Tėvas ir sūnus Rytuose! Vargu, ar tai galima palyginti su paviršutiniškais tėvų ir vaikų santykiais Europoje. Kas mato savo tėvą, mato Dievą. Nes tėvas yra paskutinis nenutrūkstamos protėvių grandinės narys, jungiantis žmogų su Adomu ir pasaulio sukūrimu. Bet Dievą mato ir tas, kas mato savo sūnų. Nes sūnus yra dar vienas narys, jungiąs žmogų su Paskutiniuoju teismu, su visų dalykų pabaiga, su išganymu. Argi šiame šventame ryšyje neturi viešpatauti drovumas ir trumpa kalba?
Tėvas, kaip ir dera, ryžtasi rimtam pokalbiui.
– Kokių dalykų dabar mokaisi su Avakianu?
– Neseniai pradėjome skaityti graikiškus tekstus, tėte. Be to, mokomės fizikos, istorijos, geografijos.
Bagratianas pakelia galvą. Jo sūnus prabilo armėnų kalba. Ar jis irgi paklausė armėniškai? Paprastai juodu kalbasi prancūziškai. Sūnaus ištarti armėniški žodžiai keistai sujaudina tėvą. Jis tik dabar suvokia, kad Stefaną laikė veikiau prancūzų, o ne armėnų berniuku.
– Geografijos, – pakartoja Gabrielis. – O apie kokias pasaulio šalis dabar mokotės?
– Apie Mažąją Aziją ir Siriją, – stropiai atsakinėja Stefanas. Gabrielis pritardamas linksi galva, lyg ir nesitikėdamas geresnio atsakymo. Paskui, kiek nutoldamas nuo temos, bando pasukti pokalbį praktiška linkme:
– Ar galėtum nubraižyti Musa Dago žemėlapį?
Stefanui labai patinka, kad tėvas tiek daug iš jo tikisi.
– Žinoma, tėte! Tavo kambaryje kabo dėdės Avetiso žemėlapis. Antiochija ir visas pajūris. Reikia tik padidinti mastelį ir pažymėti tai, kas žemėlapyje nenurodyta.
Iš tikrųjų taip. Gabrielis šią akimirką džiaugiasi sūnaus sumanumu. Netrukus mintys nuklysta, jis pagalvoja apie šaukimą į armiją, kuris galbūt jau keliauja paštu, o gal mėtosi ant kokios nors turkų kanceliarijos stalo Alepe ar Stambule. Juodu tylėdami žingsniuoja toliau. Stefanas susikaupęs laukia, kada tėvas vėl jį pakalbins. Tai tėtės gimtinė. Jis trokšta išgirsti apie visus paslaptingus dalykus, apie kuriuos tėvas jam taip retai užsimena. Bet tėvas, regis, ne šiaip sau išėjo pasivaikščioti, jis turi kažkokį tikslą. Ir štai prieš juos atsiveria savotiška terasa, kurią jis ir norėjo prieiti. Smarkiai išsikišusi iš kalno, ši terasa tarytum kabo virš tuštumos. Ją iš apačios tarytum dubenį laiko galinga uolų ranka išskėstais pirštais. Tai akmenuota plokštuma, plati, čia galėtum pastatyti porą namų. Nuo jūros ateinančios audros čia gali laisvai siausti, todėl išliko tik keletas krūmų ir agava kietais kaip oda lapais. Kabanti plokštuma išsikišusi taip toli, kad jei savižudis šoktų žemyn, kristų į jūrą keturis šimtus metrų neatsitrenkdamas į uolas. Stefanas bėga prie terasos krašto, taip turbūt padarytų kiekvienas berniukas. Bet tėvas tvirtai jį sučiumpa ir dar ilgai mėšlungiškai spaudžia sūnaus ranką. Laisva dešiniąja rodo jam, kas matyti tolumoje.
– Ten, šiaurėje, galėtume pamatyti Aleksandretės įlanką, jei ne Ras el Chanziras, arba Kiaulės nosis. O pietuose į jūrą įteka Orontas. Bet kalnas viską užstoja…
Stefanas atidžiai žiūri ten, kur rodo tėvo pirštas, į išlenktą banguojančios jūros pakrantę. Bet paskui paklausia apie visai ką kita:
– Tėte, ar tu tikrai turėsi eiti į karą?
Gabrielis nejaučia, kad vis dar baimingai spaudžia sūnaus ranką.
– Taip, įsakymas gali ateiti bet kurią dieną.
– Ar tai būtina?
– Kitaip negalima, Stefanai. Visi turkų atsargos karininkai turi vykti į savo pulką.
– Bet juk mes ne turkai. O kodėl jie tavęs nepašaukė iš karto?
– Sako, kad artilerija kol kas neturi pakankamai pabūklų. Kai tik bus sudarytos naujos baterijos, pašauks visus atsargos karininkus.
– O kur jie tave išsiųs?
– Aš paskirtas į Ketvirtąją armiją, dislokuotą Sirijoje ir Palestinoje.
