– Norėčiau ponams pasiūlyti vieną mintį, kuri man šiandien atėjo į galvą, kai kalbėjausi su zaptiju Ali Nazifu. Galų gale, juk aš tebesu turkų armijos karininkas, kovojau fronte, turiu net apdovanojimą iš paskutiniojo Balkanų karo. Kaip jums atrodytų, jei užsivilkčiau uniformą ir nuvykčiau į Alepą? Generolui Džemaliui Pašai kadaise padariau nemažą paslaugą…
Senasis gydytojas kone piktdžiugiškai jį nutraukė:
– Džemalis Paša jau seniai perkėlė savo štabą į Jeruzalę.
Bet Bagratianas taip lengvai nepasidavė:
– Tai nesvarbu! Svarbesnis už Džemalį Pašą yra Alepo vali Dželalas Bėjus. Aš jo nepažįstu, bet visi žinome, kas jis ir kad jis iš visų jėgų stengiasi padėti. Jei dabar jį aplankysiu ir priminsiu, kad Musa Dagas yra toli nuo viso pasaulio, kad mes niekada nedalyvavome jokiuose politiniuose dalykuose, galbūt…
Gabrielis nutilo įsiklausydamas į niekieno nedrumsčiamą tylą. Tik retkarčiais Grikoro kaljane sugurguliuodavo vanduo. Po ilgos tylos Ter Haikazunas padėjo į šalį savo čibuką:
– Vali Dželalas Bėjus, – tarė jis žvelgdamas kažkur į tolumą, – žinoma, yra didelis mūsų tautos draugas. Jis mums padarė nemažai gera. Kol jis buvo valdžioje, galėjome nebijoti baisiausių nelaimių. Deja, draugystė su mumis jam neišėjo į gera…
Iš plačios rankovės Ter Haikazunas išsitraukė sulankstytą laikraštį:
– Šiandien penktadienis. O čia trečiadienio „Tanin“ numeris. Pranešimas atspausdintas smulkiu šriftu sunkiai pastebimoje vietoje. – Jis atitraukė laikraštį toliau nuo akių. – „Kaip praneša Vidaus reikalų ministerija, jo ekscelencija Alepo vali Dželalas Bėjus visam laikui atleistas iš savo pareigų.“ Štai ir viskas.
Penktas skyrius
DIEVIŠKASIS INTERMEZZO
Homero herojai kovoja dėl Skajos vartų ir kiekvienas mano, kad pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo jo ginklų. Tačiau herojų kova tėra tik atspindys dievų kovos, vykstančios virš jų galvų. Dievų kova nulemia žmonių likimus. Bet ir dievai nežino, kad jų grumtynės tik atspindi seniai pasibaigusią kovą Aukščiausiojo krūtinėje, iš kurios ateina ir ramybė, ir sumaištis.
Kaip tik tą akimirką, kai daktaras Johanesas Lepsijus, ragindamas vežiką paskubėti, privažiuoja didįjį tiltą, jungiantį sodų miestą Perą su Stambulu, įsijungia automatinis signalas, užkardas nusileidžia, tiltas ims drebėti tarytum gyva būtybė, girgždėdamas lūžta pusiau, abi jo metalu apkaustytos pusės iš lėto kyla aukštyn ir įleidžia į Auksinio Rago vidinį uostą karo laivą.
– Tai iš tiesų siaubinga! – garsiai prataria Lepsijus vokiškai ir užmerkęs akis susmunka į apiplyšusią arabos27 sėdynę lyg ketindamas pasitraukti iš kovos. Bet jau kitą sekundę iššoka iš vežimo, neskaičiuodamas įbruka vežikui į ranką keletą piastrų ir bėga laiptais žemyn prie krantinės, paslysta ant kažkokio vaisiaus žievės, vos nenugriūva. Čia keletas kajikų,28 keliančių į kitą krantą, laukia klientų. Ilgai rinktis netenka, nes tik du flegmatiški valtininkai snaudžia savo valtelėse ir neatrodo labai susirūpinę dėl uždarbio. Johanesas Lepsijus šoka į vieną kajiką ir nevilties kupinu mostu parodo į Stambulo pusę. Jam liko tik šešios minutės, per kurias turi patekti į Seraskeriatą, Turkijos gynybos ministeriją. Net jei valtininkas irkluos iš paskutiniųjų, dešimt minučių užtruks vien kėlimasis per sąsiaurį. Anos pusės krantinėje – tikisi nekantrusis keleivis – tikriausiai stovi keletas karietų. Nuo ten jam prireiks dar penkių minučių, kad atsidurtų prie ministerijos. Jei viskas vyks sklandžiai, išeis penkiolika minučių, atėmus šešias – jis vėluos devynias minutes! Labai nemalonu, bet gal dar nieko.
Žinoma, aplinkybės klostosi nepalankiai. Irkluotojas plukdo laivelį venecijietiškai, nei riksmai, nei maldavimai neišmuša jo iš melancholiškos ramybės. Valtis sūpuojasi, bet pirmyn beveik nejuda.
