Šiaip ar taip, Gordonas Allportas[43] knygos Man's Search for Meaning (Žmogus ieško prasmės) pratarmėje pačią logoterapiją apibūdino kaip „reikšmingiausią psichologinį mūsų dienų judėjimą“. Juanas Battista Torello savo ruožtu pavadino ją paskutine išties tikra sistema psichoterapijos istorijoje. Jei tai tiesa, sakyčiau, logoterapijos sistema stovi petys į petį su išties labai susisteminta Szondi[44] likimo analize, — žinoma, darant prielaidą, kad kalbant apie tokius skirtingus lygmenis, kaip Szondi ir mano teorijos, galima stovėti petys į petį. Mano požiūriu, Szondi testas tėra malonus draugijos žaidimas, ir nieko daugiau.
Torello kartą pasakė, kad į psichiatrijos istoriją įeisiu kaip žmogus, kuris ėmėsi gydyti šimtmečio ligos, būtent beprasmybės jausmo. Logoterapija iš tikrųjų buvo sukurta itin atsižvelgiant į šį tikslą.
Tačiau klausiamas apie galutines priežastis, pastūmėjusias mane kurti logoterapiją, apie giliausias ištakas, slapčiausią motyvacijos pagrindą, tegaliu nurodyti vienintelį motyvą, paskatinusį ir leidžiantį toliau nenuilstamai darbuotis, būtent gailestį, kurį jaučiu šioje prastoje šakoje — psichoterapijoje — plintančio šiuolaikinio cinizmo aukoms. Sakydamas „šaka“, noriu pabrėžti psichoterapijos komercializavimą, o žodžiu „prasta“ — nevalyvumą moksliniu požiūriu. Širdį suspaudžia matant priešais sėdintį žmogų, ne tik kenčiantį psichiškai, bet ir sužalotą psichoterapijos. Kova su depersonalizuojančiomis ir dehumanizuojančiomis tendencijomis, kurias skatina psichoterapijos psichologizmas, raudona gija driekiasi per visus mano darbus.
Mes, logoterapeutai, išvystėme vieną ar kitą techniką. Tokiomis technikomis pripažintos paradoksalioji intencija ir kiek mažiau bendro vardiklio technika. Pradėjęs kalbąapie bendro vardiklio techniką prisimenu, kad šiandien žymi rašytoja Ilse Aichinge[45], dar būdama medicinos studentė, atėjo pas mane, — atsiuntė ją, regis, Hansas Weigelis. Merginą kamavo dilema, ar toliau rašyti pradėtą romaną — kaip tik jis vėliau ją išgarsino — ir nutraukti medicinos studijas, ar geriau baigti studijuoti. Po ilgėlesnio pokalbio nusprendėme, kad galbūt mažiau keblu nutraukti studijas ir paskui jas pratęsti, nei atidėti romano rašymą. Tad bendras vardiklis buvo toks: kas labiau nukentės, padarius pertrauką, — studijos ar romanas.
O kalbant apie paradoksaliąją intenciją, prisimenu kartą panaudojęs šią techniką kad išvengčiau baudos, mat kaip tik pervažiavau sankryžą degant geltonam šviesoforo signalui. Staiga išnyra policininkas, kurio anksčiau nepastebėjau, aš privažiuoju prie šaligatvio, išlipu ir oriai besiartinantį policininką pasitinku saviplakos srautu: „Jūs teisus! Ir kaip galėjau šitaip pasielgti, šito neįmanoma nei atleisti, nei pateisinti. Daugiau tikrai niekada taip nesielgsiu, tai bus man pamoka, toks elgesys besąlygiškai baustinas.“
Policininkas pradeda kiek įmanydamas mane raminti ir guosti: kiekvienam gali pasitaikyti, jis irgi įsitikinęs, kad daugiau niekada taip nesielgsiu.
Dabar grįžkime prie mano psichiatrijos mokymosi ir klajonių metų. Būtent atsitraukimo nuo Individualiosios psichologijos draugijos.
TEORIJA IR PRAKTIKA: JAUNIMO KONSULTACIJOS
Kai buvau pašalintas iš Individualiosios psichologijos draugijos, mano interesų svorio centras pasislinko nuo teorijos prie praktikos. Pirmiausia Vienoje, paskui šešiuose kituose miestuose pagal Vienos pavyzdį organizavau vadinamuosius jaunimo konsultavimo punktus, kuriuose buvo nemokamai konsultuojami psichologinių keblumų patiriantys jaunuoliai. Visuomeniniais pagrindais juos konsultavo tokie vyrai, kaip Augustas Aichhornas[46], Erwinas Wexbergas ir Rudolfas Dreikursas. Charlotte Buhler[47] irgi paskelbė pasirengusi priimti patarimo ieškančius jaunuolius — savo bute, kaip ir visi kiti konsultantai. 1930-ais metais organizavau specialią akciją brandos atestatų teikimo laikotarpiu, tąsyk pirmą kartą po daugybės metų Vienoje nebuvo užfiksuotos nė vienos mokinių savižudybės. Šiuo darbu susidomėjo užsienio kolegos, sulaukiau jų kvietimų skaityti paskaitų. Nuodugniam pokalbiui Berlyne susitikau su Wilhelmu Reichu[48], kuris domėjosi jaunimo konsultavimo klausimais; norėdamas pasikalbėti apie mano patirtį su šiame kontekste iškylančiomis seksualinėmis problemomis, jis vėžino mane po Berlyną savo atviru automobiliu ištisą valandą. Prahoje ir Budapešte skaičiau paskaitas ir akademiniu lygiu. Taip Prahoje susipažinau su Otto Potzliu[49], jis vėliau tapo Wagnerio-Jaureggo įpėdiniu Vienoje ir visą gyvenimą buvo man tėviškas bičiulis.
