– Dar Jonas Auksaburnis yra pasakęs, kad visas gydymo priemones galima suvesti į septynias pagrindines: kalkes, sierą, salietrą, jodą, aguonas, gluosnių sakus ir laurų sultis. Šimtais pavidalų tai visada tas pat.
Jis švelniai skambtelėjo tigliais norėdamas parodyti, kad turi visas šias oficialiai privalomas Jono Auksaburnio gydymo priemones. Po šios moderniosios farmakologijos pamokos Gabrielis nieko daugiau neklausinėjo. Laimė, turėjo nemažą savo namų vaistinėlę.
Bet svarbiausia, be abejo, sužinoti, kokia padėtis su ginklais. Čaušas Nurhanas jau buvo šį bei tą neaiškiai užsiminęs. Bet vos tik Gabrielis tiesiai užduodavo šį klausimą seniūnams, tie tučtuojau nutildavo. Kartą užklupęs Johunoluko muchtarą Kebusianą jo namuose, įrėmė į kampą;
– Sakyk atvirai, Tovmasai Kebusianai! Kiek turite šautuvų ir kokių?
Muchtaras ėmė vartyti akis ir purtyti pliką galvą.
– Jėzau Kristau! Tu nori mums užtraukti nelaimę, efendi?
– Kodėl kaip tik manimi negalima pasitikėti?
– To nežino nei mano žmona, nei mano sūnūs, to nežino net mokytojai. Nė vienas!
– Ar tai žinojo mano brolis Avetisas?
– Tavo brolis Avetisas, amžiną jam atilsį, gerai žinojo. Bet jis neprasitarė nė vienai gyvai dvasiai.
– Ar aš panašus į žmogų, kuris nemoka tylėti?
– Jei tai išaiškės, mums visiems galas.
Tačiau kad ir kaip Kebusianas vartė akis ir purtė galvą, niekaip negalėjo išsisukti nuo savo svečio, todėl galų gale, užrakinęs duris dvigubu užraktu, baimingai šnibždėdamas pasakė tiesą. Kai 1908 metais Itihadas pradėjo revoliuciją prieš Abdiulchamidą, jaunaturkių pasiuntiniai dalijo ginklus visoms imperijos sritims ir bendruomenėms, ypač armėnams, juk jie turėjo būti pagrindinis tuometinio sukilimo ramstis. Enveras Paša, be abejo, žinojo apie tai ir prasidėjus Pasauliniam karui išleido griežčiausią įsakymą nuginkluoti armėnų civilius. Kaip šis įsakymas buvo vykdomas, žinoma, labai priklausė nuo atitinkamo valdininko charakterio ir pažiūrų. Jei vilajetuose viešpataudavo karšti provincijos Itihado šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Erzerume ar Sivase, atsitikdavo ir taip, kad beginkliai žmonės pirkdavo ginklus iš žandarų ir laikydamiesi vyriausybės įstatymo juos pristatydavo valdžiai. Tokiose vietose ginklo neturėjimas buvo lygus jo piktybiškam slėpimui. Dželalo Bėjaus vilajete, kaip galima spėti, viskas vyko daug paprasčiau. Puikusis administratorius, kurio žmogiškumas negalėjo pakęsti besipuikuojančio karo dievuko Stambule, jo įsakymus, jei apskritai neišmesdavo į šiukšlių krepšį, vykdė nė trupučio neskubėdamas. Šį lėtumą perimdavo ir dauguma pavaldinių, išskyrus griežtą Marašo mutesarifą. Vieną sausio dieną iš Antiochijos Johunoluke pasirodė raudonplaukis miudiras, lydimas policijos kapitono, reikalaudami atiduoti ginklus, bet išgirdę besišypsančių muchtarų tvirtinimus, kad jie niekada nėra gavę ginklų, ramiai išvyko. Laimė, muchtaras niekada nebuvo pasirašęs komiteto pasiuntinio pažymos apie ginklų gavimą.
– Labai gerai, – pagyrė Gabrielis seniūną. – O ar tie ginklai dar ko nors verti?
– Penkiasdešimt mauzerių ir du šimtai penkiasdešimt graikiškų karabinų, Kiekvienam po trisdešimt dėklų šovinių, taigi iš viso po šimtą penkiasdešimt šūvių.
Gabrielis Bagratianas svarstė. Dėl to iš tikrųjų neverta aušinti burnos. O ar kaimiečiai daugiau neturi jokių ginklų? Kebusianas vėl sutriko:
– Tai jų reikalas. Daugelis vaikšto medžioti. Bet ko verti pora šimtų senų šautuvų su titnago skiltuvu?
Gabrielis atsistojo ir paspaudė muchtarui ranką:
– Dėkoju tau, Tovmasai Kebusianai, už pasitikėjimą! Bet dabar, kai viską man papasakojai, norėčiau žinoti, kur jūs visa tai suslėpėte.
– Ar tau iš tikrųjų būtina tai žinoti, efendi?
