— Cha. — Plačiapetis nuleido ištuštintą ginklą ir išsitraukė ausų kamštukus. Donalas pasekėjo pavyzdžiu.
— Koks čia?.. Vardan Hado. Tik pažiūrėkite. — Prisimerkęs leitenantas įsispitrijo į tolumą ir ištiesė pirštus link žalio mygtuko, kurį nuspaudus kabelis sugrąžindavo taikinį. — Galiu?
— Prašom, leitenante.
Taigi žaliūkas jį pažinojo. Nieko naujo. Aukštesnis laipsnis tupėjo savų trūkumų: aplinkiniai su tavimi bendraudavo, kaip su pažįstamu, o tu nenutuokdavai, su kuo šneki. Donalas dūrė smiliumi į mygtuką, atleido jį tik tada, kai dūgzdamas prisiartino taikinio laikiklis.
Iš popieriaus lakšto beveik nieko neliko. Priešais gardelį viso labo plevėsavo pora apdriskusių juostų.
— Neblogai. Koks čia agregatas?
— Praminiau ją Betse. — Aukštaūgis pirštu perbraukė šaudyklę, gulinčią ant lentynos. — Tai „Bubis Staugūnas 50“.
— Taip ir galvojau. Esu skaitęs apie šituos modelius. Tikrai vykę.
— Norėsit išmėginti, leitenante?
— Ee… mielai, po velnių. Tik ne šiandien. Turiu neužbaigtų darbų.
— Bet radote laiko nusileisti čia. Aišku, sere.
Vyriškis buvo seniai nesiskutęs, įdegusį jo veidą bjaurojo atstumiantys bruožai. Donalas nusprendė, kad milžinas jam patinka.
— Kuo jūs vardu, detektyve?
— Viktoras Harmanas, sere. Priklausau, hmm, septyniasdešimt septintajai nuovadai. Mane vadina didžiuoju Viktoru.
— Nesistebiu. Kitąsyk pas mus užsuksite?
— O, taip, sere. Neabejotinai.
— Ką gi, iki pasimatymo.
— Iki, leitenante.
Lauke Donalas be didelio vargo susistabdė purpurinį taksi. Siek tiek anksčiau, kai išėjo iš energijos valdybos komplekso, pėsčiomis sukorė daugiau nei mylią, kol aptiko būdelę su veikiančiu telefonu, kuriuo išsikvietė taksistą. Tas, beje, atriedėjo stebėtinai greitai.
Nūnai vairuotojas įsuko į automobilių srautą, užstrigęs spūstyje nuspaudė stabdį. Artėjo piko valanda, ir Donalas ėmė apgailestauti, kad nepasirinko metro. Truputį toliau, kitoje gatvės pusėje, jis pamatė potencialius klientus — porelę turistų iš Kaltrino provincijos, sprendžiant iš mėlynų apsiaustų, — kurie kalbino kitą taksistą. Šis nepaliaujamai kratė galvą: tuodu keliavo per arti, kad juos apsimokėtų priimti į saloną.
Sveiki atvykę į Tristopolį.
Leitenantą vežantis vyrukas abejingai žiopsojo į priekį. Jis nesiteiravo, kur Donalas traukė, kol pareigūnas įsitaisė keleivio vietoje. Prisišaukti taksi gerokai lengviau, kai pats stovi priešais policijos štabą.
Donalas sukryžiavo rankas ant krūtinės, atsilošė mėgaudamasis ramybės akimirkomis. Mintimis nuklydo į šaudyklą, kur susipažino su augalotu detektyvu, Viktoru… kokia ten jo pavardė… Harmanu. Prisiminė, kaip lengvai žaliūkas pliekė iš 50 kalibro ginklo.
Priklausau, hmm, septyniasdešimt septintajai nuovadai.
Būtent taip sakė didysis Viktoras… bet gal suklydo minėdamas nuovados numerį? Galbūt kalbėjo apie septyniasdešimt trečiąją, veikiausiai prisistatė kartu su kolegoms, kurie varžėsi su vietiniais policininkais? Tokiu atveju, pareigūnas iš miesto pakraščio bent jau turėtų dingstį sukinėtis Tristopolio centre.
Brajanui, išduodančiam šaudmenis, budrumo nestigo. Be to, atvykėlius nuolat stebėjo pareigūnas Erelis Dokinsas, atsakingas už saugumą šaudykloje. Apsimetėlis nė už ką neprasibrautų į departamento požemius.
Donalas išniro iš apmąstymų. Nė neįveikusi kvartalo, taksi vėl papuolė į grūstį.
Rausdamas piniginę jis tarė:
— Aš pasivaikščiosiu. Bet jums sumokėsiu.
— Ei… kaip man…
Leitenantas palinko arčiau, nutvilkė vairuotoją atšiauresniu žvilgsniu.
— Gale kvartalo rasite „U“ formos posūkį. Sugrįšite čia ir į automobilį priimsite porą mėlynais apsiaustais.
