Ter Haikazunas nuvedė iškamuotus keleivius į zakristiją, didelę šviesią patalpą, kurioje stovėjo sofa ir pora bažnyčios suolų. Zakristijoną pasiuntė atnešti vyno ir šilto vandens. Gydytojas ir jo žmona nedelsdami ėmėsi darbo. Pirmiausia apžiūrėjo merginą su sužalota ranka – Iskuhi Tovmasian, pastoriaus seserį. Apžiūrėjo žaizdas ir Sato – mažos našlaitės, kurią pastorius Aramas buvo pasiėmęs iš Zeituno.
Gabrielis Bagratianas stovėjo atokiau kaip pašalinis arba vis dar pašalinis žmogus, nepaleisdamas Stefano rankos, ir klausėsi padrikų klausimų ir padrikų atsakymų. Kad ir koks nenuoseklus ir nesklandus buvo pasakojimas, jis vis dėlto sužinojo liūdną Zeituno miesto ir pastoriaus Aramo šeimos istoriją.
Zeitunas – tai senas, kalnuose įsikūręs miestelis Kilikijos Tauro kalnyno vakarinėje pusėje. Jo gyventojai iš seno buvo beveik vieni armėnai kaip ir kaimuose prie Musa Dago. Zeitunas – nemažas miestelis su trisdešimčia tūkstančių gyventojų, todėl turkų valdžia ten laikė didelį skaičių zaptijų, kariuomenės, karininkų ir valdininkų su šeimomis kaip ir kitose vietose, kur reikia išlaikyti atsvarą ne turkų tautybės žmonėms ir juos kontroliuoti. Tai pasaulyje paplitusi taktika tose imperijose, kuriose vadinamoji titulinė nacija viešpatauja virš kitų tautinių mažumų. Turkijoje šis viešpatavimas buvo ypač ryškus, kadangi osmanai, didžiuodamiesi savo privilegijomis prieš kitas bendruomenes, neturėjo prieš jas net kiekybinio pranašumo. Tik tokie žmonės kaip Gabrielis Bagratianas, gyvenantys Paryžiuje ir kitose sostinėse, idealizmo apsvaiginti, iki pat šio pavasario galėjo tikėti, kad po jaunaturkių vėliava įmanoma sutaikyti prieštaravimus, pašalinti kruviną neapykantą, nutiesti kelius teisingumui. Gabrielis pažinojo nemažai advokatų ir žurnalistų, kurie per revoliuciją spėjo iškilti į valdžią. Kai buvo rengiamas sąmokslas, jis su jais kiauras naktis sėdėdavo Monmartro kavinėse, diskutuodavo iki paryčių. Turkai ir armėnai tada negailėjo vieni kitiems amžinos ištikimybės pažadų, kalbėjo apie mesianistinį tautų vaidmenį. Dėl šios atsinaujinančios tėvynės (su kuria jį mažai kas siejo) jis, jau vedęs, įstojo į Karo akademiją ir išėjo į frontą, nors daugumai anų turkų patriotų net į galvą neatėjo tai padaryti. O dabar? Jis mintyse vis dar matė jų veidus, dar neišblėsusi prisiminimų šiluma jame maišėsi su nuostaba: „Kaip? Mano senieji draugai dabar tapo mirtinais priešais?“
Įvykiai Zeitune – žiaurus atsakymas į šį klausimą. Įsivaizduokite aukštą tarpeklių išraižytą uolą, kurios viršūnę vainikuoja rūsti citadelė, o ant uolos lyg bičių korys prilipęs senas miestas. Atšiauri, išdidi piramidė su viena virš kitos kylančiomis gatvelėmis ir skersgatviais, kurie tik apačioje jungiasi su naujesnėmis miesto gatvėmis, pereinančiomis į lygumą. Zeitunas nuo seno buvo nemaloni rakštis turkiško nacionalizmo kūne. Pasaulyje yra šventų vietų ir piligrimus traukiančių miestų, keliančių žmogaus dvasią prie dieviškų dalykų, bet yra ir pykčio bei rūstybės vietovių, nuo kurių nacionalistams fanatikams užverda kraujas. Neapykanta Zeitunui turėjo visai aiškias priežastis. Pirmiausia, miestas beveik iki pat devynioliktojo amžiaus pabaigos turėjo savivaldos teises. Šis faktas liudijo kažkokią nemalonią patirtį, matyt, valstybinė nacija žiloje senovėje čia patyrė pralaimėjimą. Be to, Zeituno armėnai išsaugojo seną, istorinį savo nepriklausomybės pojūtį, kurį rodė išdidus ir turkus žeidžiantis jų gyvenimo būdas. Bet labiausiai jiems nebuvo galima atleisti ir pamiršti to, kaip netikėtai jie pasielgė 1896 metais. Juk tada gerasis sultonas Abdiulchamidas šalia kitų savanoriškų dalinių sukūrė ir „Hamidiję“ – iš paleistų kalinių, plėšikų ir klajoklių sudarytas gaujas – norėdamas turėti po ranka judrius ginkluotus būrius, galinčius be sąžinės graužimo išprovokuoti įvykius, kuriais jis tikėjosi užkimšti gerklę reformų reikalaujančioms armėnų bendruomenėms. Šie narsuoliai visur puikiai susidorodavo su savo užduotimis, tačiau kaip tik Zeitune jie smarkiai gavo per sprandą ir praliejo nemažai savo kraujo, nors tikėjosi ir čia – bent taip jiems buvo pažadėta – surengti linksmas ir pelningas skerdynes. Dar blogiau – net reguliariosios armijos daliniai, atskubėję paremti pogromininkų, buvo zeituniečių sumušti, patyrė žiaurių nuostolių ir turėjo išsinešdinti iš ankštų Zeituno gatvelių. Po šio pralaimėjimo miestą apsupo didelės karinės pajėgos, bet ir jos nieko nepešė. Zeitunas buvo nepaimamas. Kai pagaliau Europos diplomatai stojo narsiųjų armėnų pusėn, kai pasiuntiniai prie Aukštųjų Vartų, nerandančių išeities iš gėdingos situacijos, išreikalavo visišką amnestiją Zeitunui, keršto ir pažeminimo jausmams nebuvo ribų. Visos karingos tautos, ne tik osmanai, lengviau pakelia karinius pralaimėjimus, kai grumiasi su sau lygiais. Kad juos sumuštų tautinė mažuma, nelinkusi į karinius išpuolius, kad armiją pažemintų pirkliai, amatininkai ir knygų graužikai, to karingoji pusė niekada negali pamiršti. Taigi naujoji vyriausybė, nustūmusi senąją, perėmė prisiminimus apie Zeituno gėdą, paveldėjo neapykantą.