– Ne! Bet man pasidarė smalsu, be to, nesuprantu, kodėl nori man nutylėti tai, kas svarbiausia.
Muchtaras kovojo su savimi. Apie tai, kas svarbiausia, be jo kolegų, Ter Haikazuno ir zakristijono, daugiau iš tiesų nežinojo nė vienas žmogus. Bet Gabrielis turėjo kažką tokio, kad Kebusianas negalėjo atsispirti. Taigi prisaikdinęs jį neprasitarti, Kebusianas išdavė paslaptį. Dėžės su šautuvais ir amunicija palaidotos Johunoluko kapinėse taisyklinguose kapuose su išgalvotomis pavardėmis.
– Dabar aš atidaviau savo gyvybę į tavo rankas, efendi, – dejavo muchtaras atidarydamas duris ir išleisdamas svečią.
– Galbūt tu iš tikro tai padarei, Tovmasai Kebusianai, – neatsigręždamas atsakė svečias.
Bagratianą be paliovos persekiojo mintys, kurių jis išsigąsdavo, jos taip smarkiai sukrėsdavo, kad negalėdavo jų atsikratyti nei dieną, nei naktį. Nepaisant visų pedantiškų tyrinėjimų, tos mintys plaukiojo tarp sapnų ir tikrovės kaip ir visas gyvenimas alpinių pievų pašonėje. Gabrielis matė tik pradžią, tik kryžkelę, kur skyrėsi keliai. Dar penki žingsniai, ir viskas panirdavo tamsoje, miglose. Bet juk gyvenime, kai reikia apsispręsti, niekas neatrodo taip miglota kaip tikslas. Ir vis dėlto buvo aišku, kad Gabrielis, sukaupęs tiek energijos, nenori išsiveržti iš šio ankšto slėnio, vengia kelių, kurie galbūt dar atviri. Kurgi dingo įspėjimo balsas: „Bagratianai, ko delsi? Kodėl prarandi dieną po dienos? Tu turtingas, turi gerą vardą. Mesk visa tai į svarstyklių lėkštę. Net jei kiltų pavojus ir didžiausi sunkumai, pabandyk su Žiuljete ir Stefanu prasibrauti iki Alepo. Juk Alepas, šiaip ar taip, didmiestis. Ten turi ryšių. Ten galėsi bent žmoną ir sūnų atiduoti saugoti konsulams. Tiesa, žymesnius žmones visur suiminėja, tremia, kankina, žudo. Tokia kelionė būtų didžiulė rizika. Bet ar mažesnė rizika pasilikti? Nedelsk ilgiau, bandyk išsigelbėti, kol nevėlu!“
Šis balsas ne visada tylėjo, tačiau kažkas jį slopino. Ramiai stūksojo Musa Dagas. Niekas nesikeitė. Atrodo, čionykštis pasaulis pateisina agos Rifaato Bereketo žodžius. Į slėnį neprasiskverbia jokių įvykių atgarsiai. Tėvynė, kurią jis iki šiol laikė tolima vaikystės pasaka, dabar apkabino jį ir nepaleidžia. Žiuljetės paveikslas ėmė prarasti buvusį ryškumą. Jei ir būtų panorėjęs, vargu ar būtų išsivadavęs iš Musa Dago.
Gabrielis tvirtai laikėsi pažado, apie ginklus su niekuo nekalbėjo. Avakianas irgi nieko nesužinojo, bet staiga sulaukdavo naujų užduočių. Jis tapo tikru kartografu. Anas Damladžko planas, kurį kovo mėnesį tėvo prašomas neįgudusia ranka buvo nubraižęs Stefanas, įgavo didelę reikšmę. Avakianas turėjo nubraižyti didžiausio mastelio tikslų kalno žemėlapį, tris egzempliorius. Slėniai, žmonės ir galvijai jau ištyrinėti, svarstė studentas, dabar atėjo metas kalnų grandinėms. Damladžkas, kaip žinoma, yra tikrasis Musa Dago centras. Šiaurėje kalnų ketera suskyla į keletą atšakų, kurios leidžiasi į Beilano slėnį fantastiškomis tarytum pilys uolomis ir terasomis, pietuose netikėtai, tarytum nepasirengusi, skardžiu krinta prie Oronto žiočių, bet Damladžko viduryje kalnynas sukaupia visą savo jėgą ir atkaklumą. Čia stipriais uolų kumščiais jis užsitraukia septynių kaimų slėnį ant savo krūtinės lyg raukšlėtą antklodę. Virš Johunoluko ir Hadži Habibli staigiai leidžiasi du jo aukščiausi gūbriai, vienintelės vietos, kuriose neauga medžiai, jas dengia tik trumpa kalnų ganyklų žolė. Damladžko nugara sudaro gana plačią plokštikalnę. Plačiausioje vietoje, Avakiano apskaičiavimu, nuo Ąžuolų tarpeklio iki pajūrio skardžių – iš viso daugiau kaip trys kilometrai.