Kitas švelnus prisiminimas iš senų laikų išliko iki šioclass="underline" Dievo Motinos statulėlė su žvakute laiptų nišoje. Visa kita priklausė Avetiso jaunesniojo laikams. Sprendžiant iš to, kas matėsi vestibiulyje, tai buvo medžioklių ir karų laikai. Ant sienų kabojo trofėjai ir ginklai, tikra senovinių beduinų šautuvų su nepaprastai ilgais vamzdžiais kolekcija. Bet kad keistuolis Avetisas nebuvo vien šiurkščių pomėgių vergas, rodė čia surinkti gražūs rakandai, spintos, kilimai, žibintai, kurių jis parsigabendavo iš savo kelionių ir kuriais taip žavisi Žiuljetė.
Susimąstęs kopdamas laiptais Gabrielis beveik negirdėjo balsų gaudesio pirmajame aukšte. Žymūs Johunoluko žmonės buvo susirinkę svetainėje. Savo kambaryje jis ilgai stovėjo prie atviro lango ir nejudėdamas žvelgė į juodą Damladžko siluetą, kuris šią valandą atrodė ypač įspūdingai. Tik po dešimties minučių paskambino tarnui Misakui, kuris kartu su valdytoju Kristaforu, virėju Hovhanesu ir kitais namų darbininkais buvo jam atitekęs iš mirusio brolio.
Gabrielis nusiprausė nuo galvos iki kojų ir persirengė. Tada įėjo į Stefano kambarį. Berniukas jau buvo atsigulęs ir miegojo vaikiškai kietai, net ryški kišeninio žibintuvėlio šviesa jo nepažadino. Langai buvo praviri, lauke tyliai šiureno tankūs platanų lapai. Į šį kambarį taip pat žvelgė tamsus Musa Dago veidas. Bet dabar kalno ketera sušvito švelnia šviesa, tarytum kitoje kalno pusėje būtų ne vandens, o kažkokios nežemiškai švytinčios materijos jūra. Bagratianas atsisėdo šalia lovos. Kaip rytą sūnus stebėjo miegantį tėvą, taip dabar tėvas žvelgė į miegantį sūnų. Bet tėvui tai leistina.
Stefano kakta, tiksli tėvo kaktos kopija, švytėjo tarsi permatoma. Po ja – užmerktų akių šešėliai lyg du vėjo atnešti lapeliai. Net dabar, kai berniukas miegojo, galėjai matyti, kokios didelės jo akys. Siaurą nosį berniukas buvo paveldėjęs ne iš tėvo, tai Žiuljetės bruožas. Stefanas alsavo greitai. Už miego sienos slypėjo audringas gyvenimas. Sugniaužtus kumščius jis tvirtai spaudė prie krūtinės lyg tempdamas vadžias, kad nepasibaidytų šuoliais lekiantys sapnų pavidalai.
Sūnaus miegas pasidarė neramus. Tėvas sėdėjo nejudėdamas. Jis nenuleisdamas akių žvelgė į sūnų. Ar jis bijo dėl Stefano? Ar nori atkurti vienybę, dievišką darną? Nežinia, jokios mintys neateina į galvą. Pagaliau Gabrielis atsistojo negalėdamas užgniaužti atodūsio, jis jautėsi tarytum sugniuždytas. Apgraibomis žengdamas iš kambario užkliudė stalą. Nakties aidas sustiprino negarsų bildesį. Gabrielis sustojo, bijodamas pažadinti sūnų. Iš tamsos pasigirdo mieguistas berniuko balsas:
– Kas čia?.. Tėte… tu…
Vaiko kvėpavimas netrukus tapo lygus. Gabrielis, paskubomis išjungęs žibintuvėlį, po valandėlės vėl jį įžiebė, ranka pridengdamas menką švieselę. Šviesa krito ant stalo, kur gulėjo keli braižymo lapai. Tik pamanyk! Stefanas jau buvo pradėjęs darbą ir neįgudusia ranka nubraižęs Musa Dago žemėlapio apmatus. Linijos daug kartų taisytos raudonu Avakiano pieštuku. Bagratianas jau buvo ir pamiršęs, kad šį rytą sutikęs berniuką davė jam šią užduotį. Jis pajuto karštą vaiko uolumą, vaiko, kuris nori su juo suartėti, jį įtikinti. Subraukytas brėžinys atrodė kaip jų vienybės liudijimas.
Prieš didžiąją svetainę Bagratianų viloje buvo didelis kambarys, kuris jungėsi su vestibiuliu. Tai buvo gana tuščias pereinamasis kambarys. Senasis Avetisas savo rezidenciją statė galvodamas apie gausius palikuonis, todėl ir vienišas keistuolis, ir pagaliau negausi Gabrielio šeima naudojosi tik dalimi patalpų. Tuščiame pereinamajame kambaryje degė prigesinta žibalinė lempa. Gabrielis akimirką sustojo ir įsiklausė į svetainės balsus. Girdėjo Žiuljetės juoką. Vadinasi, kaimiečių armėnų susižavėjimas jai buvo malonus. Ką gi, tai pažanga.
