Labai anksti berniukui teko suvokti, jog jo motina yra labiau vaikas negu jis, ir kad jinai niekada neskaudino jo tyčia. Apimta prastos nuotaikos ji tapdavo bejėgė; pasaulis užgriūdavo ją, o prisispaudęs verkiantis, persigandęs sūnus sukeldavo siaubą. Tuomet pasipildavo įnirtingi smūgiai ir antausiai, riksmas, įvairiausių daiktų laidymas į jį per visą kambarį. Tuo pat metu ji užsispausdavo rankomis ausis, kad negirdėtų garsios jo raudos.
Jis išmoko slėpti savo baimes jos priepuolių metu ir visaip stengdavosi ją nuraminti, prablaškyti. Jei būdavo galimybė, išsivesdavo ją iš kambario, linksmindavo.
Vienas iš pačių patikimiausių būdų buvo muzika.
Jinai užaugo muzikos atmosferoje. Dar visai mažutė ji neteko tėvų ir buvo išsiųsta į „Ospedale della Pieta“, vieną iš keturių Venecijos vienuolyno konservatorijų, kurios choras bei orkestras, sudaryti vien iš mergaičių, stulbino visą Europą. Jos jaunystėje ne kas kitas, o Antonijus Vivaldis dirbo ten kapelmeisteriu, pastarasis ir išmokė Marianą dainuoti bei groti smuiku; šešerių metų ji jau buvo laikoma nepaprastai talentinga.
Pluoštai Vivaldžio natų gulėjo jos kambariuose. Pasitaikydavo čia ir jo paties ranka mergaitėms parašytų vokalizių. Išgirdusi apie naujos kompozitoriaus operos pasirodymą, ji būtinai siųsdavo ką nors parnešti partitūros.
Nuo pat to momento, kai motina suprato, jog Tonijus paveldėjo jos balsą, ji apgaubė sūnų desperatiška ir kankinančia meile. Pirmąsias dainas Tonijus išgirdo iš jos, motina išmokė jį dainuoti iš klausos, kas vėliau taip žavėjo jo mokytojus. Ji neretai sakydavo: „Jeigu tu būtum gimęs be klausos, aš būčiau tave nuskandinusi. Arba nusiskandinusi pati“. Ir jis tikėjo tuo, kol buvo mažas.
Taigi net tuomet, kai ji būdavo klaikiausios būklės, kai dvelkdavo vynu, o žvilgsnyje žybčiojo pyktis, jis, nutaisęs lengvabūdišką, kaprizingą miną, vesdavosi ją prie klavesino.
— Eime, mama, — tardavo švelniai, lyg niekur nieko, — eime sudainuokime ką nors drauge.
Ryto saulės šviesos nutvieksti jos kambariai visada tapdavo tokie gražūs. Balta šilkine lovatiese apdengta lova, begalėje veidrodžių atsispindėdavo cherubinai ir vainikai nuo sienų apmušalų. Jai patiko laikrodžiai, todėl turėjo daugybę įvairiausių spalvingų laikrodžių, tiksinčių ant stalų, komodų bei ant marmurinės židinio lentynėlės.
Ir šioje aplinkoje ji, išsidraikiusiais plaukais, laikanti rankoje rūgščiai kvepiančią taurę, atrodė lyg koks svetimkūnis. Ji žvelgdavo į sūnų, tarytum nepažindama.
Tonijus nieko nelaukdamas atvoždavo dramblio kaulo klavesiną dviguba eile klavišų bei imdavo groti. Dažniausiai Vivaldžio muziką, bet kartais ir Skarlačio arba netgi santūresnius melancholiškesnius kompozitoriaus aristokrato Benedeto Marčelo kūrinius. Ir jau po keleto minučių pajusdavo, kaip motina tyliai atsisėda ant suolelio šalia jo.
Tereikėdavo išgirsti, kaip susilieja judviejų balsai, ir Tonijų išsyk apimdavo malonus jaudulys. Stiprus, tyras jo sopranas pakildavo aukščiau, bet jos balse slypėjo gilesnis, kerintis atspalvis. Motina nekantriai perversdavo senas partitūras, ieškodama savo mylimiausių arijų arba prašydavo jo padeklamuoti kokį nors neseniai išmoktą eilėraštį, kad tuojau pat sukurtų jam melodiją.
— Tu tikras imituotojas! — sakydavo ji, kai sūnus stulbinamai atlikdavo sudėtingą pasažą.
Mariana išdainuodavo kokią nors natą, lėtai, meistriškai keldama garsą, ir tuojau pat išgirsdavo tobulą jo aidą. O paskui, apglėbusi sūnų netikėtai šiltomis bei labai stipriomis rankomis, kuždėdavo:
— Ar tu mane myli?
— Žinoma, myliu. Aš tau jau sakiau vakar ir užvakar, bet tu užmiršai, — erzindavo jis.
Šis pats karščiausias šūksnis išsiverždavo iš širdies gelmių. Mariana kramtydavo lūpas, jos akys nepaprastai išsiplėsdavo, o paskui susiaurėdavo. Tonijus visuomet duodavo motinai tai, ko ji trokšdavo. Bet širdyje jis kentėjo.