Gabrieliui Bagratianui patinka mintis, kad jį gali komandiruoti į Alepą, Damaską ar Jeruzalę. Gal atsirastų galimybė pasiimti ir Žiuljetę su Stefanu. Stefanas, regis, atspėja tėvo mintis.
– O kaipgi mes, tėte?
– Ir aš galvoju…
Berniukas susijaudinęs nutraukia tėvo žodžius:
– Palik mus čia, tėte, labai prašau, palik mus čia! Juk mamai labai patinka mūsų namuose.
Tai sakydamas Stefanas nori nuraminti tėvą dėl motinos jausmų, juk ji čia svetima. Jis labai jautriai suvokia, kad tėtės ir mamos pasauliai skirtingi.
Bagratianas svarsto:
– Būtų geriausia pabandyti per Stambulą nugabenti jus į Šveicariją. Deja, Stambulas jau irgi tapo karo veiksmų zona.
Stefanas prispaudžia prie krūtinės sugniaužtus kumščius:
– Ne, nereikia į Šveicariją! Palik mus čia, tėte!
Gabrielis su nuostaba žvelgia į maldaujančias berniuko akis. Kaip keista! Šis vaikas, niekada nepažinojęs savo protėvių žemės, vis dėlto taip smarkiai su ja suaugęs. Šis Paryžiuje gimęs berniukas, neturėdamas savos emocinės patirties, krauju paveldėjo tai, kas gyva Gabrielio širdyje, prisirišimą prie Bagratianų giminės kalno. Jis uždeda ranką berniukui ant peties ir pasako tik vieną žodį:
– Pažiūrėsim.
Kai juodu vėl pakyla į Damladžko plokštikalnę, iki jų ataidi rytiniai Johunoluko varpai. Kelias į slėnį užtrunka apie valandą. Jiems tenka labai skubėti, kad spėtų išklausyti bent antrąją mišių dalį.
Šilkverpių kaime Azire Bagratianai sutinka tik vieną kitą žmogų, Jie pagarbiai sveikinasi:
– Bari luis! Geros šviesos!
Aziro gyventojai paprastai lanko Johunoluko bažnyčią. Iki jos tik penkiolika minučių kelio. Priešais kai kuriuos namus sustatyti stalai, ant kurių suklotos didelės lentos. Ant jų sudėlioti šilkverpių kokonai, balzgana masė, kurią reikia šildyti saulėje. Stefanas sužino, kad senelio Avetiso tėvas buvo šilkverpio sūnus ir jaunystėje, būdamas vos penkiolikos metų, keliaudavo į Bagdadą pirkti duonos. Pusiaukelėje į Johunoluką juodu sutinka senąjį žandarą Ali Nazifą. Orusis žandaras yra vienas iš dešimties turkų, jau daug metų gyvenančių tarp šių kaimų armėnų. Visi sugyvena taikiai, bičiuliškai. Be Ali Nazifo, yra dar penki žemesnio rango žandarai – būrys, kuriam jis vadovauja. Tačiau jie gana dažnai keičiami naujais, tuo tarpu Ali Nazifas visada paliekamas čia, jis nepajudinamas kaip Musa Dagas. Dar vienas sultono atstovas – kuprotas laiškanešys su šeima. Trečiadieniais ir sekmadieniais jis iš Antiochijos atgabena paštą. Ali Nazifas šiandien atrodo gerokai sutrikęs ir susirūpinęs. Šis gauruotas osmanų valdžios atstovas, regis, kažkur labai skuba valdiškais reikalais. Jo rauplėtas veidas po aptriušusia kailine kepure blizga nuo prakaito. Grėsmingas kavalerijos kardas daužosi į kreivas, liesas blauzdas. Sutikęs efendi 7 Bagratianą jis visada sustoja ir pagarbiai pasitempia, tačiau šiandien tik kilsteli ranką prie kepurės, veide matyti didelis sąmyšis. Keistas jo elgesys taip aiškiai krinta į akis, kad Gabrielis valandėlę žvelgia jam iš paskos.
Per aikštę priešais Johunoluko bažnyčią skuba keletas iš toliau atėjusių žmonių, jie jau vėluoja į pamaldas. Moterys su margai siuvinėtomis skarelėmis, pūstais sijonais, vyrai su išsipūtusiais šalvarais8 ir ilgais susegiotais kaftanais. Visų veidai rimti, susikaupę. Saulė šiandien kaitina kaip vasarą, kalkėmis dažyti namai ryškiai nušviesti. Dauguma vienaaukščiai, neseniai nubaltinti: kunigo Ter Haikazuno namas, gydytojo, vaistininko, dideli bendruomenės namai, priklausantys turtingajam Johunoluko seniūnui Tovmasui Kebusianui. Arkangelų bažnyčia pastatyta ant plataus pamato. Atviri laiptai kyla prie pagrindinių durų. Bažnyčios steigėjas Avetisas Bagratianas pastatė ją pagal garsiosios tautinės šventovės, esančios Kaukaze, pavyzdį. Pro atviras duris girdėti choro giedojimas. Virš minios galvų iš prieblandos spindi žvakėmis apšviestas altorius. Ant raudono Ter Haikazuno arnoto švyti aukso spalvos kryžius.