Ji pakilo ir nusklendė atgal į tamsų, saugumą garantuojantį bokštą. Aplink komisarą tupintys myriovilkiai suurzgė, žybčiodami gintarinėmis akimis.
— FenSeptintuke bei FenBetaDevyntuke, ar esate pasiruošę medžioklei? — paklausė Vilnaras.
— Hrrr…
— Eime. — Nors ir gremėzdiško stoto, jis nukulniavo eikliu žingsniu. — Patikrinkime… po šimts.
Basiliskų aveniu sruvo srautai žmonių, išeinančių iš teatrų, traukiančių į restoranus. Marnė galėjo nesunkiai pasimesti tarp tūkstančių praeivių, kurie knibždėjo tarpeklį primenančioje gatvėje, arba bet kokiame iš aplinkinių, per du šimtus aukštų iškilusių bokštų.
— Mes ieškome brunetės, — sumurmėjo komisaras. — Štai jos kvapas. — Kišenėje sužvejojo nosinaitę, rastą Marnės šiukšliadėžėje.
— Kas žino, galbūt ji pasirūpinusi apsauginiais kerais, todėl nepraraskite budrumo.
Myriovilkiai įsiliejo į minią. Turtuoliai, nepratę matyti tikrų plėšrūnų, beveik neįžvelgė liaunų, pavojingų būtybių, niekada nebandė įsisąmoninti, kad egzistuoja rimtesni, betarpiškesni pavojai už machinacijas, kombinuojamas posėdžių kabinetuose ar klubuose.
Į gatvę išbėgo Lora su Aleksa. Pastaroji stabtelėjo kaip įkalta, vos tik akiratyje atsidūrė komisaras, ir išsižiojo, nors nepajėgė ištarti nė žodžio.
Link moterų atrūko „Žiežula“, komandorės automobilis, kuris žviegdamas padangomis įstrižai nuslydo iki šaligatvio, apsisuko, sustojo ir kaipmat atvėrė duris. Salone nebuvo nė gyvos dvasios.
Lora pažiūrėjo į komisarą.
— Pirmyn! — pamojo Vilnaras. — Prigriebkit ją!
Mirktelėjusi komandore šoko prie vairo ir nuspaudė akceleratorių anksčiau, nei Aleksa spėjo sureaguoti.
— Gerai, — į detektyvę kreipėsi komisaras, kai „Žiežula“ įsiliejo į transporto priemonių srautą — jūs prisijungsite prie manęs.
Aleksa jau ruošėsi keliauti paskui Lorą bet Vilnaras ją sustabdė.
— Ne, mes grįžtame vidun.
Donalas įžengė į kaulų galeriją. Šie ėmė jį traukti link savęs.
Suakmenėjusios griaučių rankos, blausiai apšviestas, auksiniais rėmais papuoštas, vieną vienintelį riešakaulį demonstruojantis stendas, nuo griaučių atskirti šonkauliai ir trys, į savotišką triptiką išdėstytos kaukolės, kurios šiepėsi pro šalį klupčiojančiam leitenantui.
Kaulai dainavo.
Jam prieš akis įniko sūkuriuoti išskydę vaizdai, iš pirštų nejučia išslydo automatas, kūną pervėrė sopuliai bei mėšlungiai, raginantys nesipriešinti nuostabiesiems vaizdiniams.
Jie dainavo Donalui.
Ne. Padėkit…
Aplinkui giedantys kaulai žadėjo siautulingus, gundančius, fantastiškai meniškus sapnus.
Primadona, padėk man.
O gal ji mažiausiai norėtų ištiesti pagalbos ranką net jeigu būtų gyva? Galbūt Donalas nusipelnė pražūti stebuklingo transo gelmėse?
Pastebėjęs vidines duris puošniomis rankenomis, leitenantas įsikibo į vieną ir pavėluotai sumojo, kokią klaidą padarė… nes rankenėles atstojo raižyti seniai mirusių menininkų kaulai.
Ne…
Jį užliejo reginių verpetas.
Rubino atspalvio jūrose plaukiojo smulkiakrūtės undinėlės, ir jų giesmės viliojo…
Ne.
…į gyvą mišką kupiną gėlių, dvelkiančių aromatais, kurių gyvenime neteko…
Aš neleisiu…
…galybė jų rankelių glamonėjo Donalo odą spaudė…
…kad taip…
…įtraukė…
…nutiktų.
…į pastelinių spalvų sūkurį ir įkvėpė…
NE!
Jis ištrūko iš vizijų pančių.
Nes…
Kurį laiką stovėjo sunkiai šnopuodamas, permirkęs prakaitu, atlapojęs duris į milžinišką kambarį.
Aš esu daina.
Atsikratyti kaulų kerais pagelbėjo valios jėga. Tačiau matydamas, kas tyso patalpoje, Donalas suprato, kad iš iliuzinių gniaužtų išsivadavo per vėlai.
