– Jums suteikė klaidingą informaciją, – nepajudinamai mandagiai atsako generolas. – Ar galiu sužinoti, kas jus taip informavo, pone Lepsijau?
– Taip, kai kuriuos šaltinius aš paminėsiu, bet iš karto turiu pasakyti, kad tai ne armėniški šaltiniai. Man žinomi kai kurių vokiečių konsulų memorandumai, skaičiau liudijimus misionierių, kurie savo akimis matė baisiausius žiaurumus. Galų gale, turiu išsamią ataskaitą apie esamą padėtį, rašytą Amerikos pasiuntinio pono Morgentau.
– Ponas Morgentau, – išdidžiai pastebi Enveras, – yra žydas. O žydai visada fanatiškai palaiko tautinių mažumų pusę.
Nuo šio elegantiško pasipūtimo Lepsijus sustingsta. Jam pradeda šalti rankos ir kojos.
– Svarbu ne Morgentau, o faktai, jūsų ekscelencija. Faktų jūs negalite paneigti. Šimtai tūkstančių žmonių jau išvaryti į tremtį. Valdžios įstaigos tvirtina, jog tai perkėlimas. Bet aš galiu patvirtinti, kad tai, švelniai tariant, piktnaudžiavimas žodžiais. Ar galima valstiečių, amatininkų, miestiečių, kultūros žmonių tautą vienu plunksnos brūkštelėjimu perkelti į Mesopotamijos dykumą, į smėlio okeaną, kurio vengia net klajoklių beduinų gentys? Be to, ir šis tariamas tikslas yra tik apgavystė. Nes vietos valdžia deportaciją vykdo taip, kad nelaimingi žmonės per pirmąsias aštuonias kelionės dienas miršta iš bado, troškulio ir nuo ligų arba išeina iš proto, kad stipresnius vyrus ir berniukus nužudo kurdai ar banditai, dažnai ir kariškiai, kad jaunos moterys ir mergaitės tiesiog siūlomos grobti ir prievartauti.
Generolas klauso mandagiai ir įdėmiai, bet iš jo abejingo veido matyti: tokius banalius plepalus aš kasdien girdžiu dešimtis kartų. Marškinių rankogalis, kurį jis moteriška ranka patraukia iš švarko rankovės, jam atrodo svarbesnis dalykas.
– Tai labai apgailėtini dalykai! Bet didžiulės armijos vadovas atsakingas už karo veiksmų zonos saugumą.
– Karo veiksmų zonos! – sušunka Lepsijus, tačiau greitai susivaldo, bando kalbėti ramiu Envero tonu. – Karo veiksmų zona yra vienintelis naujas niuansas. Visa kita – Zeitunas, valstybės išdavimas, intrigos – jau seniai žinomi dalykai. Visu tuo meistriškai naudojosi Abdiulchamidas, kai imdavosi smurto prieš armėnus. Aš esu vyresnis už jus, jūsų ekscelencija, ir mačiau tai savo akimis. Bet kai pagalvoju apie deportacijas, turiu pripažinti, kad ir senasis nusidėjėlis nepasiekė tiek daug. Palyginti su naujaisiais metodais jis buvo diletantas, naivus kaip vaikas. Ką gi, jūsų partija, jūsų ekscelencija, atėjo į valdžią tik todėl, kad kruvinus sultono laikus žadėjo pakeisti teisingumu, vienybe, progresu. Juk panašiai vadinasi ir jūsų komitetas.
Šis smūgis per drąsus, neapgalvotas. Johanesui Lepsijui minutėlę atrodo, kad gynybos ministras atsistos ir nutrauks pokalbį. Bet Enveras ramiai sėdi, jo draugiškumo nedrumsčia nė menkiausias šešėlis. Jis netgi su pasitikėjimu pasilenkia prie pašnekovo:
– Aš jus irgi norėčiau kai ko paklausti, pone Lepsijau. Laimė, Vokietija neturi arba turi labai nedaug vidaus priešų. Bet sakykime, kad aplinkybės pasikeičia ir vidinių priešų atsiranda. Sakykime, Elzaso prancūzai, lenkai, socialdemokratai, žydai, ir jų vis daugėja. Ar tada jūs, pone Lepsijau, nepritartumėte bet kokiai priemonei, kuri jūsų tautą, sunkiai kovojančią, apsuptą daugybės išorinių priešų, padėtų išvaduoti nuo vidaus priešo? Ar jums atrodytų labai žiauru tiesiog suimti dalį gyventojų, keliančių grėsmę pergalei, ir išsiųsti juos visus į tolimas, negyvenamas vietas?
Johanesas Lepsijus turi iš paskutiniųjų laikytis, kad nepašoktų, nepradėtų skeryčioti rankomis:
– Jei mano šalies valdžia, – sušunka jis labai garsiai, – neteisingai, nesilaikydama įstatymų, nežmoniškai, – jis vos neištaria „nekrikščioniškai“, – elgtųsi su savo šalies, bet kitos tautybės ar įsitikinimų piliečiais, aš tą pat valandą išsižadėčiau Vokietijos ir persikelčiau į Ameriką!
