— Aš turėjau išeiti į sceną! — staiga pasakė Mariana.
Ji ūmai nubloškė antklodes ir krestelėjo galvą. Plaukai pasklido ant pečių.
— Patylėk! — subarė Lena. — Tonijau, pasivaikščiok truputį.
— Ne, — kodėl jis turi išeiti? — supyko Mariana. — Kodėl visuomet jį išsiimti?! Tonijau, sustok! Man nesvarbu, ką padainuosi, padainuok, ką nori pats. Man derėjo pabėgti su operos teatru, štai ką man derėjo padaryti! O tu turėjai gyventi furgonuose ir žaisti tarp dekoracijų bei rekvizito! O dabar... Tu tik pažvelk į save! Jo prakilnybė Markas Antonijus Treskis!
— Gryniausia beprotybė, — atkirto Lena.
— Bet tu nežinai vieno dalyko, mano brangioji, kad bepročiais tampama prieglaudose!
Siaubingas laikotarpis.
Kai atvyko Katrina Lizani, Lena neleido jai susitikti su Mariana, suversdama kaltę kažin kokiai ne itin aiškiai diagnozei, o kai sykį iš ryto įvyko retas, bet reguliarus Andrea Treskio vizitas į žmonos kambarius, jis buvo sulaikytas remiantis tuo pačiu pretekstu.
Tuomet Tonijus pirmą kartą rimtai susiruošė pasprukti iš namų.
Miestas šurmuliavo ruošdamasis pačiai svarbiausiai Venecijos šventei — Šeštinėms, kai dožas išplaukdavo į lagūną nuostabiu paauksuotu „Bucintoro“ laivu ir mesdavo į vandenį apeiginį žiedą, simbolizuojantį jo santuoką su jūra ir Venecijos viršenybę. Venecija ir jūra — sena, šventa sąjunga. Tonijų irgi apimdavo malonus jaudulys, nors ir žinojo, kad pamatys tik tiek, kiek aprėps žvilgsniu nuo rūmų stogo. O kai galvodavo apie dviejų savaičių karnavalą, prasidėsiantį po šventės, apie maskarado dalyvius gatvelėse bei krantinėse, kur kaukės uždedamos net kūdikiams ir visi bėga, bėga į aikštę, jam pasidarydavo negera nuo laukimo bei apmaudo jausmo.
Dar uoliau nei kada nors anksčiau jis dabar kaupė mažas dovanėles, kurias galima naktį numesti gatvės dainininkams, kad šie stabtelėtų po jo langu. Tonijus surado sugedusį auksinį laikrodį, įvyniojo į brangią šilkinę nosinę ir numetė jiems. Šitie žmonės nežinojo, kas jis.
Kartais teiraudavosi dainoje.
Sykį naktį, kai Tonijus jautėsi ypač nelaimingas, o iki Šeštinių beliko tik dvi savaitės, jis sudainavo atsakymą: „Aš tas, kuris šiąnakt jus myli labiau nei kas nors kitas Venecijoje!“
Jo balsas nuaidėjo tarp akmeninių sienų. Jautėsi toks įsitempęs, jog vos nesusijuokė, bet dainavo toliau, įpindamas į dainą visus žinomus margaspalvius eilėraščius, šlovinančius muziką, kol pagaliau susivokė esąs juokingas. Ir vis dėlto patyrė stebuklingą jausmą. Ir nė nepastebėjo apačioje įsiviešpatavusios tylos. O kai siaurame skersgatvyje nuskambėjo aplodismentai, pašėlęs pliaukšėjimas ir šūksniai, jis paraudo iš drovumo bei tramdomo juoko.
O paskui nusiplėšė brangakmeniais puoštas liemenės sagas ir numetė dainininkams.
Bet kartais dainininkai ateidavo, kai būdavo jau labai vėlu. O kartais visai neateidavo. Galbūt gaudavo užduotį atlikti serenadas damoms, o gal dainuodavo įsimylėjėlių porelėms kanale, jis nežinojo. Sėdėdamas prie lango, susidėjęs rankas ant drėgnos palangės, Tonijus svajojo, kaip suranda slaptas, niekam nežinomas duris ir išeina drauge su jais. Svajojo apie tai, kaip būtų gerai, jei jis nebūtų turtingas, nebūtų patricijus. Verčiau jau būtų gatvės berniūkštis — laisvas, galintis dainuoti ir griežti smuiku visą naktį, siųsdamas įstabius garsus į visas keturias šios ankštos akmeninės šalies puses — stebuklingos šalies, kurią įkūnijo aplinkui dunksantis jo miestas.
Tonijaus širdyje stiprėjo nuojauta: kažkas turi atsitikti.
Beje, kaip kad jam atrodė, blogiau, nei yra, jau negalėjo būti.
Ir štai sykį po pietų Bepas iš kvailumo atsivedė Alesandrą, pagrindinį švento Morkaus bazilikos dainininką, pasiklausyti, kaip Tonijus duetu dainuoja su savo motute.
