— Ką man daryt?..
Ratuotoje platformoje, šalia dešiniosios jo rankos, nušvito blyškiai oranžinis stačiakampis.
— Paspauskite dėmelę…
Leitenantas delnu primygo oranžinį švytėjimą ir vežimaitis pajudėjo.
— …ir patraukite ranką kai norėsite sustoti.
Technikams nė nereikėjo sakyti, kad jis spaudžia automatinį jungiklį.
Greitis nenumaldomai augo, bet nukristi nuo horizontalaus pagrindo neleido kažkoks laukas.
Pasivažinėjimas patiktų vaikams.
Et, jei dabar jį matytų našlaičių prieglaudos gyventojai (su sąlyga, kad nekreiptų dėmesio į gąsdinančią šimtų, ne, tūkstančių vietinių mažylių būseną). Jei tik čia būtų sesuo Merė Ana Stiks…
Tunelis vingiu pasuko kairėn ir nudriko žemyn; dabar užnugaryje vietoj Energijos centro komplekso tebuvo matyti plikos sienos ir virtinės išskydusių avarinių šviesų.
Aš esu muzika.
Kairiąja ranka Donalas vėl pačiupinėjo prie strėnų prigludusį ginklą
Tristopolyje grupelė A ir V detektyvų sekė paskui Viktorą kuris trumpu takeliu traukė link juodo mūro namo, priklausančio komisarui Vilnarui. Milžino manymu, Lora elgėsi nesąžiningai, prašydama Apiplėšimų ir Vaidenimosi skyriaus bent kuo nors prisidėti prie operacijos — mėginimai įsibrauti į policijos vadovo rezidenciją niekaip nesiderino su pastangomis siekti karjeros aukštumų.
Jis bent jau galės už visus pakalbėti, nusprendė Viktoras. Rankoje laikydamas orderį, pabeldė į duris. Jos atsivėrė maždaug už penkių sekundžių. Policininką rūsčiai nužvelgė raukšlėta moteris.
— Vardan prakeikto Tanato, ko jums prisireikė tokiu metu?
Viktoras parodė orderį.
— Ar komisaras namie, mem?
— Ne. Kažko išlėkė į nelemtą kontorą Jūs vedęs, detektyve?
— Eee… ne, mem. Ne visai.
— Pabandykite įsijausti į vargšės savo moters kailį ir paklauskite savęs, ar ji trokšta ištekėti už viso sumauto departamento. Ką man atkišot? Kratos orderį?
— Taip…
— Nežinau, kas čia vyksta, bet jūs, vyručiai, kaip reikiant įsiutinsite Arenijų. Kavos išgersite?
— Arenijų?
— Veržiatės į namus ir nė nežinote, kuo vardu jų šeimininkas?
Viktoras pasitrynė veidą
— Apgailestauju, mem.
— Abejoju. Bet įtariu, jog dar gailėsitės.
Tuo pat metu Lora su Aleksa vedėsi kitą būrį A ir V pareigūnų, iš viso šešis, liftų pusėn. Pro vieną tarpdurį išniro ir juos mostu pašaukė Gertės ranka.
Vyrai bei moterys susižvalgė ir vieningai nėrė į šachtas. Informacinės rodyklės jose neveikė.
Visi kilo tylėdami, 187-ajame aukšte išėjo į koridorių, kurį juosė ledinio šalčio bei deginančios kaitros žiedai. Jiems žygiuojant per laukiamąjį, Lora nepratarė nė žodžio.
Žvitriaakė kaip įprastai sėdėjo už stalo; juodus, ilgus plaukus pablizgino šviesa, atsispindinti nuo sidabrinių kabelių, kurie jos akiduobes jungė su prietaisų skydu ir stogo veidrodėliais… tiksliau sakant, komisaro kontroliuojama, virš gatvių iškilusia ryšio bei stebėjimo sistema.
Galbūt sekretorė kažką žinojo apie arešto orderį, nes Aleksa pastebėjo, kaip ji kyštelėjo ranką po stalu ir nuspaudė mygtuką. Į šoną nuslydo durys; vedančios į Vilnaro kabinetą.
Detektyve nusekė paskui Lorą, žengusią į komisaro valdas, vyrai iš A ir V skyriaus traukė įkandin.
— Kas atsitiko? — Vilnaras gestu apramino svečių kėdę, kuri ėmė transformuotis į ilganagę, pulti pasirengusią baidyklę. — Kas yra?
Patalpoje nestigo ir kitokių, subtilesnių, nelauktų apsaugos priemonių, panašių kaip peleninė, atstojanti sprogstamąją granatą.
— Juodasis Ratas, — atsiliepė Lora taip laikydama orderį, kad komisaras neįžiūrėtų savo pavardės, — įsisuko į neįtikėtinai aukštus miesto valdžios sluoksnius.
— Turite įrodymų?
