Jis tapo ginklu, kuris atėmė primadonos gyvybę.
Leitenantas stovėjo nekrutėdamas, raumenys įsitempė ir suakmenėjo lyg apimti katatonijos. Į sąmonės paviršių išniro reabilitacijos procedūros, pastangos atgaivinti prisiminimus, visos kančios. Donalas taip vargo, kad susigrąžintų senąją savo esybę, kuri egzistavo prieš tai, kai jis atsidūrė kaulų įtakoje.
Salėje sūkuriavo keisti harmoningi garsai: aimanos ir dejonės, neturinčios nieko bendra su orkestro muzika.
Ar girdi kaulus?
Nuolat.
Ar…
Kiekvieną prakeiktą akimirką.
Priešingoje pusėje, svečių ložėje, ne mažiau ištaigingoje negu toji, kurioje įsitaisė Donalas su donų Mentrasoriu, du vyrai įdėmiai stebeilijosi į auditoriją. Ne… kongreso nario Finroso žvilgsnis šmaižė tarp žiūrovų, vis giliau grimztančių į kerų liūną ir trynukių ant scenos.
Užtat jo bendro akys žvilgėjo, užtvindydamos teatrą stebukline energija.
Gelbtornas.
Donalas kone fiziškai juto žemyn vilnijančias juodas bangas, nors suprato, kad jos tėra iliuzija, tam tikra metafora: energijos srautai niekaip nesusiję su šviesa. Žmogaus tinklainės nepajėgios pastebėti nekronus.
Lora.
Pasistenk. Vardan Loros.
Senajam bokso treneriui Melui O'Brajenui kartą teko kelti Donalą nuo ringo grindų. Kova turėjo būti treniruotės pobūdžio, bet gerokai sunkesnis priešininkas dėl kažkokių savų priežasčių užsiplieskė neapykanta, ir suktas, pro akis prasprūdęs smūgis įskėlė Donalui šonkaulius, negana to, nuo trinktelėjimo į kietą ringo pagrindą lūžo dilbis.
Melas pasakė: „Žaizdos sugis, berniuk. O tavo narsa? Ji niekur nedingo.“
Ir Donalas sušuko priešininkui, ketinančiam apleisti ringą: „Ei, jau bėgi?“
Tolimesni įvykiai pakurstė tūžmingą džiugesį — jis puolė pirmyn keldamas ranką į šią sutelkęs visas jėgas, kaip niekad galingai voždamas iš apačios. Sunkiasvoris šunsnukis išsitiesė ant nugaros ir nebepajudėjo.
Bet dabar Donalo mintyse nuskambėjo žodžiai, kuriuos Melas ištarė vėliau, šilkaverpio raiščiais pančiodamas įtvarus.
“Nesijaudink. Kai lūžę kaulai sugyja, jie tampa dar tvirtesni.“
Čia, teatro salėje, plūdo ir slūgo šešėlių bangos. Staiga tarybos narys Gelbtornas, magas bei tikrasis priešas, pažiūrėjo į leitenantą ir suvokė regįs asmenį, instrumentą, kurį burtininkas galėtų išnaudoti.
Gelbtornas susitelkė.
Ar girdi kaulus?
Donalas įsivėlė į vidinę kovą stengėsi išsaugoti blaivų protą nes privalėjo išlikti žmogumi: neprarasti sąsajų su realybe, neleisti, kad jo nervų sistemą magas paverstų filtru.
Kai lūžę kaulai sugyja, jie tampa dar tvirtesni.
Ar jauti muziką? —
Nors leitenantas suvokė matąs iliuziją, bet jam rodės, tarsi Gelbtorno akys ėmė ryškėti, išaugo iki prožektoriaus apimčių, smigdamos į indą, galintį sukaupti perduodamą energiją.
Į Donalą.
Kai lūžę kaulai…
Ar…
Sugyja…
..Jauti…
Jie tampa… dar tvirtesni.
…muziką?
Kiekviena neapykantos sekundė, išgyventa našlaičių prieglaudoje, kiekviena akimirka meilės, kuri persmelkdavo širdį Loros akivaizdoje, suteikė papildomų jėgų, ir Donalas pajuto, kaip iš jo gilumos kyla keistas juokas.
Ne.
Aš esu muzika.
Kerų tinklas sueižėjo.
Donalas ištrūko iš jų pančių.
Po pirmojo burtų pliūpsnio dalis auditorijos liko apžavėta. Scenos prožektoriai į žiūrovų akis tebeplieskė pasąmonę veikiančias, elgseną koreguojančias runas. Kai kurie stokojo imlumo, kad paklustų Gelbtorno persiųstiems nurodymams, tačiau salėje nestigo ir jautresnių, mago įtakai lengvai pasidavusių žmonių.