– Stipri srovė, efendi, prasideda jūros potvynis, – aiškina vėjų nugairintas turkas. Prieš likimą jis bejėgis. Negana to, jiems prieš nosį praplaukia žvejybos kateris, taip jie praranda dar dvi minutes. Apimtas visiško bejėgiškumo, koks tik gali ištikti žmogų, besisupantį ant vandens, vokietis nugrimzta į savo mintis. Dėl šios vienos valandos jis kentėjo kelionės vargus, atvyko iš Potsdamo į Konstantinopolį, kasdien apipildavo prašymais Vokietijos pasiuntinį ir ne tik jį, bet ir visų neutralių valstybių atstovus. Dėl šios vienos valandos jis įvairiose miesto vietose lankė iš krašto gilumos atvykusius vokiečius ir amerikiečius, maldavo papasakoti jam kuo daugiau detalių. Dėl šios vienos valandos jis ištisas dienas sėdėdavo amerikiečių Biblijos draugijos biuruose, nedavė ramybės įvairiausiems dvasininkams, gerai apgalvotais aplinkkeliais, kad išvengtų šnipų, susitikdavo su savo draugais armėnais slaptose patalpose, – visa tai tik tam, kad būtų pasirengęs didžiajam susitikimui. O štai dabar likimas jam iškrėtė pokštą, jis net negali laiku atvykti. Nedaug trūksta, kad patikėtum, jog jam trukdo demoniški priešiški vėjai. Kiek vargo kainavo paslaugiam vokiečių korvetės kapitonui iš karinės misijos, kad įvyktų šios derybos. Tris kartus jam buvo pažadėtas susitikimas ir tris kartus atšauktas. Enveras Paša yra Osmanų imperijos karo dievas. Toks nereikšmingas priešas kaip daktaras Johanesas Lepsijus jam kelia tik juoką.
Štai prabėgo dar dešimt minučių. Enveras lieps nebeįleisti ramybę drumsčiančio vokiečio, ir visas reikalas žlugs. Ką gi, žlugs tai žlugs. Ir mano tauta kovoja už išlikimą. Ir virš jos pakibo juodas raitelis su svarstyklėmis rankoje. Kas man darbo tie armėnai? Apgaulingai guosdamas save Johanesas Lepsijus trumpai, sausai sukūkčioja. Ne, tie armėnai jam labai brangūs. Jeigu jis griežtai paklaustų savo širdies, jie jam net brangesni už savąją tautą, kad ir kaip tai atrodytų nuodėminga ir beprotiška. Nuo Abdiulchamido dienų, nuo 1896 metų žudynių, nuo pirmosios kelionės į krašto gilumą, nuo misijų darbo pradžios jis jaučia, kad pats Dievas siunčia jį pas tuos nelaimingus žmones. Tai jo misija šioje žemėje. Prieš akis iškyla jų veidai. Visi žvelgia į jį didžiulėmis armėniškomis akimis. Tokias akis turi tie, kurie išgėrė kančių taurę iki dugno. Tikriausiai tokios buvo Kristaus akys, kai jis kabėjo ant kryžiaus. Gal todėl Lepsijus taip myli šią tautą. Vos prieš valandą jis žvelgė į akis patriarchui, Turkijos armėnų vyriausiajam kunigui, tikriau, nuolat turėjo kreipti žvilgsnį į šalį nuo beviltiškai degančių monsinjoro Zaveno akių. Beje, dėl šio vizito pas patriarchą jis taip susivėlino. Neprotinga buvo dar kartą važiuoti į Perą, į „Tokatliano“ viešbutį persirengti. Pas patriarchą jis turėjo pasirodyti su ilgu juodu apsiaustu, kaip tinka protestantų kunigui. Tačiau prieš Enverą jis kaip tik nenorėjo to pabrėžti, nenorėjo, kad šis lemtingas susitikimas atrodytų šventiškai ir iškilmingai. Jis pažįsta savo priešininkus, Itihado žmones. Paprasta pilka eilutė, šiurkštus kalbos tonas, pasitikėjimas savimi, užuominos apie jėgas, stovinčias tau už nugaros, – štai tinkamas stilius bendraujant su šiais avantiūristais. Taigi dėl visko kalta pilka kasdienė Lepsijaus eilutė.
Jam nereikėjo taip ilgai viešėti pas patriarchą, turėjo atsisveikinti po kelių minučių. Deja, pedantiškumas ir ryžtingas tikslo siekimas nebuvo jo stiprioji pusė. Net organizuodamas pagalbą armėnams po Abdiulchamido skerdynių jis daugiau nuveikė ne protinga taktika, o atkakliai belsdamas į visas duris. Ne veltui jis kartais pasiduoda jaunystės nuodėmei – literatūrinei kūrybai. „Mirties šokis“, „Amžinas žydas“, „Džonas Bulis“ ir taip toliau. Jis mėgsta improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai, tai jo silpnoji vieta, jis tai žino. Štai ir šiandien negalėjo laiku išeiti iš to nelaimingo kunigo.