Paskui dainavimas tęsėsi, skambėjo tol, kol tarp svečio bei mažojo šeimininko nebeliko jokių formalumų. Alesandras nurodydavo jam įvairius vieno ar kito kūrinio niuansus. Jis nuolat nutildavo reikalaudamas, kad Tonijus padainuotų vienas, ir tokiu atveju drąsinantys jo žodžiai skambėdavo taip šiltai bei jaudinamai, tarsi mėgintų įtikinti berniuką jo talento didybe ir tuo, kad šie žodžiai nėra tuščias meilikavimas.
Juodu liovėsi dainuoti tik tuomet, kai kažkas priešais pastatė žvakę. Namą apgaubė sutemos: buvo jau tamsu, o juodu, viską užmiršę, to nė nepastebėjo.
Tonijus pritilo. Niūriai atrodantys daiktai aplinkui ėmė jį slėgti. Kambarys atsivėrė tarytum gili ola, ir berniukui norėjosi nutvieksti jį visomis žvakėmis, kokias tik įmanoma rasti. Galvoje tebeskambėjo muzika, kartu pulsavo skausmas, o kai pamatė Alesandro veide švelnią šypseną, sutiko mąslų, pagarbos kupiną žvilgsnį, pajuto neįveikiamą meilę šiam žmogui.
Norėjo papasakoti jam apie tą seniai praėjusį vakarą, kai giedojo švento Morkaus bazilikoje, apie tai, kaip jam patiko ten dainuoti, ir apie tai, jog šį prisiminimą išsaugos visą gyvenimą. Bet buvo absoliučiai neįmanoma žodžiais paversti tą pirmąjį vaikišką norą tapti dainininku, neįmanoma ištarti: „Žinoma, aš negaliu juo tapti“, neįmanoma paaiškinti jam padėties komiškumo, to, jog jis juk nežinojo, kas yra Alesandras... Tonijus nustūmė į šalį šias mintis netikėtai susigėdęs.
— Paklausykite, jūs privalote likti vakarienės, — pareiškė berniukas atsistodamas. — Bepai, prašau perduoti Andželui, kad aš ir jį norėčiau pamatyti drauge su mumis prie stalo. Ir greičiau pranešk Lenai. Mes valgysime didžiajame valgomajame.
Stalas buvo skubiai apdengtas atitinkama staltiese ir paserviruotas sidabru. Tonijus paprašė atnešti daugiau žvakių. Atsisėdęs stalo gale, ten, kur paprastai sėdėdavo, kai vakarieniaudavo vienas, jaunasis šeimininkas netrukus pasinėrė į pokalbį.
Alesandras linksmai juokėsi, plačiai atsakinėjo į klausimus, gyrė vyną. Ir netrukus jau pasakojo apie neseniai vykusį priėmimą pas dožą.
Tokie banketai buvo siaubingi, juk prie stalų sėdėdavo šimtai pakviestųjų, o prastuomenė iš aikštės verždavosi pro atviras duris paspoksoti į juos.
— Ir staiga dingo viena sidabrinė lėkštė, — Alesandras nusišypsojo, kilstelėdamas tankius, tamsius antakius. — Įsivaizduokite sau, jūsų prakilnybe, valstybės vyrai kantriai laukė, kol bus perskaičiuotas visas sidabras. Aš vos tramdžiau juoką.
Jo pasakojimo manieroje nesijautė nepagarbos, vis dėlto svečias gan greitai pakeitė temą. Jis pasižymėjo laisvu subtilumu. Ilgas jo veidas žvakių šviesoje atrodė neįtikėtinai lygus.
Ir Tonijus netikėtai suvokė, kad Andželas su Bepu tyliai sėdi jam iš dešinės ir daro viską, ką jis pasako. Taigi vaikinukas pasiūlė atkimšti antrąjį vyno butelį, ir Andželas tuojau pat liepė jį atnešti.
— Ir būtinai patiekite desertą! — pridūrė Tonijus. — Jei namie nieko neturime, pasiųskite ką nors parnešti šokolado arba ledų.
Bepas išties žvelgė į jį susižavėjęs, o Andželas netgi šiek tiek išsigandęs.
— Bet pasakykite man, ką jaučiate dainuodamas monarchui: Prancūzijos arba Lenkijos karaliui?
— Nėra skirtumo, kam dainuoji, jūsų prakilnybe, — atsakė Alesandras. — Tiesiog nori, kad viskas vyktų nepriekaištingai. Vadovaujiesi savo klausa. Juk klaidos nepakeliamos. Todėl aš niekada nedainuoju vienas, savo kambariuose. Aš nenoriu išgirsi ko nors, kas... nėra tobula.
— Bet opera? — nejaugi jūs niekada nenorėjote dainuoti scenoje? — neatlyžo Tonijus.
Alesandras suglaudė pirštus stogeliu. Akivaizdžiai susimąstė, ką atsakyti.
— Stovėjimas rampos šviesoje — visai kas kita. Baiminuosi, kad neįstengsiu paaiškinti. Jūs matėte dainininkus...
— Ne, dar ne, — atsakė Tonijus ir netikėtai nuraudo. Dabar svečias supras, koks jis dar jaunas ir koks absurdas čia vyksta.