Rodos, šiek tiek anksčiau Bepas pasirodė ant Marianos miegamojo slenksčio ir paklausė, ar ji leidžianti surengti tokį vizitą. Bepas be galo didžiavosi Tonijaus balsu, o Marianą dievino tarsi angelą.
— Žinoma, atsivesk jį bet kada, — linksmai atsiliepė moteris. Tuo metu ji tuštino tądien jau antrą butelį sauso ispaniško vyno ir slampinėjo po kambarį apsivilkusi chalatą. — Atsivesk. Man bus malonu jį pamatyti. Jei norėsi, aš jam pašoksiu. Tonijus galės pagroti tamburinu; mes surengsime nuostabią šventę.
Tonijus jautėsi įžeistas ir pažemintas. Lena paguldė šeimininkę į lovą. Bepas neabejotinai turėjo suprasti: juk jis senas bei išmintingas. Mokytojas nieko nepasakė, tik žybtelėjo mažos žydros akutės, o po keleto dienų Alesandras jau stovėjo didžiojoje svetainėje, pasipuošęs prašmatniu kreminės spalvos aksomo kostiumu ir žalia taftos liemene, nepaprastai nudžiugintas ypatingo kvietimo.
Mariana kietai miegojo už nuleistų užuolaidų. Tonijus verčiau jau būtų pažadinęs Medūzą Gorgonę.
Šukomis persibraukęs per plaukus bei apsivilkęs geriausią kostiumą, berniukas vienas patraukė pasitikti Alesandro ir pakvietė jį vidun, lyg būtų čia šeimininkas.
— Aš sutrikęs, senjore, — kreipėsi vaikinukas. — Motutė serga. Nejaukiai jausčiausi dainuodamas jums vienas.
Bet netgi šioje netikėtoje draugijoje jis pajuto dvasinį pakilimą. Saulės šviesa užliejo raižytą raudonmedį bei damastą ir, nepaisant išblukusio kilimo bei suskeldėjusių lubų, kambarys atrodė be galo žavingai.
— Prašau, atnešk kavos, — paprašė jaunuolis Bepo.
O paskui atidarė klavesiną.
— Atleiskite man, jūsų prakilnybe, — švelniai atsiprašė Alesandras. — Aš nieku gyvu neketinau sukelti jums nepatogumų. Maniau pasėdėsiąs kur nors nuošaly, kol judu su motute dainuosite, ir jums netrukdysiu. Bepas man daug pasakojo apie judviejų duetus, be to, aš ir pats prisimenu jūsų balsą. Aš jo neužmiršau.
Dainininkas nusišypsojo švelniai bei svajingai. Be choro drabužių jis jau nepanėšėjo į nežemišką būtybę, o veikiau atrodė panašus į kaimo turtuolį negu į aristokratą. Kiekvieną jo judesį sušvelnindavo sklandus balso ritmas.
Tonijus nusijuokė. Bet jis jautėsi vienišas ir žinojo neabejotinai apsiverksiąs, jei šis žmogus išeis.
— Prašom sėstis, senjore, — pasiūlė berniukas. Ir nudžiugo, kai pasirodė arbatinuku nešina Lena, o iš paskos atskubėjo Bepas, pastvėręs visą šūsnį natų.
Tonijus neapsakomai jaudinosi. Vaikinui dingtelėjo, jog jeigu jo draugija Alesandrui pasirodys maloni, šis ateis vėl ir vėl. Jaunasis šeimininkas paėmė paskutiniosios Vivaldžio operos „Montesuma“ partitūrą. Visos arijos jam buvo naujos, bet negalėjo rizikuoti atlikdamas seną, banalų kūrinį. Pakako vos keleto sekundžių pasinerti į energingą, dramatišką nuotaiką, ir jo balsas kaipmat sutvirtėjo.
Vaikinukas niekada nedainavo šiame kambaryje. Čia buvo daugiau pliko marmuro nei kilimų bei portjerų. Susidarė nuostabus rezonansas, todėl kai Tonijus nutilo, tyla jį išgąsdino. Jis nežiūrėjo į svečią. Bet įsiklausė pats į save ir nusistebėjo užgimstančiu keistu pojūčiu: kažin kokiu droviu triumfu.
Berniukas atsisuko į Alesandrą bei impulsyviai jį pasikvietė artyn. Ir beprotiškai apsidžiaugė, kai eunuchas pakilęs įsitaisė šalimais prie klavesino. Tonijus skubiai pradėjo pirmąjį duetą ir išgirdo tą patį nuostabųjį balsą, kuris it galinga jėga kilo bei vedė į priekį jo paties sopraną.
Paskui nuskambėjo kitas duetas, paskui dar vienas, o kai duetų nebeliko, juodu pradėjo patys sudarinėti iš jų arijas. Išrinko iš šūsnies bei sudainavo viską, kas jiems patiko, ir netgi kai ką, kas nepatiko, o paskui pradėjo atlikinėti kitokią muziką. Galų gale Tonijus įkalbėjo Alesandrą prisėsti šalia ant suolelio, ir juodu gėrė patiektą kavą.