— Tanatas griebtų.
— Kai telefonu kalbėjau su mūsų mieląja Žvitriaake, — detektyvo veidą iškreipė grimasa, — ji man perdavė mėgstamą komisaro Vilnaro posakį.
— “Neužsižaiskite viršvalandžiais“?
— Tą patį.
— Sąskaitų šūsnis išaugs iki dangaus. Manau, visų pirma užsuksiu į viešbutį. Gal pavyks įkalbėti administraciją, kad mums suteiktų geresnes nuolaidas nei įprastai.
— Tegul susimoka jie. Juk mes padėsime „Pavyzdžiui“ išsisukti iš keblios padėties. Jau nekalbant apie bankrotą.
— Kaip pasakysi. — Donalas užsikėlė kojas ant stalo. — Nebent į viešbutį imtų plūsti žmonės, užsigeidę pamatyti vietą, kur buvo nužudyta primadona.
— Donalai, kad tu į Hadą nugarmėtum. Verčiau taip nekalbėk pašalinių akivaizdoje.
— Taip, taip… nes kažkam galbūt pametėsiu puikią mintį. Arba bjaurią.
Užuot leidęsis Gertės liftu, Donalas patraukė tamsiu koridoriumi link šaltesnės šachtos, kurios plieninius paviršius nublizgino šerkšnas, negana to, tenykštė šmėkla savo pareigas atlikdavo tylėdama.
Jis turėjo nedaug laiko, o šiandieną dar nešaudė. Užteks kartelį pasimuliuoti, ir kitą sykį bus gerokai lengviau numoti ranka į treniruotes. Nespėsi nė apsidairyti, kaip virsi ištežusiu biurokratu, panašiu į komisarą Vilnarą, kuriam žinias apie darbą gatvėse suteikė tik labai seni prisiminimai ir begalinis atmintinių bei nuovadų ataskaitų srautas.
Donalas nėrė į šachtos vamzdį ir smigo apačion kojomis į priekį. Lediniuose vėjo šuoruose suplazdėjo ir aukštyn šastelėjo apsiausto skvernai, tačiau į tokias smulkmenas jis nekreipė dėmesio. Įveikus trisdešimt aukštų, nusileidimas sulėtėjo. Ties minus tryliktu aukštu judėjimas tapo beveik nepastebimas.
Leitenantas žengė į žvarbią, blausiai apšviestą patalpą.
Dėkle sužvejojęs „Magnusą“, patikrino, ar apkaba pilna — užtaisyta chitiną pramušančiais, sidabrinėmis juostelėmis pažymėtais šoviniais, — įgrūdo ją atgal į pistoletą, šį savo ruožtu grąžino į vietą.
Plaučius užpildė šaltu oru ir giliai atsiduso, taip prisiversdamas aprimti.
Priešais stūksojo geležimi apkaltos durys. Donalas jas pastūmė. Vienoje kambario pusėje išvydo tuščią, aukštą stalą.
— Tai Riordanas. Brajanai, tu čia?
— Taip, leitenante. — Iš už stalo pasirodė plikis melsva oda ir atsikišusiu pilvuku. — Kuo šiandieną galėčiau jums padėti?
— Man reikia… — Donalas dirstelėjo į laikrodį: suktis teks greitai,
— …penkiasdešimties šovinių. Kaip paprastai.
— Aišku. — Brajanas nuleido ranką po stalu ir ją pakėlė laikydamas trijų colių storio dėžutę. — Autografą paliksite?
— Žinoma. — Leitenantas palinko virš segtuvo, ant popieriaus lapo didžiosiomis raidėmis užrašė LEIT. D. RIORDANAS ir pridėjo parašą. — Prašyčiau šešis taikinius.
Koridoriuje nuaidėjo kvatojimas.
— Kas ten vyksta?
— Šioks toks šaudymo turnyras. — Iš sienos Brajanas ištraukė negilius stalčius. — Prieš mūsiškius grumiasi vyrukai iš septyniasdešimt trečiosios nuovados. Leitenante, manau, nesiruošiate dalyvauti neteisėtose lažybose?
— Nė negalvojau. Bet jei, hipotetiškai kalbant, kas nors priimtų statymus, kaip jis vertintų tikimybę, kad laimės mūsų žmonės?
— Penkiasdešimčia procentų. Būtų trys prie vieno, jei ne problemos dėl gangsterių, su kuriais pernai privargo septyniasdešimt trečioji nuovada. Sunkumai tenykščiams pašlifavo įgūdžius.
Donalas palingavo galva.
— Na, gal kitą kartą.
