– Nesuprantu, kodėl visą laiką reikia žvalgytis į kitus. Karas, potvarkiai, kaimakamas… Tegul turkai daro ką nori! Jei mes nesuksime dėl jų galvos, tai ir jie paliks mus ramybėje. Juk čia mūsų tikroji žemė. Ir ją gerbia net labai iškilūs žmonės… Prašom…
Ir Grikoras supažindino šeimininką su svečiu, kuris stovėjo toliau už vietos vyrų ir dar nebuvo kritęs jam į akis. Vaistininkas su malonumu ištarė skambų svečio vardą:
– Gonzaga Marisas!
Jaunas vyras, sprendžiant iš išvaizdos ir laikysenos, buvo europietis ar bent sueuropėjęs Levanto gyventojas. Juodi ūseliai blyškiame, labai dėmesingame veide atrodė taip pat prancūziškai kaip ir jo vardas. Labiausiai krito į akis antakiai, neaštriu kampu susilieję virš nosies. Grikoras buvo įsijautęs į globėjo vaidmenį:
– Ponas Gonzaga yra graikas.
Grikoras tuoj patikslino, lyg nenorėdamas svečio pažeminti:
– Ne Turkijos graikas, o Graikijos, europietis.
Svečio blakstienos buvo labai ilgos. Jis nusišypsojo pridengdamas akis moteriškomis blakstienomis.
– Mano tėvas buvo graikas, motina prancūzė, aš – amerikietis.
Kuklus, kone baikštus jaunuolio elgesys darė Bagratianui malonų įspūdį. Jis palingavo galva:
– Kokie vėjai, atleiskite, atpūtė amerikietį, kurio motina prancūzė, kaip tik čionai?
Gonzaga vėl nusišypsojo nuleisdamas blakstienas:
– Viskas gana paprasta. Su darbo reikalais kelias savaites turėjau praleisti Aleksandretėje. Ten susirgau. Gydytojas pasiuntė mane į kalnus, į Beilaną. Bet Beilane pasijutau dar blogiau…
Vaistininkas įspėdamas pakėlė pirštą:
– Atmosferos slėgis! Beilane atmosferos slėgis visada žemesnis už normalų.
Gonzaga Marisas draugiškai palenkė galvą su rūpestingai perskirtais plaukais į Grikoro pusę:
– Aleksandretėje daug kas pasakojo apie Musa Dagą, ir man parūpo jį aplankyti. Buvo didelė staigmena rasti nykiuose Rytuose tokią grožybę, tokius mokytus žmones ir tokią puikią pastogę pas mano šeimininką poną Grikorą. Mėgstu viską, kas nepažįstama. Jei Musa Dagas stovėtų Europoje, būtų didelė įžymybė. Bet džiaugiuosi, kad jis priklauso tik jums.
Vaistininkas dusliu, abejingu balsu, kuriuo pranešdavo visus svarbius dalykus, pasakė:
– Jis rašytojas ir čia, mano namuose, dirbs kūrybinį darbą.
Gonzaga, regis, susigėdo dėl to, ką pareiškė Grikoras:
– Aš ne rašytojas. Tik kartais pasiunčiu vienam Amerikos laikraščiui savo straipsnių. Tai ir viskas. Nesu netgi tikras žurnalistas.
Neaiškiu rankos mostu jis lyg norėjo parodyti, kad ši veikla tėra galimybė užsidirbti duonai. Bet Grikoras nenorėjo paleisti savo aukos, Gonzaga turėjo pakelti jo autoritetą:
– Juk jūs ir menininkas, muzikantas, virtuozas, juk jūs koncertuojate, tiesa?
Jaunuolis gindamasis pakėlė rankas:
– Tai netiesa. Beje, esu akompanavęs fortepijonu. Tenka daug ką išbandyti.
Jis pažvelgė į Žiuljetę lyg ieškodamas pagalbos. Žiuljetė tik stebėjosi:
– Pasaulis toks mažas. Argi ne keista, kad čia susitinka du žemiečiai? Juk jūs esate pusiau mano tautietis.
Mokytojas Šatachianas neatsispyrė pagundai dar kartą pagražbyliauti:
– Argi ne nuostabu, kad galime pabūti tokioje puikioje draugijoje, kad dėl ponios gerumo mes, vargšai armėnų valstiečiai, galime džiaugtis tokiais rinktiniais žmonėmis?