Greta genialiųjų Freudo ir Adlerio, Potzlis buvo man genijų genijus — taip pat ir toks išsiblaškęs, kokie dažniausiai būna genijai. Papasakosiu tikrų tikriausią atsitikimą. Kartą Potzlis atėjo pas mane į polikliniką, nusivedžiau jį į savo kabinetą; pastatęs drabužių kabykloje skėtį, kurį visada nešiodavosi, jis atsisėdo ir aptarė su manimi kažkokį atvejį. Paskui atsisveikino, aš jį išlydėjau. Po valandėlės grįžo, nes buvo pamiršęs skėtį, paėmė jį ir vėl išėjo. Pastebėjau, kad apsirikęs išsinešė mano skėtį ir sušukau pavymui:
— Pone profesoriau, tai mano skėtis!
— Atleiskite, — pasakė jis, grįžo ir paėmė savo skėtį.
Kai išėjo, pastebėjau, kad anaiptol nepadėjo mano skėčio atgal. Vėl pasileidau iš paskos:
— Atleiskite, pone profesoriau, dabar paėmėte abu skėčius.
Darsyk atsiprašęs, jis grįžo trečią kartą, kad galiausiai išsineštų savo skėtį: trečią kartą tai buvo jo ir tik jo skėtis!
Vieną dieną, pakviestas Margarete Roller iš Vokietijos jaunimo socialinės rūpybos skyriaus, skaičiau paskaitą Briune; po paskaitos mudu sėdėjome restorane, staiga ji labai susimąstė suvokusi, kad ištisus dešimtmečius jaunimo socialinės rūpybos srityje darbavosi su mano tėvu, o dabar tą patį daro su sūnumi.
Išties tėvas su ministru Josephu Maria von Bamreitheriu įkūrė Centrinį vaikų apsaugos ir jaunimo socialinės rūpybos biurą. Jaunystėje negalėjau įsivaizduoti nuobodesnio dalyko. Tą dieną Margarete Roller paskatino suvokti, kad konsultuodamas jaunimą irgi tarnauju jaunimo socialinei rūpybai, tik psichologiniu lygmeniu.
Tądien turėjau kuo skubiau palikti restoraną, kad laiku nuskrisčiau į Vieną — 1930-ais metais! Keturviečiu lėktuvu, kurio vienintelis krovinys buvau aš. Oro uoste turėjau stoti ant svarstyklių, šitaip buvo įvertinta, kokia „našta“ būsiu lėktuvui. Pilotas anais laikais dar sėdėdavo atviroje kabinoje. Šiaip ar taip, šis skrydis, man apskritai pirmasis, tam tikru požiūriu buvo išties nuotykingas. Jis buvo ir būtinas, antraip nebūčiau įstengęs vakare skaityti kassavaitinio kurso liaudies universitete Vienoje — jį reguliariai skaičiau nuo 1927-ųjų. Vis dėlto tai buvo pirmas psichinės higienos kursas, apskritai kada nors skaitytas Vienos liaudies universitete.
Prisimenu vieną su šiais kursais susijusį dalyką: užsimanęs padaryti įspūdį merginai, — vien mano išvaizdos tam tikrai nepakako, — visada griebdavausi mažo triuko; tarkime, per pobūvį susipažįstu su mergina, bemat pripasakoju jai, kad toks Franklis skaito paskaitų kursą liaudies universitete, kad esu entuziastingai nusiteikęs jį išklausyti, įtikinu merginą, kad ir jai vertėtų kokį kartelį paklausyti, galėtume kada nueiti drauge. Paskui vieną vakarą atsisėdame didelėje gimnazijos Cirkusgasėje iškilmių salėje, kurioje dažniausiai vyksta to Franklio paskaitos, jau kiek laiko sutraukiančios daugiausia klausytojų. Apdairiai pasirenku vieną iš pirmųjų eilių ir atsisėdu prie krašto; nesunku įsivaizduoti, ką patiria mergina, kai jos palydovas staiga palieka ją ir publikos aplodismentų lydimas žengia ant podiumo.
43
Gordon W. Allport (1897 Montesuma — 1967 Kembridžas, Masačiusetsas) — amerikiečių psichologas; darbais, skirtais asmenybės raidai, sukūrė Humanistinės psichologijos pagrindus. Žinomiausias veikalas —
44
Leopold Szondi (1893 Nitra — 1986 Kiusnachtas) — vengrų psichologas ir psichoterapeutas.
46
August Aichhorn (1878 Viena — 1949 t. p.) — austrų pedagogas ir psichoanalitikas. Psichoanalitinės pedagogikos pagrindėjas, sukūrė diagnostinius ir terapinius beglobių vaikų ir jaunų nusikaltėlių resocializacijos metodus.
47
Charlotte Bühler (1893 Berlynas — 1974 Stuttgartas) — vokiečių psichologė. Ketvirtajame dešimtmetyje sutelkė vaikų ir jaunimo psichologijos tyrėjų ratą — Vienos mokyklą; sukūrė raidos ir intelekto testus.
48
Wilhelm Reich (1897 Dobžanica, Galicija — 1957 Liuisburgas, Pensilvanija) — austrų psichoanalitikas. Mėgino susieti Marxo ir Freudo teorijas, tyrė biologinius ir fiziologinius baimės ir seksualumo aspektus. Padarė didelę įtaką antiautoritariniam septintojo dešimtmečio judėjimui. Svarbūs veikalai:
49
Otto Potzl (1877 Viena — 1962 t. p.) — psichiatras ir neurologas, pirmasis įvedė psichoanalizės paskaitas vokiečiakalbėse šalyse.