo jį persmelkusia kančia.
— Ne, ne, Gvidai, — pasilenkė prie jo maestro. — Paklausyk manęs, mažyli...
Gvidas delnais užsispaudė ausis.
— Paklausyk manęs, — įtaigiai ir atkakliai kartojo vyras, taršydamas plaukus Gvidui ant pakaušio. — Greitai tu pats priversi juos prieš tave klauptis.
O paskui, įsivyravus tylai, maestro staiga nusijuokė. Tyliai, švelniai, visai ne kandžiai.
— Tu išmoksi, — pasakė jis atsistodamas. — Išmoksi, kai tavo ausis užplūs šūksniai „bravo!“, kai tave apipils dovanomis ir gėlėmis. 5
Dabar Mariana retai kada mušdavo Tonijų. Trylikametis ūgiu pasivijo ją.
Jis nepaveldėjo nei tamsios motinos odos, nei įkypų bizantiškų akių; jo oda buvo šviesi, bet tokios pat vešlios juodos garbanos ir tokia pat lanksti it katino figūra. Kai juodu kartu šokdavo, o taip elgdavosi nuolat, būdavo panašūs į dvynius, šviesų ir tamsų. Ji sūpuodavo klubus ir plodavo delnais, o Tonijus mušdavo tamburiną energingai sukdamasis aplink ją.
Juodu šoko furlaną, gatvės šokį, kurio juos išmokė kambarinės. Kai senoje bažnyčioje, stovinčioje už palaco, vykdavo kasmetinė sagra10 arba mugė, jie dviese, persisvėrę per galinius langus, žiūrėdavo, kaip šokio sūkuryje skrieja tarnaitės, ir patys kaskart šokdavo vis geriau.
Jie gyveno vieną gyvenimą, ir pamažu visame kame, ką juodu veikdavo drauge — šokant ar dainuojant, žaidžiant ar skaitant — vadovauti pradėjo Tonijus.