Susierzinęs Voskanianas, niūriai, pabrėžtinai tylėdamas, išdidžiai pasitraukė toliau nuo kitų. Taip jis leido suprasti, kad nebūtų nieko nuostabaus, jei kas nors šioje draugijoje pasveikintų jo asmenį su derama pagarba. Juk Voskanianas ne tik visų mėgstamas Musa Dago apylinkių poetas, rašąs visokiomis progomis, linksmomis ir liūdnomis, užsakomus eilėraščius, jis dar ir kaligrafas bei dailininkas. Tuo tarpu vaistininkas Grikoras kiek papriekaištavo mokytojui Šatachianui:
– Mes, armėnai, turime lemtingą ydą, bailumą, kuris kartais verčia žeminti save. Pamirštame, kad esame vienos iš seniausių pasaulyje kultūros tauta. Ponia, mūsų Gabrielio Bagratiano žmona, aišku, žino, kad mes buvome pirmoji tauta priėmusi krikščionybę ir padariusi ją valstybės religija daug anksčiau už Romą. Mes turėjome klestinčią karalystę, sostinė Ani ir tūkstantis jos bažnyčių buvo visų pripažįstamas pasaulio stebuklas. Karaliai, kurių gyslomis tekėjo armėnų kraujas, valdė Bizantiją. Tais laikais, kai Prancūzija dar nebuvo pabudusi iš gilaus barbarybės snaudulio, mes jau turėjome klasikinę literatūrą. Aš saugau tokių brandžių autorių kaip Hazaro Parbeci16 ir Movseso Chorenaci17 rankraščių fragmentus. Bet mes ir šiandien turime kuo pasigirti. Šiame užkampyje, kur nėra net padorių kelių, laikui bėgant suformuota dėmesio verta biblioteka… Taigi ponia turėtų būti tokia maloninga ir neversti mūsų prieš ją gėdytis.
Savo orią kalbą vaistininkas pasakė su jam įprasta kinų mandarino ramybe. Į Žiuljetę jis net nepažiūrėjo. Kaip tikras Sokrato mokinys Grikoras su moterimis būdavo drovus ir labai santūrus. Užtat apie šį šviesulį burdavosi vyriškos giminės jaunimas, neabejingas dvasios dalykams. Apie jo patrauklumą liudijo ir tai, kad Gonzaga Marisas apsigyveno pas jį, nors jam siūlė gerą kambarį muchtaro namuose. Išgirdusi Grikoro žodžius Žiuljetė, apsvaigusi dėl savo pasisekimo, prakalbo laužyta armėnų kalba. Jai tai pavyko žavingai:
– Ko gi jūs norite?.. Aš armėnė, juk ištekėjau už armėno… Pagal įstatymus… O gal turkė?.. Nė nežinau…
Susižavėjimo kupinais plojimais svečiai padėkojo jai už šį bandymą prabilti armėniškai. Gabrielis per visą gyvenimą iš žmonos lūpų buvo girdėjęs vos vieną kitą armėnišką žodį. Tokia jos pažanga jį tikrai būtų nustebinusi ir pradžiuginusi. Deja, jis jos neišgirdo, nes nesirūpindamas svečiais apžiūrinėjo Mitros galvą iš antrojo šimtmečio po Kristaus, rastą Seleukijos griuvėsiuose netoli Svedijos. Tiesa, jo mintys buvo visai kitur. Nė vienas iš svečių negalėjo suprasti, kodėl jis staiga piktai pratarė:
– Kai gyvūnas netiki, jog gali apsiginti, jis žūsta. Taip atsitinka ir gamtoje, ir istorijoje.
Ir nežinia kodėl pastūmė stovą su Mitros galva į kairę pusę.
Dėl Žiuljetės geros nuotaikos vakaras tikrai pavyko, jo nebuvo galima nė lyginti su kitais susibūrimais Bagratianų viloje. Dauguma armėnų gyveno pagal rytietiškus papročius, susitikdavo tik bažnyčioje ar gatvėje. Į svečius eidavo tik ypatingomis šventiškomis progomis. Kavinių, kurių galime rasti mažiausiuose turkų kaimuose, čia nėra. Tarp keturių sienų pirmiausia iš nedrąsumo užsidarydavo moterys. Tačiau šioje aplinkoje jis pamažu nyko. Pastoriaus žmona, energingai besirūpinanti, kaip pailginti vyro gyvenimą, ir verčianti jį gerai išsimiegoti, šį kartą pamiršo paraginti jį greičiau eiti namo. Muchtaro žmona prisiartino prie Žiuljetės, norėdama pirštais pačiupinėti jos suknelės šilką. Tačiau močiutė Antaram staiga dingo. Vyras atsiuntė berniuką jos pašaukti, ji turėjo padėti jam, nes gimdymas pasirodė sunkus, be to, ji turėjo išvaikyti senas raganas, kurios tokiais atvejais apgula gimdyvės namus siūlydamos savo žiniuoniškas paslaugas. Senoji ponia Altuni metams bėgant tapo puikia gydytojo pagalbininke ir perėmė nemažą dalį jo pacienčių. „Jai tai išeina geriau negu man“, – dažnai sakydavo gydytojas.
17
Movsesas Chorenaci (V–VI a. I p.) – armėnų istoriografas, „Armėnijos istorijos“ autorius.