Enveras Paša pagarbiai, kiek palenkęs galvą į šoną, klausosi jo žodžių iki galo. Jo visa povyza elegantiška, lanksti, nepaisant šiokio tokio drovumo, nepriekaištinga kaip ir jo uniforma, kurioje nėra nė vienos siuvėjo nenumatytos raukšlelės. Tuo tarpu pastorius atrodo apgailėtinai. Jis prakaituoja, kaklaryšis nuslinkęs į šoną, švarko rankovės užsismaukusios aukštyn. Generolas sukryžiuoja trumpas, bet grakščias kojas. Žvilgantys lakuoti batai lygūs, tarytum užtempti ant kurpalio.
– Jūs kalbate apie pilvą, pone Lepsijau, – maloniai šypso jis. – Ką gi, galbūt Turkijos pilvas po karo bus tuščias.
– Ji visai neturės pilvo, jūsų ekscelencija.
Generalisimas neįsižeisdamas kalba toliau:
– Turkų tauta – tai keturiasdešimt milijonų žmonių. Pažvelkite nors kartą iš mūsų pusės, gerbiamas pone! Argi ne didingas ir kilnus tikslas suburti šiuos keturiasdešimt milijonų ir sukurti nacionalinę imperiją, kuri Azijoje vaidintų tokį pat vaidmenį kaip Vokietija Europoje? Ši imperija tiesiog laukia mūsų, mes neturime jos išleisti iš akių. Žinoma, tarp armėnų daug intelektualų, jų skaičius tiesiog gąsdina. Ar jūs iš tiesų esate tokių intelektualų draugas, pone Lepsijau? Aš – ne. Mes, turkai, turime mažai intelektualų. Užtai mes esame didvyriška rasė, skirta sukurti ir valdyti didžiąją imperiją. Todėl mes tiesiog peržengsime visas kliūtis.
Lepsijus mėšlungiškai gniaužia rankas, bet neištaria nė žodžio. Šitas svaičiojantis, išpaikintas mažvaikis yra nevaržomas galingos imperijos valdovas. Daili suvedžiotojo galvutė prasimano skaičius, kurie nustebintų kiekvieną, kas geriau pažįsta tikrovę. Pastoriaus jis nesuklaidins, nes Lepsijus gerai žino, kad Anatolijoje tikrų turkų yra tik kokie šeši milijonai. Jei paieškotume šiaurės Persijoje, Kaukaze, Kašgare ir Turkestane, pridėtume tiurkų gentis, gyvenančias jurtose, ir klajoklius arkliavagius stepėse, plačiose kaip pusė Europos, vargu ar sukrapštytume dvidešimt milijonų. Kokias iliuzijas gimdo nacionalizmo svaigulys! Kartu pasidaro gaila to karo dievuko, to infantilaus antikristo. Johanesas Lepsijus prabyla tyliu, gyvenimo išminties kupinu balsu:
– Jūsų ekscelencija, norite sukurti naują valstybę. Bet po jos pamatais gulės negyvas armėnų tautos kūnas. Ar tai atneš jums palaimą? Ar ne geriau paieškoti taikos kelio?
Čia Enveras Paša pirmą kartą atskleidžia reikalo esmę. Drovi šypsena dingsta, žvilgsnis sustingsta, darosi šaltas, lūpos prasiveria parodydamos didelius plėšrius dantis.
– Tarp žmogaus ir maro bacilos, – sako jis, – taikos negali būti.
Lepsijus atsako nedelsdamas:
– Vadinasi, jūs atvirai pripažįstate, kad norite pasinaudoti karu ir visiškai išnaikinti armėnų bendruomenę?
Gynybos ministras, aišku, leido sau per daug. Jis tuoj pat traukiasi, slepiasi savo neįveikiamoje tvirtovėje, jis mandagus, bet nepajudinamas.
– Mano asmeninė nuomonė ir ketinimai visiškai aiškiai atsispindi komunikatuose, kuriuos šiuo klausimu paskelbė mūsų vyriausybė. Mes veikiame verčiami karo ir būtinosios ginties, prieš tai labai ilgai stebėjome įvykius ir kantriai laukėme. Piliečiai, norintys pražudyti savo valstybę, visur patiria įstatymo griežtumą. Taigi mūsų vyriausybė elgiasi teisėtai.
Štai ir vėl viskas iš pradžių. Johanesui Lepsijui nepavyksta užgniaužti dejonės. Jis girdi monsinjoro Zaveno balsą: „Nekalbėti apie moralę! Dalykinis tonas! Argumentai!“ O kad jis galėtų likti dalykiškas pateikdamas aštrius kaip kardas argumentus! Jo nervai nepakelia vien to, kad jis turi sėdėti, kad negali pašokti ir laisvai judėti. Jam, apsigimusiam oratoriui bažnyčioje ir susirinkimuose, reikia erdvės, reikia judėjimo laisvės!
