— Dėkui, leitenante. Tikiuosi, viešnagė jums patiko.
— Arbata nuostabi. Ačiū, mem.
Nėręs pro duris Donalas nubildėjo geležinėmis spiralinio laiptatakio pakopomis. Kai pasiekė olos grindis, išlydėti svečią prisistatė tie patys trys vyrai pilkais kombinezonais.
— Džiugu jus vėl matyti, bičiuliai.
— Prašom eiti čia, pareigūne. Važiuosite automobiliu?
— Man jo nereikia.
— Žmonės kyla į paviršių ana tuo liftu.
Trijulė nuvedė svečią iki juodų, vingiuotų, akmeninėje kolonoje įmontuotų durų. Jos subarškėjo ir nuslydo į šoną. Žengęs per slenkstį Donaldas atsidūrė ant plieninės subraižytos platformos. Virš metalinių, ratu stirksančių stovų švytėjo žibintai. Jis atkragino galvą, tačiau teišvydo šešėlius, kurie aukštybėse sutirštėjo iki aklinos tamsos.
— Ar čia…
Bet durys jau užsidarė.
— Tiek to.
Pajudėjusios iš vietos grindys girgžtelėjo, ėmė kilti sparčiau ir po kelių sekundžių taip šovė viršun, kad jo kojos prisispaudė prie plieninio paviršiaus. Pro šalį lekiančias šachtos sienas tarsi aptraukė migla; mėginimai jas paliesti galėjo baigtis liūdnai.
Neilgai trukus platforma ėmė mažinti greitį ir žvangėdama sustojo. Nuo krestelėjimo suvibravo visas Donalo kūnas, pagaliau atgavęs įprastą svorį. Jis pamatė esąs tamsiame, tuščiame pusrutulyje.
— Kaip man?..
Staiga metalinės dangos viršuje atsivėrė plyšys; pusiau padalintos skliauto dalys susilankstė iki pat žemės, palikdamos jį stovėti išbetonuotame kiemelyje.
Leitenantas skubiai pasitraukė nuo disko būgštaudamas, kad jį užprogramavo tučtuojau grįžti į požemius. Pareigūnui sulinksėjo uniformuoti sargybiniai. Vienas iš vyrų buvo matytas — patrulis, išmestas iš teisėsaugos pajėgų už tai, kad Raudonajame kvartale imdavo kyšius. Donalas atidavė jiems pagarbą kilstelėdamas pirštą prie kaktos ir nužingsniavo link durelių.
Išėjimo aukštis ir plotis liudijo, kad jis skirtas vienam asmeniui, bet, kai durys atsivėrė į kiemą, Donalas suvokė regįs metalinį, pėdos storio luitą. Sunku net įsivaizduoti, kiek šis galėtų sverti. Nuo motorinių vyrių nuvingiavo garų sruogelės.
Atsainiai mostelėjęs užnugario pusėn leitenantas nėrė pro ertmę ir sustingo ant šaligatvio. Nuo vožtuvų atsklido šnypštimas, stūmokliai užtrenkė sunkias duris.
— Nuostabu.
Jis įstrigo apšiurusiame rajone, šalia tvirtovės, stūksančios virš Centrinio komplekso. Po vietinius kvartalus daug žmonių nesiblaškydavo, pasirodydavo nebent darbininkai, atvažiuojantys miesto energijos valdybos autobusais.
Donalui derėjo išsikviesti taksi arba patrulinį automobilį iš sekretorės kabineto, bet jis nekantravo kuo greičiau pasišalinti iš požemių.
Už kelių furlongų[1] stovėjo tamsi „Žiežula“ aukštais galiniais sparnais. Leitenantas nutarė paprašyti vairuotojo, kad jį pavėžėtų, tačiau, nukreipus žvilgsnį į automobilį, tas atgijo ir nutolo nuo kelkraščio.
— Po velnių.
Už vairo sėdėjo moteris: Donalas pastebėjo ilgus, šviesiai geltonus plaukus. Vargu ar ji būtų sutikusi į saloną įsileisti vienišių, bindzinėjantį po čionykštes gatves.
Prieš akis atsivėrė apleisto kvartalo vaizdas. Iš nuolaužų sąnašyno kyšojo surūdijusių santvarų strypai. Per griuvėsius nuskuodė trys blyškūs driežai, kurie suakmenėjo pajutę, kad įjuos žiūri žmogus.
Donalas palingavo galva ir trumpam įsistebeilijo į vienalytes juodas-purpurines dausas.
Paskui ant pečių užsimetė apsiaustą ir pajudėjo iš vietos. Tuo pat metu pratrūko pilti gyvsidabrio lietus, kurio lašai tiško nuo ilgų jo skvernų.
Nekenčiu šitos vietos.
Ant šaligatvio jau telkėsi blizgančios ir tąsios skysto metalo balutės. Mintis, kad jis slankioja be kepurės, garantuotai pakurstytų nerimą, jeigu ne nuolatinės, policijos pareigūnams prirašytos injekcijos.