— Kaltinkit save, bose. — Stalčiuose Brajanas sugraibė keletą popieriaus lakštų. — Gerai, turime paprastus taikinius su apskritimais
— imsit vieną, ar ne, — ir kontūrinius. Vienas vampyras, įkaitu laikantis žmogų. Vienas žmogus, įkaitu laikantis vampyrą. Ir…
— Ne, verčiau duok po du.
— Gerai. Ir paskutinis… — dviejų pėdų pločio ir keturių pėdų ilgio lapus Brajanas nustūmė kitapus stalo. — Kiek girdėjau, kažkas paišo žinomus visuomenės veikėjus. Įvairius kongresmenus, įskaitant Finrosą ir O'Konelį. Gal net komisą…
Pasviręs arčiau plikio, leitenantas spustelėjo Brajano petį. Suvarė į jį nagus, nors šypsojosi draugiškai.
— Klausyk, ar žinai, kodėl mes nešaudome vien tik į apskritus taikinius?
— Hmm… ne, bose. Ei…
— Todėl, kad treniruojantis su kontūriniais lengviau paleisti kulką į tikrus žmones. Arba tikrus… tiek to. Darbinės sąlygos padeda policininkams išsaugoti gyvybes. Štai kodėl, gatvėje papuolę į mėsmalę, mes nesuakmenėjame.
— Taip, taip. Bet man skauda…
— Todėl šia tema niekada nejuokaujame ir į konkrečių asmenų atvaizdus nepliekiame. Ar ne? — Donalas atleido gniaužtus. — Ar ne, Brajanai?
— Be abejo, leitenante. Aišku, vardan Hado. Niekas taip nesielgia…
— Puikumėlis. Nes rytoj, per inspekciją, tavo skyriuje privalo viešpatauti nepriekaištinga tvarka. Jei— mane pasieks gandai… bet aš jų neišgirsiu, tiesa?
— Ne, sere.
— Šaunuolis. — Donalas suėmė keturis lakštus. — Man reikia dar dviejų.
Plikis tylėdamas iš stalčiaus išgriebė porą standartinių taikinių ir juos padėjo ant stalo.
— Dėkui, Brajanai.
Šešiomis dešimtimis šovinių jis atsikratė per penkiolika minučių: ištuštino apkabą, kurioje tilpo dešimtinė, ir iš Brajano gautą dėžutę. Laiko užtruko daug, bet dėl to kalti lėtai slenkantys, taikinius įvairiais atstumais išnešiojantys palubės kabeliai.
Priešakyje tyvuliavo sidabrinė jūra, rožinį paplūdimį glostė Vilnelės, danguje skraidė perregimi paukščiai…
Donalas laikydavo ginklą dešiniąja ranka, bet taikydavosi kairiąja akimi, todėl atstatęs pistoletą turėdavo pakreipti galvą ant dešinio peties. Atrodydavo keistai — kai dar buvo naujokas, kolegos jį pravardžiuodavo žvairaakiu Riordanu, — bet tokia padėtis užtikrindavo kūno stabilumą, nulemdavo geresnį taiklumą, kuriam, žinoma, įtakos darė ir kasdienės treniruotės.
Paskutinį sykį užtaisęs „Magnusą“, leitenantas perkėlė popieriaus lakštą prie užpakalinės sienos, nusigręžė ir užsimerkė. Tuomet staigiai atsisuko, tolygiais tarpais paleido dešimt šūvių.
Praplėšus vokus paaiškėjo, jog iš taikinio beliko skutai.
— Gerai.
Gatvėse ne visada gali tikėtis normalaus apšvietimo. Kartais prakeikti šunsnukiai tave puola iš šešėlių.
Požeminėje patalpoje nugriaudėjo serija drioksėjimų. Donalas manė esąs čia vienas. Kitas vyrukas naudojosi stambaus kalibro šaudmenimis. Leitenantas panūdo sužinoti, kas jam palaikė draugiją, bet… žvilgsnis nukrypo į laikrodį. Šį vakarą dar reikėjo apsilankyti „Pavyzdžio“ viešbutyje ir patyrinėti aukštą, kuriame apsigyvens primadona.
Sienas vėl sudrebino pokšėjimai.
— Tik dirstelėsiu, — tarė sau Donalas.
Žingsniuodamas palengva, nenorėdamas, kad akies krašteliu užfiksuotas judesys išgąsdintų pareigūną, leitenantas apėjo septynis tuščius gardelius ir pagaliau išvydo šaulį — gigantišką, beveik septynių pėdų ūgio vyrą neapsakomai plačiais pečiais, įtempusiais tamsiai raudono švarko odą. Virš pailgos nosies blizgėjo apvalūs, mėlyni akiniai.
Sidabrinį pistoletą jis gniaužė viena ranka, nors tą griozdą, primenantį nupjautavamzdį kulkosvaidį, akivaizdžiai derėjo laikyti abiem.