– Taip! Rudenį aš visiems tiems ponams galėsiu nedvejodamas atsakyti: La question arménniene n’existe pas29.
Enveras stovi prie lango nieko negirdėdamas. Gal jis svajoja apie kalifų valdomą imperiją nuo Makedonijos iki šiaurės Indijos? Gal susirūpinęs dėl amunicijos tiekimo armijoms? O gal svarsto, ką dar įsigyti savo nuostabiems rūmams prie Bosforo? Šventinėje salėje jis liepė pastatyti vestuvinį sostą, kurį atsinešė kraičio Nadžijė Sultana, sultono duktė. Keturios kolonėlės iš paauksuoto sidabro laiko žvaigždėtą bizantiško brokato baldakimą.
Johanesas Lepsijus tebeslankioja Stambulo gatvėmis. Artėja vakaras. Papietauti jis nespėjo. Pastorius nedrįsta grįžti namo, į „Tokatliano“ viešbutį. Tai armėnų viešbutis. Ten visi apimti išgąsčio ir liūdesio, pradedant savininku ir svečiais ir baigiant paprastais padavėjais ar liftą aptarnaujančiu berniuku. Jie žino jo kelius, žino apie jo ketinimus. Vos tik sugrįš, visų akys įsmigs į jį. Šnipai ir persekiotojai, kuriuos pasiuntė Talaatas Bėjus ir kurie nenuleidžia nuo jo akių, gali kiek nori jį sekioti. Tačiau blogiausia tai, kad kažkokioje slaptoje saugioje vietoje jo seniai laukia draugai. Tarp jų Davtianas, buvusio Armėnų nacionalinio susirinkimo prezidentas. Jis buvo suimtas, bet pabėgo ir nelegaliai gyvena Stambule. Lepsijus neturi jėgų ir drąsos susitikti su šiais vyrais. Jei jis neateis, jie viską supras ir, reikia tikėtis, išsiskirstys. Net ir didžiausi pesimistai tarp jų (beje, pesimistai jie visi, ir tai suprantama), net ir tie turėjo nedidelę viltį, kad pastorius gaus leidimą keliauti į centrinę krašto dalį. Būtų bent šioks toks laimėjimas.
Pastorius nejučiomis patenka į miesto sodą. Čia irgi viešpatauja šventiška nuotaika. Suolai apipinti gėlių vainikais. Ant karčių ir žibintų stulpų plevėsuoja vimpelai su pusmėnuliu. Žmonių masė, nemaloni tiršta substancija, skverbiasi žvyruotais takeliais tarp žolynų. Svirduliuodamas Lepsijus prieina prie vieno suolelio, randa laisvą vietą. Prieš akis – mirguliuojantis minios puslankis. Tą pat akimirką paviljone užgroja turkų karinis orkestras, sužviegia šaižūs janyčarų muzikos garsai. Švilpynė, fleita, ausį rėžiantys klarnetai, žvanganti skarda – visa tai trumpais intervalais kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, aštru, lygu, kaip išgaląstas peilis. Kartkartėmis lyg šunų lojimas įsiterpia įtemptų būgnų dunksėjimas, kratomos karties su varpeliais skambesys, neapykantos kupinas vario lėkščių džerkšėjimas. Johanesas Lepsijus skęsta šioje muzikoje iki kaklo, jis tarytum sėdi vonioje, pripiltoje daužyto stiklo. Tačiau išsivaduoti nenori, abiem rankomis spaudžia stiklo šukes prie savo kūno. Dabar jis gauna tai, ką jam užgynė Enveras Paša. Jis eina kartu su Dievo jam patikėta tauta ilgose tremties kolonose, sunkiai velkasi akmenuotais ar pelkėtais Anatolijos vieškeliais. Ar jo neprakeiks saviškiai, kuriuos patrankų sviediniai drasko į gabalus Argonų apkasuose, Podolės ir Galicijos laukuose, jūroje ir ore? Ar begaliniai traukiniai su sužeistaisiais ne dar baisesnis vaizdas, kurį išvydęs gali pradėti staugti? Ar vokiečių sužeistųjų ir mirštančiųjų akys ne tokios pat kaip armėnų? Klausydamas janyčarų muzikos Lepsijus vis žemiau nuleidžia apsunkusią galvą. Jam Dievas pavedė ne saviškius, o tuos, kurie priklauso ne jam.