Įnikę ieškotis prieglobsčio sukrebždėjo driežai.
Leitenantas ėmė svarstyti, kur šiuo metu atrastų primadoną Mariją daLivnovą. Turbūt repetuojančią kokiame prašmatniame operos teatre ar vakarieniaujančią fantastiškai prabangiame viešbučio restorane. Bet tikrai ne vaikštinėjančią po gatves — nuo lietaus sprunkančių roplių draugijoje.
Žingsniuojant pirmyn, į galvą netikėtai atklydo prisiminimai apie sodrių spalvų sklidiną pasaulį, kurį teko matyti Džemikso Holandsono akimis.
Tiksliau, per vieną iš jo kaulų.
3
Grįžęs į savo kabinetą Donalas išsikvietė Levisoną — liesą, aukštaūgį detektyvą gerokai praretėjusiais morkos spalvos plaukais, kurių lopinėliai pridengė atsikišusias ausis. Kaip įprastai, jis buvo prasisegęs viršutinę marškinių sagą ir atleidęs kaklaraiščio mazgą.
Nuo stalo Levisonas prigriebė aplanką, nužygiavo į leitenanto valdas, alkūne užtrenkė duris. Atsisėdęs priešais Donalą, į savo vietą grąžino pirmyn pakrypusią, ties kairiuoju klubu prigludusią pistoleto buožę. Nors odinis dėklas atrodė nutrintas, gatvėse ginklas pokšėdavo retai. Levisonas gerai žinojo, kad, norint tapti geru policininku, taiklios rankos neužtenka.
— Klausyk, — prabilo jis, — para turi tiktai dvidešimt penkias valandas. Gal tau vertėtų šnektelėti su komisaru?
— Kokiu pagrindu? — atšovė Donalas. — Mudu su juo esame tokie puikūs bičiuliai, ar ne?
— Aha… — detektyvas nuleido aplanką ant rašomojo stalo. — Štai ką mums atsiuntė iš viršaus, kol sukinėjais galingų šulų rate. Beje, ką įdomaus matei energijos valdyboje?
— Komplekse pilna kaulų, kaip ir buvo galima tikėtis.
— Maloni vietelė. — Levisonas krestelėjo galva. — Laimei, ten važiuoti liepė ne man, o tau, bose. Ką išsiaiškinai?
— Tik tiek, kad mieste atsirastų bjaurių iškrypėlių… — leitenantas prisiminė kvapą atimančias svajas: pasišlykštėjimo šios nežadino,
— …turinčių rimtą priežastį nudėti primadoną ir pavogti jos kaulus.
— Žavinga.
— Arba profesionalų, dirbančių turtingiems iškrypėliams… galimas ir toks scenarijus.
— Kiek suprantu, mums teks kaip reikiant paplušėti. Nes daLivnovą saugosime ne nuo eilinio pakvaišusio vienišiaus. Primadonos lėktuvas nusileis Tempelgarde maždaug po savaitės. Visą informaciją rasi čia. — Levisonas bedė pirštu į aplanką.
— Teisingumas niekada nemiega.
— Ne-e, tik kartais ima šėlioti, apimtas šizofreniškų haliucinacijų, kurias sukelia sapnų stoka, ir sidabrinėmis kulkomis užtaisytu „Magnusu“ išsitaško sau smegenis. — Pakili nuotaika tarsi nugrimzdo pailgame Levisono veide, užleisdama vietą rimties kaukei. — Girdėjai apie Pitersą iš šimtas pirmosios nuovados?
— Pitersą?
— Vakar nusišovė.
— Velnias, aš dalyvavau jo vestuvėse. — Donalas nukreipė žvilgsnį į langą, nieko nereginčiomis akimis įsispigino į juodą, mūrinį korporacijos dangoraižį. — Našlė…
— Vyrukai jau renka aukas.
— Užmesk už mane penkiasdešimt florinų. Pinigus atiduosiu rytoj.
Levisonas linktelėjo. Žinojo, jog Donalas skolas grąžindavo.
— Keliausi laukan?
— Aha… — leitenantas pastvėrė aplanką ir jį atvertė. — Privalau patikrinti aplinką, maršrutą iš oro uosto. Panašius dalykus.
— Ji apsistos „Pavyzdyje“. — Levisonas ištiesė ranką, verstelėjo porą puslapių. — Matai? Gyvens liukso apartamentuose. Dėl išlaidų nesismulkina.
— Prakeikimas.
— Taigi. Jei norėsi pakenčiamos priedangos, savo žmones turėsi įkurdinti kitapus koridoriaus. Jeigu galvoji apie pilnavertę apsaugą, pridėk dar du kambarius iš abiejų pusių, tris atskirus aukštu žemiau ir vieną numerį viršuje — taip pat prabangius apartamentus.