Kaip tik tuo metu atsidarė durys ir pasirodė senasis gydytojas Petrosas Altuni. Jis jau rengėsi išeiti. Užsidegė savo žibinto žvakę, pasiėmė odinį krepšį, paliktą ant kėdės. Šeimininką Altuni pastebėjo tik tada, kai tas tyliai šūktelėjo:
– Hairik Petros! Tėtuši Petrosai!
Gydytojas krūptelėjo. Tai buvo liesas, neaukštas vyras pasišiaušusia žila barzda, vienas iš tų armėnų, kurie, priešingai negu jaunesnioji karta, regis, neša ant savo palinkusių pečių visas persekiojamos genties negandas. Avetiso Bagratiano globojamas jis jaunystėje už geradario lėšas studijavo mediciną Vienoje ir pamatė nemažai pasaulio. Anais laikais Johunoluko geradaris puoselėjo daug gražių vilčių ir net ketino pastatyti nedidelę ligoninę. Bet jam pavyko tik įdarbinti Altuni apskrities gydytoju. Turint galvoje ano meto sąlygas, tai irgi buvo nemažai. Iš visų čia dar gyvenančių žmonių senąjį gydytoją, senąjį hekimą, Gabrielis pažinojo ilgiausiai, jis padėjo Gabrieliui ateiti į šį pasaulį. Gydytojui jis jautė švelnią pagarbą, tai irgi vaikystės jausmų palikimas. Daktaras Altuni vilkosi apsiaustą iš nepermirkstančios vilnos. Regis, apsiaustą jis išsaugojo dar iš Vienos universiteto laikų.
– Negalėjau tavęs ilgiau laukti, mano vaike… Na, kokios naujienos apskrityje?
Gabrielis pažvelgė į jo raukšlėtą veidą. Viskas šio žmogaus aštru, kampuota – judesiai, balsas, net griežtumas, kartais pasigirstantis žodžiuose. Jis buvo sunykęs, ir išorė, ir vidus pažymėti nuovargio. Kelias iš Johunoluko iki medžio drožėjų kaimo arba į kitą pusę, į bitininkų kaimą, atrodydavo velniškai ilgas, kai kelis kartus per savaitę tekdavo joti ant kietos asiliuko nugaros. Gabrielis atpažino jo neatskiriamą odinį krepšį, kuriame šalia pleistro žaizdoms, termometro, keleto chirurginių įrankių ir vokiško gydytojo žinyno, leisto 1875 metais, gulėjo ir prieštvaninės akušerinės žnyplės. Matydamas prieš akis šį medicininį krepšį Gabrielis susitvardė ir nieko nepasakė apie tai, ką patyrė Antiochijoje.
– Nieko naujo, – nerūpestingu balsu tarė jis.
Altuni prisirišo žibintą prie diržo ir susijuosė.
– Mažiausiai septynis kartus per gyvenimą turėjau maldauti, kad man išduotų naują pasą. Jie atima pasus, kad galėtų surinkti mokestį, kurį turi mokėti kiekvieną kartą gaudamas naują. Žinomas dalykas. Bet iš manęs jie daugiau nieko negaus. Šiame pasaulyje man jau nebeprireiks naujo paso… O ir anksčiau jis man nelabai buvo reikalingas. Juk keturiasdešimt metų niekur nebuvau išvykęs.
Bagratianas pasuko galvą į duris.
– Kas mes per tauta, kad viską kenčiame tylėdami?
– Kenčiame? – Gydytojas patylėjo lyg sverdamas šį žodį. – Jūs, jaunimas, nežinote, ką reiškia kentėti.
Bet Gabrielis tik pakartojo klausimą:
– Kas mes per tauta?
– Tu, mielas vaike, praleidai gyvenimą Europoje. Ir aš būčiau galėjęs, jei tik anuomet būčiau likęs Vienoje! Mano nelaimė, kad nepasilikau. Gal ir iš manęs būtų išėję kas nors dora. Bet, matai, tavo senelis buvo toks pat keistuolis kaip ir tavo brolis, nieko nenorėjo žinoti apie pasaulį už šios vietovės ribų. Turėjau raštu pasižadėti, kad grįšiu čionai. Tai mane ir sugniuždė. Būtų buvę geriau, jei jis manęs niekur nebūtų siuntęs…
– Juk negali visą laiką gyventi kaip svetimas tarp svetimų.
Paryžietis Gabrielis nustebo dėl savo žodžių. Altuni kimiu balsu nusijuokė:
– O čia? Ar čia galima gyventi? Čia mūsų visą laiką tyko nežinia! Tu savo svajonėse, matyt, į viską žiūri kitaip.
Bagratianas staiga pagalvojo, kad reikia kažkaip ruoštis. Altuni padėjo krepšį ant kėdės.
– Po galais! Ką gi mudu čia kalbame? Tu šiandien trauki iš manęs visas tas senas istorijas. Aš medikas, niekada labai tvirtai netikėjau Dievą. Ir vis dėlto anksčiau labai dažnai ginčydavausi su Dievu. Gali būti rusas, gali būti turkas, hotentotas ar dar Dievas žino kas, bet būti armėnu negalima, būti armėnu yra neįmanomas dalykas…