Donalui teks susiremti su šimtais priešininkų. Visame teatre į jį nukrypo žvilgsniai.
Greta vieno iš atsarginių pirmojo aukšto išėjimų spietėsi būrelis vyrų medikų uniformomis. Jie nenuleido akių nuo trynukių Tringulijan. Sulaukę tinkamo momento, čiups merdinčias (arba jau pasimirusias) trynes ir išsinešdins laukan.
Įdomu, ar kaulus nuo mėsos apvalys patys? O gal kūnus su pasitenkinimu išskros Gelbtornas, kuriam turbūt pagelbės Finrosas?
Aš esu muzika.
Išėjimai… Donalas prisiminė koridoriuje pastebėjęs gaisro signalo mygtuką: nūnai atmintis veikė be priekaištų.
Ko lauki? Nestovėk kaip įkaltas.
Jis atbulas persivertė per krėslą į šoną nutrenkdamas dono rankas — šiuo metu Mentrasorio veiksmus kontroliavo Gelbtornas,
— trimis milžiniškais žingsniais išlėkė į koridorių ir kumščiu vožė per raudoną trikampį mygtuką
Sustugo sirena.
Iš purkštuvų, įmontuotų lubose, plūstelėjo vandens čiurkšlės. Tolėliau, įstiklintoje spintelėje, jis išvydo žarną, smėlio kibirėlį ir ugniagesio kirvį. Stvėręs pastarąjį, grįžo į ložę.
Salėje pylė liūtis — atlikėjai sustingo lyg įbesti, instrumentų garsai disonuodami nutyko. Apkerėti žiūrovai krūptelėjo ir išniro iš transo.
Nuskambėjo moters riksmas, sukėlęs paniką.
— Gaisras!
Priešingoje ložėje sėdintis Gelbtornas sekundei įsispoksojo į Donalą. Susikoncentravęs siekė užvaldyti jo sąmonę.
— Užsikrušk, — palinkėjo leitenantas.
Iš užnugario į fraką įsikibo dono ranka, bet Donalas alkūne trenkė Mentrasoriui į veidą ir sulaužė nosį, kuri bemat pasruvo krauju. Tuomet, sugniaužęs kirvį, išlėkė į koridorių.
Jis nukūrė sprinterio greičiu. Gelbtornui išsisukti nepavyks.
Aš esu muzika.
Bet iš salės jau veržėsi panikuojantys žmonės.
Donalas nusigavo iki durų, vedančių į sceną. Iš kitos pusės jas kažkas lėtai vėrė. Leitenantas įsikibo į rankeną, trūktelėjo ją į save ir nėrė palei vyriškį, iš netikėtumo net priklupusį.
Nepaleisdamas iš rankų kirvio, Donalas nuskuodė į užkulisius. Žiūrovų salėje viešpatavo chaosas, todėl jis neabejojo, kad Gelbtorno ložę greičiausiai pasieks būtent šituo keliu.
Ir Finroso. Nederėtų užmiršti kongreso nario Finroso.
Leitenantas vingiais driuokė tarp atlikėjų bei darbininkų, kol pripuolė prie atsarginio išėjimo. Ten stovintis pečiuitas vyras policininko uniforma vadovavo kitiems trims pareigūnams, kurie prižiūrėjo persigandusius, laukan garmančius žmones. Vieną iš uniformuotųjų Donalas atpažino: automobilį vairavusį Railį.
Gelbtorno — nė ženklo.
Tačiau akiratyje pasirodė Temesinas, įsisupęs į tamsiai mėlyną apsiaustą, stebėtinai ramiai rūkantis cigaretę, nors iš viršaus kliokė vanduo, o pro šalį bildėjo šimtai civilių.
Donalas nutarė juo pasikliauti.
Nepaisydamas pliaupiančio lietaus, leitenantas prasibrovė iki detektyvo ir sušuko:
— Jis sėdėjo ten, viršuje. Savo ložėje. Žmones apkerėjęs magas. Matyt, burtai atsigręžė prieš jį patį.
— Gal ir taip. — Temesinas sekundę padėbsojo į kirvį, paskui nukreipė akis aukštyn. — Jūs kalbate apie tarybos narį Gelbtorną. Jam draugiją palaikė svečias.
— Iš Tristopolio. Kongreso narys Kinlis Finrosas.
— Nuostabu. Dar vienas politikas. Beje, apie kokius kerus mes kalbame?
Medikai, laukę trynukių mirties, jau buvo surakinti antrankiais. Juos supo penki uniformuoti pareigūnai.
— Aš siūlyčiau…
— Kol dar nepratęsėte, turiu pranešti, kad Gelbtornas pabėgo.