Visą gyvenimą vos atmerkęs akis iš ryto jis jau žinodavo, ar ji linksma, ar liūdna. Jis tiesiog jausdavo. Ir nekantraudamas laukdavo, kada praslinks pamokų valandos, jog galėtų išsmukti pas ją.
Tonijus nesuprato Marianos.
Bet pradėjo suvokti, kad jo vaikystės vienatvė, šių tuščių kambarių tyla ir didžiulių rūmų niūrumas susiję su jos uždarumu bei atsiskyrėliškumu ne mažiau negu su jo tėvo amžiumi bei senamadišku rūstumu.
Be to, ji neturėjo draugių, nors „Pietoje“ nestigo nei kilmingų damų, nei pamestinukių, o daugelis iš jų ištekėjusios pateko į puikias šeimas.
Bet jie niekada neminėdavo „Pietos“ ir niekada niekur neišvažiuodavo.
O kai juos aplankydavo tėvo pusseserė Katrina Lizani, Tonijus žinojo, kad šiuos vizitus paskatina vien tik pastarosios gerumas. Mariana panėšėjo į vienuolę. Ji rengdavosi juodai, susidėdavo rankas ant kelių, o tamsūs jos plaukai žvilgėjo kaip atlasas. Tuo tarpu Katrina marginto šilko suknele, išpuošta gausybe geltonų kaspinėlių, pokalbio metu visuomet imdavosi iniciatyvos.
Kartais Katriną lydėdavo jos „sargybinis“, pasižymintis puikiomis kavalieriaus manieromis bei išvaizda, tolimas giminaitis, nors Tonijus niekaip neįsidėmėdavo, iš kurios pusės. Tačiau jo pasirodymas džiugindavo berniuką, nes kai juodu dviese patraukdavo į didžiąją svetainę, giminaitis perpasakodavo jam laikraščių naujienas ir pranešdavo, kas vyksta teatruose. Jis avėjo batus raudonais užkulniais ir nešiojosi monoklį, parištą mėlyna juostele.
Bet šis aristokratas buvo dykūnas, leidžiantis laiką moterų draugijoje. Ir Tonijus žinojo: Andrea nesutiktų, kad štai toks tipas lydėtų jo žmoną, o ir pačiam Tonijui nebūtų patikę.
Vis dėlto jis galvojo, kad turėdama tokį palydovą Mariana išvyktų iš namų, susitiktų su žmonėmis, o šie imtų lankytis jų namuose, ir viskas aplinkui imtų vykti visiškai kitaip.
Tačiau mintis apie sargybinį taip arti šalia jos, gondoloje, prie stalo, per mišias, kankino Tonijų. Jį apimdavo stiprus, neapsakomai skausmingas pavydas. Nė vienam vyrui nederėjo artintis prie Marianos, išskyrus jį patį.
— Jei tik aš galėčiau tapti jos sargybiniu! — atsidusdavo sūnus ir matydavo veidrodyje aukštą jaunuolį berniuko veidu. — Kodėl aš negaliu jos apginti? — kuždėjo vaikas. — Kodėl negaliu jos išgelbėti? 6
Bet kaip elgtis su moterimi, kuri vis dažniau ir dažniau mieliau renkasi vyno butelį, o ne dienos šviesą?
Liga! Melancholija! Tokiu žodžiu buvo vadinama jos būsena.
Kai Tonijui sukako keturiolika, Mariana jau niekada nepakildavo iš patalo anksčiau nei vidurdienį. Dažnai ji pareikšdavo esanti „pernelyg pavargusi“, todėl negalinti dainuoti, ir sūnus džiaugdavosi tai išgirdęs, nes vaizdas, kai ji klupinėdama svirduliuoja per kambarį, tapdavo jam nepakeliamas. Jai pakako proto didžiąją laiko dalį praleisti lovoje, kur, skendėdama baltose pagalvėse, išvargusiu veidu, blizgančiomis akimis, jinai klausydavosi sūnaus rengiamų koncertų.
Vos tik sutirštėjus prieblandai, ji tapdavo irzli ir nenuspėjama. Žinoma, ji nenorėjo vykti į „Pietą“. O ko, tiesą sakant, jai ten veržtis?
— Žinai, — pratarė jinai vieną vakarą, — kai gyvenau ten, mane visi žinojo. Apie mane kalbėjo visa Venecija. Gondoljerai tvirtino, jog aš — geriausia jų kada nors girdėta dainininkė. „Mariana, Mariana!“ — mano vardas skambėjo Paryžiaus ir Londono viešbučiuose. Ir Romoje! Sykį vasarą mes plaukėme barža Brentos upe pasroviui. Dainavome visose vilose, o paskui šokdavome, jei panorėdavome, ir gerdavome vyną su visais svečiais...
Tonijus pasijuto sukrėstas.
Lena ją nuprausė ir sušukavo lyg vaiką, ir įpylė vyno, kad nuramintų, o paskui pasivedėjo į šalį.
— Juk šitaip šlovinamos visos konservatorijos merginos! Tai nieko nereiškė, nebūk kvaiša! — suniurzgė auklė. — Juk ir dabar viskas taip pat, paklausk Bruno. Gondoljerai myli merginas, ir kilmingas damas, kurios turi ištekėti už patricijų, ir bekilmes pamestinukes. Čia visai ne tas pats, kas stovėti scenoje vardan dangaus palaimos. Ko taip žiūri?