– Jūsų ekscelencija, – jis pakelia ranką prie savo gražios kaktos, – nenoriu kartoti savaime suprantamų dalykų, aiškinti, kad negalima bausti visos tautos už kelių žmonių prasižengimus, nenoriu klausti, kodėl turi žiauriausia mirtimi mirti moterys ir vaikai, maži vaikai – juk ir jūs kažkada buvote vaikas – dėl politikos, apie kurią jie niekada nėra girdėję. Noriu tik atkreipti jūsų dėmesį į jūsų ir jūsų tautos ateitį, ekscelencija! Juk ir šis karas vieną kartą baigsis, Turkijai neišvengiamai teks vesti derybas. Tegul toji diena būna mums visiems laiminga diena. Bet jeigu tai bus nelaiminga diena, kas tada, ekscelencija? Argi atsakingas tautos vadovas neturi galvoti ir apie pralaimėjimo galimybę? Kokioje pozicijoje atsidurtų osmanų taikos derybų delegacija, jeigu jai bus užduotas klausimas: „Kur tavo brolis Abelis?“ Labai nepalanki pozicija. Nugalėjusios valstybės, – tegul mus nuo to apsaugo Dievas, – atsižvelgdamos į didelę Turkijos kaltę, be atodairos pasidalins grobį. Ir kaip tada pasiteisins prieš savo tautą generolas Enveras Paša, vyriausiasis tautos vadovas, prisiėmęs visą atsakomybę, turėjęs neribotą valdžią?
Envero Pašos akys įgauna svajingą išraišką, jis be pašaipos sako:
– Dėkoju jums už šį puikiai suformuluotą įspėjimą. Bet kas leidžiasi į politiką, turi turėti dvi savybes. Pirmiausia, savotišką lengvabūdiškumą, panieką mirčiai, o tai yra beveik tas pat, ir antra – nepalaužiamą tikėjimą priimtais sprendimais.
Pastorius Lepsijus atsistoja, beveik pagal rytiečių papročius sukryžiuoja ant krūtinės rankas. Dievo siųstas armėnų tautos angelas sargas atrodo apgailėtinai. Iš kišenės karo nosinė, viena kelnių klešnė užsirietusi vos ne iki kelių, kaklaryšis vis labiau slenka į šoną. Pensnė stiklai aprasojo.
– Maldauju jus, jūsų ekscelencija, – jis lenkiasi prieš sėdintį Enverą, – užtenka to, kas įvyko iki šios dienos! Vidiniam priešui, kuris iš tikrųjų nėra joks priešas, jūs davėte tokią pamoką, kokią sunku rasti istorijoje. Šimtai tūkstančių kankinasi ir miršta Rytų šalių vieškeliuose. Padarykite tam galą šiandien pat! Liepkite sustabdyti tremčių įsakymus! Žinau, kad dar ne visi vilajetai ir sandžakai ištuštėjo. Vokiečių pasiuntinio ir pono Morgentau prašymu jūs sustabdėte dideles deportacijas vakarinėje Mažojoje Azijoje, o mano prašymu pagailėkite šiaurės Sirijos, Alepo, Aleksandretės, Antiochijos ir pajūrio! Pasakykite: gana! Ir aš, grįžęs į Vokietiją, šlovinsiu jūsų vardą.
Generalisimas keletą kartų kantriai prašo jį sėstis, bet pastorius lieka stovėti.
– Pone Lepsijau, jūs pervertinate mano galimybes, – pagaliau paaiškina jis. – Vyriausybės įsakymo vykdymas yra pono vidaus reikalų ministro reikalas.
Vokietis nusiima pensnė nuo užraudusių akių.
– Apie įsakymo vykdymą mes ir kalbame. Ne ministras, ne vali ir ne mutesarifas vykdo nurodymus, o šiurkštūs, beširdžiai pavaldiniai ir žemesnieji karininkai. Ar jūs, ar ministras norite, kad moterys gimdytų ant pliko kelio ir tuoj pat lazdomis būtų verčiamos eiti toliau? Ar jūsų nurodymu didžiuliai kelio ruožai užversti gendančiais lavonais, o Eufratas pilnas mirusiųjų kūnų? Puikiai žinau, kaip vykdomi įsakymai.
– Pagirtina, kad jūs taip gerai pažįstate padėti šalies viduje, – kiek suminkštėja Enveras. – Priimsiu jūsų raštiškus siūlymus, kaip pagerinti padėtį, viską patikrinsiu.
Bet Lepsijus tik išskėčia rankas:
– Pasiųskite ten mane! Tai mano pirmas pasiūlymas! Net senasis sultonas aną kartą neatmetė mano idėjos. Leiskite man organizuoti tremtinių perkėlimą. Dievas suteiks man jėgų. O patyrimo turiu daugiau nei kas nors kitas. Iš Osmanų valstybės nepareikalausiu nė vieno piastro. Visas reikalingas lėšas gausiu pats. Mane remia vokiečių ir amerikiečių labdaros draugijos. Kartą man jau pavyko organizuoti didelę pagalbos akciją, esu įsteigęs daug našlaičių namų ir ligoninių, padėjau įkurti daugiau kaip penkiasdešimt ūkio įmonių. Nors dabar karas, padarysiu ne mažiau, o gal ir daugiau, po poros metų man padėkosite, jūsų ekscelencija.