Jis pasistengė nuslopinti pykinimą
Aplink altoriaus plokštę stovėjo trys vyrai: tarybos narys Gelbtornas, kongreso narys Finrosas ir individas žilų plaukų kupeta, fotogeniškais bruožais, iš pažiūros kažkur matytais, lyg jie priklausytų garsenybei, kurios nuotraukos nuolat spausdinamos laikraščiuose — ko gero, dar vienas politikas, nusprendė leitenantas. Tačiau lavoną išsitiesusį ant altoriaus, jis atpažino be vargo, nes tas žmogus gavo galą nuo Donalo rankos.
Melfaksas Kortindas.
O ant grindų…
Vardan Tanato, ne.
…kėpsojo tai, kas liko nuo sudedamųjų, trijulės darbui reikalingų dalių — ištekliai, suteikę energijos keistiems jų sukurptiems burtams. Kai numirėlio vokai virptelėjo, Donalą kaustanti įtampa kone išsisklaidė, nes rezultatas, be abejo, turėjo būti vertas kerėjimo proceso, net jeigu juo užsiėmė iškrypę Juodojo Rato magai: vertas tų žaliavos šaltinių, kuriuos jie pasitelkė.
Didžiajame kambaryje gulėjo tuzinai negyvų vaikų bereikšmėmis išplėstomis akimis, kurioms jau nieko nelemta regėti.
Gelbtornas iškėlė ranką nukreipė ją į leitenantą. Patalpą perrėžė oranžinis žybsnis.
Po akistatos su atėjūno krūtine, jis išsprogo. Donalas žengtelėjo atbulas. Kai sąmonėje išsikerojo haliucinacijos, suprato nebeturįs laiko bėgti atgal į kaulų galeriją ir pasiimti numestą automatą
Paskutinė proga…
Būtent tuo momentu Melfakso Kortindo lavonas mėšlungiškai krūptelėjo, pasisuko ant altoriaus, atsisėdo ir nuleido kojas ant grindų, basomis pėdomis Įtrėkšdamas vaikų palaikus.
Glebni, nejudantys kūneliai skųstis, žinoma, negalėjo.
— Užsikruškit, — iškošė leitenantas ir pasileido tekinas.
Pro tarpdurį įpuolus į galeriją kur kaulų trauka draskė jo sielą įkandin nuaidėjo juokas. Tačiau Donalas teužtruko sekundę, kol griebė ginklą apsigręžė ir nuspaudė gaiduką
Uždaroje erdvėje nugriaudėjo kurtinantis tratėjimas. Kietai sukandęs dantis, jis pliekė į gretimą patalpą leido vieną kulką po kitos, taikėsi į sėdintį mirėsį ir tris vyrus…
Ištuštėjus dėtuvei, automatas spragtelėjo,
…kurie tebestovėjo.
Priešais trijulę kybojo migla juodų miltelių: štai kuo pavirto užtaisai, įsirėžę į apsauginį ekraną kuris apsupo grupelę, kai magas, Gelbtornas, pamojo ranka.
Negyvą Kortindo veidą iškreipė šypsnis, nė iš tolo nepanašus į žmogišką Už pajuodusių dantų sukrutėjo išpuvęs liežuvis. Akimirka anksčiau, nei lavonas užsičiaupė, leitenantas, regis, burnoje įžiūrėjo lervas.
Laimei, toji baidyklė kol kas neįstengė šnekėti. Jai atgavus kalbos dovaną Donalas jau bus padėjęs galvą
Ak, Lora…
Visi keturi magai, įskaitant Kortindą ištiesė rankas, pasirengę jį sunaikinti.
…atleisk man.
Užnugaryje driokstelėjo sprogimas, ištaškęs plienines duris. Smūginė banga nutrenkė Donalą pro tarpdurį, atgal į didįjį kambarį, kur stypsojo magai.
Jis nuvirto ant negyvų vaikų.
Atsivėrusioje ertmėje stiebėsi aukštaūgis vyras, savo petį prislėgęs sunkiu, apsauginius kerų laukus ardančiu granatsvaidžiu. Už jo buvo matyti erdvusis atriumas, kuriame vienišas, kaulų spalvos motociklas puldinėjo gigantišką žvynuotą iš baimės besispjaudantį roplį.
— O, užgriuvo jūrų pėstininkai, — nusišypsojo Donalas.
— Kaip įprastai, — tarstelėjo Haraldas.
Ketvertuką juodosios magijos atstovų, pasiruošusių atsakomajam smūgiui, apsupo oranžiniai, vis ryškiau blyksintys žaibai… bet kontrpuolimą nutraukė tamsiai žali motociklai, kurie atriaumojo į atriumą žybsėdami švyturėliais.