— Užtektinai.
— Jūs įsitikinusi? — Komisaras sugniaužė kumščius. — Garantuota?
— Tiek, kad teisėjas sutiko pasirašyti orderį.
Kone kvadratinis Vilnaro veidas pražydo grobuonišku vypsniu.
— Tuomet pričiupkime ją, — tarė policijos vadas. — Neįsivaizduojate, kaip ilgai šito laukiau.
Lora suakmenėjo, tebegniauždama popieriaus lapą.
— Ką jūs pasakėte?
— Aš… vardan Tanato, o ką jūs manote? Gal esate kurčia?
— Ne, bet…
Kabinete nugriaudėjo dundesys — vibracija, kuri perrėžė orą arba visų akių obuolius. Žmonės susmuko ant grindų. Iš komandorės rankos išslydęs orderis nupleveno prie bukų komisaro pirštų. Jis pasikėlė, atsisėdo ant kilimo, įbedė žvilgsnį į popierių.
Po sekundės pažiūrėjo į Lorą.
— Na, ir kvaiša, — iškošė.
Komandore atgavo balsą po ilgos, užsitęsusios pauzės.
— Sere? — jos ryžtas susvyravo. — Mes turime įrodymų, gautų iš patikimų šaltinių. Žinome telefono numerį, kuriuo naudojotės, kad užmegztumėte ryšį su… — Lora užsičiaupė, neužbaigusi sakinio.
— Kokį numerį?
Atsiliepė Aleksa:
— Septyni-septyni-septyni, du-devyni, trys-penki-vienas, septy-ni-du-nulis. Be jokių abejonių.
Mėgindamas atsistoti, komisaras sušvokštė:
— Jis priklauso telefonui, stovinčiam ant Marnės stalo.
Tarpdurio nebeliko. Pareigūnai iš A ir V skyriaus jau tupėjo greta sienos, kur anksčiau buvo durys. Pora nugrimzdo į gilų transą, idant atsektų, kokius kerus priešininkas pasitelkė. Vienas jų kolegų sudirgęs kumščiu tvojo į vientisą mūrą
— Kieno? — paklausė Lora.
— Marnės, mano sekretorės.
— O, jūs kalbate apie Žvitriaakę, — įsiterpė Aleksa.
Vilnaro lūpos virptelėjo.
— Taip, Marnę Finros, kongreso nario dukterėčią kurią kaip maniau, akylai stebėjau, kol jūs viską sumovėte.
Lora stengėsi suprasti, kas čia vyksta. Visi žinojo, jog komisaras buvo griežtas ir sunkiai sukalbamas, bet jis puikiai sugebėdavo išsisukti iš nemalonių akistatų.
— Neblogas bandymas, komisare. Bet greitosiomis sukurptas pramanas nenustelbs įrodymų.
— Negalvojate, jog dėl jūsų skubotų veiksmų Marnė paspruks?
Komandore išsižiojo, ketindama atšauti, bet ją aplenkė viena iš A ir V skyriaus pareigūnių.
— Mem, jis sako tiesą
— O jūs esate…
— Petrą Halsted. Manęs prašė pagelbėti.
— Lora, man teko apie ją girdėti, — tyliai pratarė Aleksa. — Prie mūsų prisijungė tiesąskelbė. Kurią atestavo federaliniai kerėtojai.
— Mėšlas.
Komisaras atsikrenkštė.
— Abipusiais kaltinimais lai švaistosi idiotai. Gal verčiau pamąstykime, kaip išbristi iš prakeikto jovalo.
Donalas laikė ginklą rankoje ir pasilenkęs slinko siauru tuneliu. Pagrindiniame koridoriuje šmėklos kontroliuojamas vežimėlis pasišalino, vos tik leitenantas nulipo nuo platformos. Taigi, jeigu kils pavojus, žaibiškai pabėgti nepavyks.
Jei tik jis nesuklydo, visi atsišakojimai užsibaigdavo didžiulių, prabangių namų požemiuose: nė vienas nevesdavo laukan, į atvirą erdvę. Matyt, saugumo sumetimais.
Prisiartinęs prie antrų durų, Donalas sustojo. Nekromagnetinė spyna atrodė milžiniška, ir jis tik dabar suvokė deramai neapmąstęs, ką darys, jei susidurs su tokia problema.
Staiga suūžė energinės ritės, užgriaudėjo atšaunamos velkės.
Durys atsilapojo.
— Velnias.
Į leitenantą nukrypo kulkosvaidžiai — „Bubiai Staugūnai“ su disko formos dėtuvėmis, — kuriuos spaudė du gigantiški vyrai blyškiais zombių veidais. Jeigu jų pirštai bent nežymiai pajudėtų, šūvių papliūpa sudraskytų Donalą pusiau, ir po akimirkos dvi kruvinos kūno dalys žnektelėtų ant grindų.