Bet Alesandras ramiausiai tęsė paaiškindamas, jog scenoje aktorius įkūnija kitą žmogų, jam tenka vaidinti ir visą laiką būti matomam. Bažnyčioje viskas kitaip: ten svarbiausia yra balsas.
Tonijus dar gurkštelėjo vyno ir jau ketino prisipažinti, kaip karštai trokšta pamatyti operą, bet staiga pastebėjo, kad Andželas su Bepu skubiai atsistojo. Alesandras tuojau pat nukreipė žvilgsnį į kitą stalo galą ir irgi pašoko. Tonijus nejučia pasielgė taip pat ir tik tuomet melsvoje prietemoje pamatė tėvo figūrą.
Andrea ką tik įžengė į valgomąjį. Šviesa krito ant sunkaus raudono apdaro. Jam už nugaros stovėjo ir daugiau žmonių.
Senjoras Lemas, tėvo sekretorius, stovėjo šalia, o už jo — jaunuoliai, kurie iš garbingojo seniūno mokėsi retorikos bei politinio takto.
Tonijui iš išgąsčio užkando žadą.
Ką jis sau manė kviesdamas svečią vakarienės? Tuo tarpu Andrea jau stovėjo priešais sūnų. Tonijus pasilenkė pabučiuoti tėvui rankos, neįsivaizduodamas, kas nutiks paskui.
O tada jis pamatė tėvo šypseną.
Apstulbęs Tonijus stebėjo, kaip tėvas atsisėda ant kėdės šalia Alesandro. Kai kurie jaunuoliai gavo kvietimus pasilikti. Senjoras Lemas liepė senajam liokajui Džiuzepei uždegti fakelus ant sienų, ir mėlyni atlaso apmušalai ūmai atgijo.
Andrea daug kalbėjo, laidė sąmojus. Jam bei jaunuoliams buvo atnešta vakarienė, Tonijaus vyno taurė vis pasipildydavo ir pasipildydavo, o kai tėvas dirstelėdavo į sūnų, jo akyse švietė tik šiluma, švelnumas, ryžtingai ir dosniai liejosi begalinė meilė.
Kiek laiko visa tai tęsėsi? Dvi valandas? Tris? Paskui Tonijus gulėjo lovoje, prisimindamas kiekvieną ištartą žodį, juoko protrūkį. Po vakarienės jie vėl patraukė į svetainę, ir pirmą kartą gyvenime Tonijus dainavo savo tėvui. Alesandras irgi dainavo, o paskui jie drauge gėrė kavą su šviežio meliono gabalėliais, o dar buvo patiekta nuostabiausių ledų sidabrinėse lėkštelėse, po to tėvas pasiūlė Alesandrui surūkyti pypkę ir netgi panoro, kad jaunas jo sūnus irgi pamėgintų.
Šioje draugijoje Andrea atrodė labai senas. Perregima jo veido oda buvo tokia išdžiūvusi, kad persišvietė kaukolės kaulai. Tačiau nesikeičiančios akys kaip visuomet švelniai spindėjo ir ryškiai kontrastavo su visu jo pavidalu. Tėvo lūpos kartkartėmis Seniokiškai virpčiojo, o kai jis atsistojo atsisveikinti su svečiu, matėsi, kad šios pastangos jam skausmingos.
Kompanija išėjo, ko gero, jau po vidurnakčio. Andrea, judėdamas lėtai bei atsargiai, patraukė paskui Tonijų į jo kambarius, kur nesilankydavo niekad, išskyrus tuos atvejus, kai sūnus sirgdavo. Jis bemaž iškilmingai įžengė į miegamąjį ir viską pritariamai nužvelgė.
Tėvas atrodė pernelyg puikus šiai vietai, pernelyg didingas.
Žvakės atšvaitai šokčiojo ant baltų plaukų, it debesėlis gaubiančių jo veidą.
— Tu jau tapai visiškai savarankiškas, sūnau, — pasakė Andrea, ir jo balse nesijautė priekaišto.
— Atleiskite man, tėve, — sušnibždėjo Tonijus. — Mama sunegalavo, o Alesandras...
Lengvu mostu tėvas jį nutildė.
— Aš tavim patenkintas, sūnau, — ištarė jis.
O jeigu Andrea dėl to ir kilo kokių nors kitokių minčių, jis jas nuslėpė.
Bet vos tik padėjęs galvą ant priegalvių, Tonijus išsyk pajuto begalinį jaudulį. Jam niekaip nesisekė patogiai įsitaisyti. Drebėjo rankos ir kojos.
Ši paprasta vakarienė nepaprastai panėšėjo į jo sapnus, į fantazijas, kuriose atgydavo jo broliai. Netgi tėvas sėdėjo prie stalo. Ir dabar, kai viskas baigėsi, jis jautė vidinį skausmą, kurio niekas negalėjo numalšinti.
Galų gale, kai laikrodžiai visame name išmušė tris, jis pakilo iš lovos, įsidėjo kišenėn ploną vaškinę žvakę bei vieną degtuką, nors nei vieno, nei kito jam negalėjo prireikti, ir patraukė klajoti po namą.