6607-ieji ketvirtojo mėn. 42-oji
Ats.: Dėl susitikimo su Melfaksu Kortindu, miesto energijos valdybos direktoriumi
Gerbiamas komisare Vilnarai,
Aš nepaprastai džiaugiuosi, galėdamas suorganizuoti vieno iš jūsų pareigūnų susitikimą su direktoriumi Kortindu iš miesto energijos valdybos. Pastaroji organizacija, žinoma, daro garbę mūsų miestui, o direktorius be jokių dvejonių mane užtikrino mielai suteiksiąs reikalingą pagalbą.
Atsižvelgdamas į jūsų prašymą, išsiųstą praėjusio mėnesio 40-ąją dieną, direktoriui Kortindui pranešiau, jog leitenantas Donalas Riordanas su juo pasimatys penktojo mėnesio 37-ąją, devynioliktą valandą vakaro, Centrinėje jėgainės stotyje. Leitenanto žinioje bus visa infrastruktūra.
Su geriausiais linkėjimais
K. Finrosas
Kongreso narys Kinlis Finrosas
P. S. Perduokite nuo manęs labų dienų savo garbiajai žmonai. Mudu su Sale tikimės, kad atsidėkoti už paslaugą galėsime per Stikso pokylį.
Donalas — ir Lora, suprantama, — spėjo, kad komisaras pareikalavo kongreso nario Finroso atsilyginti už paslaugas ir juo naudojosi kaip marionete, idant niekas neįtartų, jog Vilnaras tiesiogiai susijęs su Kortindu.
Bet dabar Finrosas atsidūrė ten, kur Juodasis Rata^ketino surengti dar vieną antpuolį, pasak itin motyvuotos kaulų klausytojos, trokštančios atkeršyti už kolegės mirtį.
Žmogus, kuris palaikė draugiją kongreso nariui, buvo apsirengęs panašiai kaip donas Mentrasoris, vadinasi, greičiausiai priklausė vietiniams. Donalas pasviro arčiau dono ir sukuždėjo:
— Ar žinot, kas išsinuomojęs aną ložę?
Jis pamojo ranka. Atsilošęs Mentrasoris murmtelėjo:
— Tarybos narys Gelbtornas. Jei norėsite, per antraktą jus supažindinsiu.
Uvertiūra užsibaigė, į sceną nukreipti prožektoriai paryškėjo, ir donas įsitaisė patogiau, sukryžiuodamas kojas.
Gelbtornas.
Pasisekė.
Pavardę Feora išgavo iš archyvų. Ji perdavė Donalui… kaip ten sakė… neva egzistuoja devyniasdešimties septynių procentų tikimybė, jog vietinis tarybos narys įsivėlęs į sąmokslą, anot atsitiktinių prognozinių procesų, kuriais naudojosi archyvarai kaulų klausytojai, tarp jų ir Feora Karin. Kad ir ką tai reikštų.
Nežinia, ar Juodasis Ratas puls būtent šį vakarą, tačiau Donalas neabejojo esąs tinkamoje vietoje ir prieš save regįs įtariamuosius.
— Štai kaip atrodo teisėjo namai, — murmtelėjo Aleksa, joms riedant įvažiavimo taku. Užnugaryje pritardamas tyliai suburzgė „Žiežulos“ variklis.
— Aš čia nesilankiau nuo… na, labai seniai, — tarė Lora.
Tamsų, matiniu purpuru nusidažiusį dangų paryškino šmėklos-žaltvykslės, kurios, įkalintos žalvariniuose narveliuose, nušvietė keliuką ir aplinkui stūksančias skulptūras.
Prabangiame rajone stiebėsi didingi, unikalios išvaizdos namai, iškilę greta Tesalijos parko. Sunku įsivaizduoti, jog šitie žemės plotai driekėsi ne užmiestyje, o pačiame Tristopolyje, kuris juos supo iš visų pusių.
Moterims artėjant prie durų, automatiškai suzirzė skambutis. Po kelių sekundžių prieš jas pasirodė teisėjo sekretorė, žilaplaukė ponia Fogerti. Greta jos ant žalvarinės plokštelės suribėjo šviesos atspindžiai, nutvieskę užrašą: A. Prioras, teisėjas.
— Kuo galėčiau padėti?
— Mes atvažiavome neatidėliotinu reikalu. Prašom pranešti teisėjui, kad su juo pasišnekėti norėtų komandore Styl. — Ji parodė savo ženklelį. — Arba tiesiog Lora.
— Na, jau vėlu, ir teisėjui reikėtų…
— Aš esu Vladilo Stylo duktė. Teisėjas su manimi pasimatys.
— O… taip. Užeikite.