Į šaižią, trenksmingą muziką įsiterpia kitoks garsas, griausmingas, vis stiprėjantis ūžesys. Jis sklinda iš viršaus. Turkų lėktuvų eksdrilė suka ratus virš Stambulo, skleisdama proklamacijų debesėlius, kurie lėtai leidžiasi žemyn. Johanesas Lepsijus nežino kodėl, bet jam staiga pasidaro aišku, kad šie monoplanai danguje yra gimtosios nuodėmės ir begalinės puikybės įsikūnijimas. Šioje jam atsivėrusioje tiesoje jis klajoja tarytum didžiuliame statinyje, tarytum Vidaus reikalų ministerijoje. Plevėsuojančios durų užuolaidos dega, o jis prisimena vieną vietą iš Apreiškimo Jonui, kurią pacituos per artimiausią pamokslą: „Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms… Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi galią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.“
Johanesas Lepsijus krūpteli. Reikia rasti naujų būdų ir galimybių. Jei vokiečių pasiuntinybė bejėgė, gal labiau pasiseks austrui markgrafui Palavičiniui, puikiam žmogui. Jis galėtų pagrasinti represijomis, juk Bosnijos musulmonai yra Austrijos-Vengrijos piliečiai. Popiežiaus raginimai iki šiol irgi nebuvo labai griežti. Bet jau kitą akimirką jis išvysta Enverą Pašą ir jo nepamirštamą šypsenėlę. Ne, šios berniokiškos ar mergaitiškos didžiojo budelio šypsenos nepavadinsi drovia. „Pone Lepsijau, mes laikysimės politikos, kuri atitinka mūsų interesus, laikysimės iki galo. Mums sutrukdyti galėtų tik valstybė, stovinti virš bet kokių interesų, neįsipainiojusi į jokias bjaurastis. Jei diplomatiniame žinyne rasite tokią valstybę, galite dar kartą ateiti pas mane į ministeriją.“
Lepsijus taip smarkiai krūpčioja ir blaškosi, kad šalia sėdinčios šydais apsigobusios moterys išsigąsta ir eina šalin. Jis to net nepastebi, jį aplankė skausminga mintis: daugiau nieko negalima padaryti. Iš niekur nesulauksi pagalbos. Pastorius Johanesas Lepsijus dabar supranta tai, ką Johunoluko kunigas Ter Haikazunas suprato dar prieš kelias savaites: dabar lieka tik viena – melstis.
Tarp besistumdančių šventės dalyvių, tarp besijuokiančių moterų ir spygaujančių vaikų, girdėdamas vėl užgrojusį janyčarų orkestrą, pastorius užsimerkęs bejėgiškai purto galvą, paskui sudeda rankas. Jo siela taria žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas…“
Tačiau kaip pasikeitė „Tėve mūsų“ malda?! Kiekvienas žodis – bedugnė, kurios žvilgsnis negali išmatuoti. Jau vien dėl žodžių „mūsų“ ir „mums“ ima svaigti galva. Kas gali ištarti „mums“, jei Kristus, kuris „mus“ sukuria ir jungia, trečiąją dieną įžengė į dangų. Be jo viskas tapo dvokiančiu griuvėsių ir kaulų kalnu, aukštu kaip pusė visatos. Lepsijus prisimena motinos dienoraštį ir sakinį, kurį ji įrašė jo krikšto dieną prieš penkiasdešimt šešerius metus: „Norėčiau, kad jo vardas Johanesas man nuolat primintų, jog mano didis, šventas uždavinys yra išauklėti jį taip, kad taptų tikru Jonu, mylinčiu Viešpatį ir sekančiu Jo pėdomis.“ Ar jis tapo tikru Jonu? Ar jis tikrai pilnas pasitikėjimo, kuris neišreiškiamas žodžiais? Ak, tas pasitikėjimas gali subyrėti, jei nusilps kūnas. Jis serga cukralige. Turi atsargiai rinktis maistą. Pirmiausia negalima valgyti saldumynų, duonos, bulvių. Galbūt Enveras, neleisdamas jam vykti į Anatoliją, išgelbėjo jį nuo ligos paaštrėjimo. Bet ką čia veikia „Tokatliano“ viešbučio durininkas? Nuo kada jis nešioja kailinę karininko kepurę? Gal jį atsiuntė Enveras? Viešbučio durininkas mandagiai įteikia jam teskere, pasą kelionei į centrinę Turkiją. Pase Napoleono nuotrauka ir Napoleono parašas. Iš tikrųjų, prie besisukančių viešbučio durų jo jau laukia tremtinių kolona. Čia visi jo draugai, Davtianas ir kiti. Jie linksmai jam moja. Žmonės atrodo puikiai, nusprendžia pastorius. Net ir baisiausia tikrovė, kai susiduri su ja akis į akį, turi kažką guodžiančio. Eisena sustoja prie upės kranto po pasvirusių uolų skardžiu. Jie netgi statosi palapines. Gal Enveras slapčia daro vieną kitą nuolaidą? Kai visi susėda, prie jo prieina aukštas armėnas, apsivilkęs dumblu aptaškyta eilute. Jis kalba keista, pakilia laužyta vokiečių kalba:
– Žiūrėk! Ši siautulinga upė – tai Eufratas. O čia – mano vaikai. Ištiesk savo kūną nuo vieno kranto iki kito, kad mano vaikai turėtų tiltą pereiti upę!