O kada, jei ne didžiojo karo metais, geriausia proga atkeršyti? Buvo paskelbta ypatingoji padėtis, pradėjo veikti karo meto įstatymai. Dauguma jaunų vyrų buvo fronte arba kareivinėse, toli nuo savo gyvenamųjų vietų. Likę užnugaryje armėnai pirmosiomis karo dienomis per kratas buvo visiškai nuginkluoti. Trūko tik vieno – palankios progos.
Zeituno meras buvo Nazaretas Čaušas. Liesas, gunktelėjęs, išblyškęs, su vešliais, po kumpa nosimi nukarusiais ūsais. Būdamas jau nebejaunas ir ligotas, jis ilgai spyrėsi, nenorėjo prisiimti atsakomybės. Ateitis kvepėjo degėsiais, jis tą jautė. Raukšlės virš jo nosies darėsi gilesnės kasdien, kai jis stačia gatvele kopdavo į seniūniją išgirsti naujų kaimakamo potvarkių. Podagros subjaurota ranka, gniaužianti gumbuotą lazdą, skaudėjo. Išmintingasis Nazaretas Čaušas iš karto suprato, kad nuo dabar teks laikytis tik vienos taktikos: nepasiduoti jokiai provokacijai, nepakliūti į maištingų minčių spąstus ir su Dievo ar velnio pagalba vaizduoti griežtą Osmanų imperijos patriotą. Beje, Nazaretas Čaušas, kaip ir kiti Zeituno armėnai, nepuoselėjo širdyje neapykantos Turkijai. Tai jo tautos likimas. Negali kovoti su žeme, kurioje gyveni, su oru, kuriuo kvėpuoji. Jis nepasiduodavo vaikiškoms svajonėms apie išsivadavimą, nes galų gale rinktis tarp sultono ir rusų caro ne tik sunku, bet ir neįmanoma. Jis pritarė posakiui, kadaise paplitusiam tarp armėnų: „Verčiau fizinė mirtis Turkijoje negu dvasinė Rusijoje.“ Trečio kelio nėra.
Taigi laikysena turkų valdžios atžvilgiu visiškai aiški. Gyvas vadovo Nazareto Čaušo pavyzdys vertė žmones laikytis geležinės drausmės. Iki šiol neįvyko nieko, kas duotų pagrindo valdžiai imtis slapta trokštamų represijų. Kraugeriška komisija paskelbė ligonius ir luošius tinkamus karinei tarnybai. Gerai! Vyrai nė nemirktelėję pakluso šiam sprendimui. Kaimakamas paskyrė neteisėtus mokesčius ir karo meto prievoles. Gerai! Mokesčiai būdavo laiku sumokami. Tas pats kaimakamas kvailiausiomis progomis įsakydavo švęsti pergales ir rengdavo patriotines eitynes. Gerai! Žmonės išeidavo į gatves, demonstruodavo šaunumą, akompanuojami turkų karinių orkestrų giedodavo nurodytus himnus ir pergalės giesmes.
Taigi neįvyko jokių „incidentų“. Kai nepavyko didelės provokacijos, bandyta imtis nedidelių. Netikėtai turguje, kavinėse, viešose vietose pasirodė nematyti, bet mėgstantys bendrauti armėnai, kurie kišdavosi į pokalbius, prisijungdavo prie lošiančių kortomis ar kauliukais, prasiskverbdavo net į namus ir sunkiai dūsaudami kalbėdavo apie nepakeliamą armėnų padėtį ir didėjančią priespaudą. Tačiau šių išdavikų, šnipų ir skundikų pastangos neatpirko net jiems skirtų išlaidų. Atėjo pirmoji karo žiema, o iš tylių Zeituno vandenų nepavyko sužvejoti nė menkiausio „incidento“, kurio taip troško aukštesniosios instancijos. Tada kaimakamui teko imtis agent provocateur vaidmens.