Palypėjusios laipteliais, atvykėlės žengė per slenkstį. Kai durys užsitrenkė, ir ponia Fogerti nuskubėjo į pastato gilumą, porelė sustojo. Išgirdo ją dudenančią, paskui ausis pasiekė senio balsas.
Netrukus sekretorė grįžo ir mostu paragino sekti įkandin.
— Prašom eiti čia, mielosios.
Teisėjas Prioras sėdėjo nedidelė bibliotekoje, apsirengęs chalatu, ant stalo pasistatęs pieno stiklinaitę. Jis nusišypsojo Lorai ir atsiplėšė nuo kėdės.
— Nagi, nagi, mudu nesimatėme nuo…
Vypsnis išblėso.
— Nuo tos dienos, kai miriau, — užbaigė komandore.
Senasis teisėjas kostelėjo, vėl prisėdo. Prisiartinusi Aleksa padavę jam stiklinę.
— Ačiū… — Prioras nurijo gurkšnį. — Dėkui.
Virpančia ranka grąžino stiklinę detektyvei, kuri ją padėjo ant stalo.
— Nėra už ką, sere. — Aleksa atsitraukė.
Surengti pasirodymą turėjo Lora.
— Jūsų kilnybe, man reikia pagalbos. — Komandore ištiesė vaškinio popieriaus lapą, užpildytą purpuriniais, senovinio stiliaus rašmenimis. — Čia kratos ir arešto orderis.
— Brangioji, aš… — Prioras užsikirto. — Negi jo pasirašyti negalėtų naktinis budėtojas?
— Veikiau nenorėtų.
— Ką ketini suimti? — paklausė teisėjas, paimdamas dokumentą.
Lora giliai (nors visai be reikalo) įkvėpė.
— Komisarą Vilnarą. Noriu apieškoti jo kabinetą ir namus.
— Komisarą? — popieriaus lapas nupleveno Priorui ant kelių. —Neįmanoma.
— Ne, — atšovė komandore, — atlikti galima bet kokią užduotį, jei tik esate pasiryžęs aukotis.
Ji įkišo pirštus į savo rankinę.
30
Įpusėjus antram veiksmui, keletas žiūrovų eilių įniko sutartinai alsuoti, o Donalo krūtinę nusvilino amuletas.
— Po šimts.
Kažkas atsisuko prie lūpų spausdamas pirštą.
Velnias, velnias, velnias.
Leitenantas nuo kaklo nusiplėšė amuletą, ir tuomet įvykiai ėmė rutuliotis sparčiau. Scenoje stovinčios trynukės dainavo taip įspūdingai, jog Donalo sąmonę baudėsi užlieti atsiminimai apie primadoną
Ar jauti kaulus?
O, Mirtie, taip.
Ant kilimo gulinčio amuleto švytėjimas bluko. Prie Donalo kūno jis nebesiglaudė, todėl apsauginiai kerai pamažu blėso ir nebeįstengė priešintis galingoms tamsiosioms jėgoms.
Prožektoriai užtvindė sceną auksine šviesa (pagal operos siužetą artimiausiu metu užburtame Brismangidoro krašte turėjo prasidėti kaimo šventė). Donalas pastebėjo baltą mirgėjimą — tarytum žaibo tvyksnius. Palubės žibintuose, nukreiptuose į žiūrovų akis, blykčiojo runos, pasąmonę veikiantys stimulai, kuriuos jam kažkaip pavyko užfiksuoti.
Demaskavęs leitenantą Juodasis Ratas vėl galės jį išnaudoti.
Tanatas rautų, aš pats įpuoliau į jų glėbį.
Kaip paaiškėjo, užuot sergėjęs Donalą nuo išorinių jėgų, amuletas nuo pasaulio slėpė vidinę jo tamsą Bet dabar apsaugos nebeliko.
Ar jauti kaulus?
NE!
Kai kurie žiūrovai suglumę atsisuko į leitenantą tačiau daugumą apžavėjo žybsinčios runos. Masiniai parazombiniai kerai suveikė, kita vertus, Juodasis Ratas nesitikėjo, kad operą žiūrės Donalas Riordanas. Tik ne čia, ne šį vakarą. Antraip auditorija būtų apkerėta lygiai taip pat, kaip Myriovilkio teatre. Nes masinių burtų židinį įkūnijo ne primadona — Juodojo Rato magai, žinoma, siekėją prigriebti, tačiau stebuklinėmis bangomis užliejo salę pasitelkę kitą tarpininką kuris atliko savotiško lęšio funkciją
Ar jauti muzikos skonį?
— Taip! Taip, jaučiu.
Tarpininką… lęšį atstojo Donalas.