Niekas taip neišsekina kaip toks savo tikrosios esmės tikrinimas! Gabrielis Bagratianas pabėgo iš „Ilgojo turgaus“, Usun čarči, – taip jis vadinamas turkiškai. Nebegalėjo pakęsti priešiško jo ritmo. Stovėjo nedidelėje, naujų pastatų apsuptoje aikštėje. Į akis krito vienas gražus statinys, hamamas, turkiška garinė pirtis, kaip visada įrengta savotiškai prabangiai. Dar buvo per anksti aplankyti senąjį agą Rifaatą Bereketą. Nesinorėjo jam eiti ir į nešvarias užkandines, todėl įėjo į pirtį.
Dvidešimt minučių išbuvo didelėje bendroje salėje besigarindamas iš lėto kylančiame debesyje, kuris ne tik vaiduokliškai atitolindavo kitų kūnus, bet, regis, nešė kažkur tolyn ir jo kūną. Tai buvo tarytum nedidelė mirtis. Jis jautė mįslingą šios dienos reikšmę. Nuo jo nutolusio kūno lašėjo prakaitas, o kartu ir sunkiai įgytas tikėjimas, kurio iki šiol laikėsi.
Vėsesniame gretimame kambaryje atsigulė ant tuščio gulto ir, kaip paprastai, leidosi apdorojamas pirtininko. Jam atrodė, kad dabar jis, jei taip galima pasakyti, buvo nuogesnis negu prieš tai pirtyje. Pirtininkas puolė prie jo ir pagal visas meno taisykles – tai iš tiesų menas – ėmė minkyti jo kūną. Dažnais smūgiais grojo jo kūnu tarytum cimbolais. Pats kažką po nosimi niūniavo. Ant gretimų gultų panašiai buvo apdorojami keletas turkų bėjų. Jie palaimingai dejavo kęsdami įnirtingą pirtininkų stropumą. Tarp dejonių protarpiais kažką padrikai kalbėjo. Gabrielis iš pradžių nė nemanė klausytis. Bet pro jo kankintojo niūniavimą jam į ausis nenumaldomai prasiskverbdavo kiti balsai. Jie buvo tokie savotiški, taip ryškiai skyrėsi vienas nuo kito, kad Gabrieliui rodėsi, jog jis mato šiuos balsus.
Pirmasis – storulis bosas. Be abejo, labai pasitikintis savimi, jam be galo svarbu žinoti viską, netgi pirma, negu tai sužino atsakingi valdininkai.
– Anglai torpediniu laivu jį atsiuntė iš Kipro į pakrantę… Prie Ošlaki… Jis atsigabeno pinigų ir ginklų, septynias dienas kurstė kaimo gyventojus maištui… Policija, aišku, nieko nežinojo… Žinau ir jo vardą… Tas kiaulė vardu Keškerianas…
Kitas balsas aukštas, baikštus. Senesnis, taikingesnis žmogelis, nenorįs tikėti tokiomis baisybėmis. Jo balsas buvo tarytum žemesnio rango, į kitus žvelgė iš apačios. Dejuodamas iš malonumo jis įterpdavo kilnius Korano žodžius:
– La illah ila ‘llah… Dievas yra didis… Taip negalima… Bet gal tai netiesa… la illah ila ‘llah… Dabar visi tiek daug kalba… Ko gero, tai tik kalbos…
Storulis bosas su panieka:
– Turiu labai rimtų laiškų iš aukšto asmens, mano ištikimo draugo…
Trečias balsas, gergždžiantis. Provokatoriaus ir politikuotojo, kuris apsidžiaugtų, jei pasaulyje viskas apsiverstų aukštyn kojomis:
– To ilgiau negalima pakęsti… Vieną kartą reikia padaryti galą… Ką gi veikia vyriausybė?.. Kur Itihadas?.. Karinė prievolė – tikra nelaimė… Tuos niekšus dar ir apginkluoja… Dabar pamatysit, kas iš viso to išeis… Karas… Seniai visiems aiškinu, net kvapo pritrūksta…
Ketvirtas balsas, susirūpinęs:
– O kas buvo Zeitune?
Taikingas žmogelis:
– Zeitune? Ką?.. Visagali Dieve!.. Kas gi atsitiko Zeitune?
Provokatorius, reikšmingai:
– Zeitune?.. Pranešimas kabo apskrities skaityklos salėje… Kas nori, gali pasiskaityti…
Informuotasis bosas:
– Skaityklų visur pristeigė vokiečių konsulatai…
Nuo tolimiausio gulto jį pertraukia penktas balsas:
– Skaityklas įsteigėme patys.
Tamsi nesuprantamų užuominų migla: Keškerianas… Zeitunas… Padaryti galą. Nesuprasdamas detalių Gabrielis suvokia visumą. Kol pirtininkas kumščiais maigė jam pečius, turkų balsai garsiai aidėjo ausyse. Nepakeliama gėda! Dar ką tik jis su pasidygėjimu žvelgė į armėnų prekybininkus turguje, o dabar pajuto atsakomybę, suprato, kad jo likimas susipynė su šios tautos likimu.
Tuo metu ponas nuo tolimiausiojo gulto aikčiodamas pakilo. Jis užsiskleidė apsiaustą, atstojusį maudymosi chalatą, ir klypuodamas žengė keletą žingsnių per kambarį. Gabrielis pamatė, kad jis labai aukštas ir storas. Jo sklandi kalba ir tai, kad kiti klausėsi jo neprieštaraudami, rodė, jog tai galingas ir įtakingas žmogus.
– Vyriausybė smerkiama be reikalo. Politikoje niekas nedaroma paskubomis. Padėtis iš tikrųjų visai kitokia, negu kalba neišmanėliai. Sutartys, kapituliacijos, įsipareigojimų laikymasis, užsienis! Galiu gerbiamiems ponams pranešti, kadangi jais pasitikiu, kad Gynybos ministerija, jo ekscelencija Enveras Paša, išsiuntė karinėms įstaigoms įsakymą nuginkluoti melum ermeni millet – išdavikiškąją armėnų tautą, taigi pašauktuosius atitrauks iš fronto linijų ir panaudos paprastam darbui, tiesti kelius ar gabenti krovinius. Štai kokia tiesa! Bet apie tai kalbėti dar per anksti.
„Negaliu to klausytis, negaliu pakęsti“, – pagalvojo Gabrielis Bagratianas. Tuo tarpu kitas balsas jo viduje kalbėjo: „Juk esi persekiojamas.“ Tačiau vidinę kovą nulėmė tamsi jėga, pakėlusi jį nuo gulto. Jis atstūmė pirtininką ir nušoko ant akmeninių grindų plokščių. Apsigobė šlaunis balta paklode. Atrodė, kad pykčiu liepsnojantis veidas, maudynės sušiaušti plaukai, galingas torsas nebe jo, ne to pono su anglišku turisto kostiumu. Jis sustojo priešais galingąjį ir įtakingąjį. Iš rudai juodų paakių ir veido, liudijančio apie nesveikas kepenis, suprato, jog tai apskrities viršininkas. Bet tai jį tik dar labiau suerzino.