Enveras Paša klapsi blakstienomis:
– Vargas Vokietijai, jeigu ir kiti galvoja panašiai kaip jūs. Tai ženklas, kad jums trūksta jėgų beatodairiškai įgyvendinti tautos valią.
Šioje pokalbio vietoje pastorius pajunta begalinį nuovargį. Jį apima jausmas, kad tas mažas, uždaras žmogeliukas savotiškai teisus. Juk taip žiauri šio pasaulio išmintis nuo amžių priešinasi Kristaus mokymui. Bet blogiausia tai, kad tariamas Envero teisumas šią akimirką persiduoda Johanesui Lepsijui ir žlugdo jo kovingą dvasią. Jo sielą sunkiai slegia mintis, kad ir jo tėvynės likimas toli gražu nėra aiškus. Jis sušnibžda:
– Palyginimas niekam tikęs.
– Žinoma, palyginimas netinkamas. Bet jis kalba mūsų naudai. Mums, turkams, šimtą kartų sunkiau įsitvirtinti savo šalyje negu jums, vokiečiams.
Kankinamai sutrikęs Lepsijus išsitraukia nosinę ir laiko ją rankose lyg derybininkas baltą vėliavą.
– Mes kalbame ne apie kovą su vidaus priešais, o apie sistemingą kitos tautos naikinimą.
Jis kalba dusliai, su pertraukomis, jo akys, negalėdamos ilgiau žiūrėti į abejingą Envero veidą, nukrypsta į kabinetą, kuriame kabo herojų portretai. Ar ten kur nors nestovi patriarchas monsinjoras Zavenas? Lepsijus susivokia, kad turėtų kalbėti apie „ekonomiką“. Jis vėl sukaupia jėgas.
– Jūsų ekscelencija, nedrįsčiau trukdyti jūsų laiko tuščiomis kalbomis. Tačiau drįstu atkreipti jūsų dėmesį į įvairias blogybes, kurių pats galbūt dar neišsiaiškinote. Tai visiškai suprantama, juk vyriausiasis kariuomenės vadas turi didžiulę pareigų naštą. Galbūt aš geriau už jus pažįstu centrines krašto sritis, Anatoliją, Siriją, juk ne vienerius metus darbavausi ten sunkiausiomis sąlygomis.
Jis karštais žodžiais pradeda dėstyti savo teorijas, jausdamas, kad jo laikas senka. Be armėnų bendruomenės gali sužlugti turkų imperijos ūkis, kultūra, todėl ji gali pralaimėti karą. Kodėl? Ką jau kalbėti apie prekybą, kurios devyniasdešimt procentų yra krikščionių rankose, jo ekscelencija žinąs taip pat gerai kaip ir jis, kad visą importą valdo armėnų firmos, taigi tik jos gali patenkinti svarbiausius karo poreikius, aprūpinti imperiją žaliavomis ir pramonės gaminiais. Jis galįs nurodyti pasaulinę Avetiso Bagratiano ir jo palikuonių firmą, turinčią filialus, kontoras ir atstovybes dvylikoje Europos miestų. Daug lengviau sunaikinti tokią organizaciją negu rasti, kas ją pakeistų. Dėl centrinių šalies rajonų jis, Lepsijus, dar prieš keletą metų patyręs, kad Anatolijos armėnų žemės ūkis nepalyginamai pažangesnis negu smulkiųjų turkų valstiečių. Jau tada Kilikijos armėnai gabenosi iš Europos šimtus kūlimo mašinų ir mechaninių plūgų ir todėl davė turkams pretekstą skerdynėms. Buvo ne tik nužudyta dešimt tūkstančių Adanos armėnų, bet ir sudaužytos kūlimo mašinos bei mechaniniai plūgai. Tai ir yra visų blogybių priežastis. Armėnų bendruomenė, pažangiausias ir darbščiausias Osmanų imperijos gyventojų sluoksnis, jau dešimtmečius deda milžiniškas pastangas, kad išvaduotų imperiją iš senojo natūrinio ūkio ir įdiegtų modernią žemės ūkio kultūrą bei industriją. Kaip tik dėl šios pažangios veiklos jiems keršija, juos persekioja ir žudo smurtautojai bei tinginiai.
– Jeigu ir patikėtume, jūsų ekscelencija, kad armėnų amatininkus, meistrus ar namudininkus pakeis turkai, kas pakeis daugelį armėnų gydytojų, studijavusių geriausiuose Europos universitetuose, kurie osmanų ligonius gydo taip pat rūpestingai kaip ir savo tautiečius? Kas pakeis daugybę inžinierių, advokatų, mokytojų, kurių darbas nuolat skatina šalies pažangą? Galbūt jūsų ekscelencija atsakysite, kad galima išgyventi ir be intelekto. Bet be pilvo išgyventi neįmanoma. O dabar kaip tik pjaustomas Turkijos pilvas ir tikimasi, kad šalis pakels tokią operaciją.