— Aha, aš juos mačiau.
— Nuvežkit tuos žmones, kur jie panorės, pone… — Donalo akys kryptelėjo į savivaldybės išduotą licenzijos kortelę, —…Budro, vairuotojau nr. vienas-keturi-nulis-trys. Gerai?
— Taip, sere. Su malonumu.
— Nė kiek tuo neabejoju. — Jis kišenėje apgraibomis susirado septynšonę pusės florino monetą, kyštelėjo ranką kiaurai pertvarą ir numetė pinigėlį ant sėdynės. — Jūs, Budro, esate geras vyras.
Vairuotojas nurijo seiles.
— Dėkui, sere.
Donalas išslydo laukan.
Visų pirma jis privalėjo apsižvalgyti „Pavyzdžio“ viešbutyje, iškilusiame ties Devyniasdešimt devintosios ir Du šimtai pirmosios gatvių kampu. Didingas, senoviškas, tamsiai pilkas pastatas stiebėsi per penkiasdešimt aukštų, jo viršuje puikavosi masyvi, granitinė erelio galva. Rytinė ir vakarinė sienos įkūnijo suskleistus sparnus.
Gatvės lygyje originalius, neišvaizdžius nagus papuošė žalvariniai dubenys, kuriuose plazdėjo, šokčiojo amžinosios oranžinės liepsnos. Ant marmurinių laiptų, vedančių į fojė, sūkuriavo spalvų raštai.
Donalas niekuomet nesilankė viduje.
Įžengęs į blizgantį priimamąjį jis apėjo gotikinius bronzinius drakonus, žvilgančius liepsnelių atspindžiais. Lieknos moterys kailinėmis šerpėmis mostagavo ilgais cigarečių laikikliais ir lūkuriavo turtingų, orios išvaizdos sutuoktinių.
— Kuo galėčiau padėti, sere? — paklausė šmėkla-pasiuntinukė, iš pirmo žvilgsnio kone materiali.
Leitenantas įsižiūrėjo į tamsą, ten, kur turėtų spindėti akys.
— Viešbutis detektyvą nusisamdęs?
— Hmm… kodėl jums?..
Donalas atkišo ženklelį ir po akimirkos jį paslėpė.
— Jei nieko prieš, su tuo ponu norėčiau pabendrauti.
— Žinoma, sere. — Šmėkla pajudėjo iš vietos — jos kepurėlė pleveno tolygiai nutolusi nuo grindų. — Prašom eiti čia.
Pasiuntinukei priartėjus prie registratūros, galvą pakėlė baltas kaip lavonas, vienas iš ten stovinčių žaliašvarkių individų.
Šmėkla taip pasviro virš stalo, kad jos veidas iš dalies susilydė su vyriškio bruožais. Tokiu būdu galėjo su juo kuždėtis nesibaimindama, jog pokalbį kas nors nugirs.
Blyškiaveidis sulinksėjo, ir pamėklė nusklendė šalin. Žmogus nupėdino prie Donalo.
— Aš esu Sonovanas. Kiek suprantu, pageidavote su manimi šnektelėti.
— Gal pakalbame vaikštinėdami? — pasiūlė Donalas. — Kol jūs man aprodysite viešbutį?
— Jokių problemų. — Šonovanas patraukė į užpakalinę fojė dalį.
— Iš pradžių restoraną ir virtuves?
— Žinoma.
— Spėju, kad atvykote dėl primadonos. Iš visų svečių, kurie čia apsigyvens artimiausiu metu, ji garsiausia.
— Tikrinate užsakymus?
— Tik atlieku savo darbą, pareigūne. Beje, Fredas jūsų nepristatė.
— Riordanas. Donalas Riordanas.
— O taip, leitenantas.
Jiedu nupėdino per baro zoną. Pro šalį praslinko dvi raibuliuojančios, virpančios taurės: ore pakibę kokteiliai plaukė link vienos iš galinių, izoliuotų kabinų.
— Sau pamainą turite? — paklausė Donalas. — Kas dar čia dirba detektyvu?
— Tik aš. — Šonovano akyse šmėkštelėjo keistas žvilgsnis. — Dvidešimt penkias valandas per parą, devynias dienas per savaitę.
— Niekada nemiegate?
— Ne, — lediniu balsu atsiliepė pašnekovas. — Niekada.
Leitenantui padarė įspūdį pastato išplanavimas, kuriame saugumas — šmėklos-evakuatorės ir lengvai pasiekiami atsarginiai išėjimai
— puikiai derinosi su akyla priežiūra. Aiškiaregių viešbutis nesamdydavo, nes savo svečiams siekė užtikrinti privatumą.
— Grįžkit rytoj popiet, — pasiūlė Šonovanas. — Jūsų pareigūnų apgyvendinimu pasirūpins Vitrouzas, vyresnysis administratorius, kuris galėtų pasiūlyti mažesnes kambarių kainas, nors pats tvirtina neturįs tokios teisės.