Taip pat reguliariai, kaip ir liaudies universitete, skaičiau paskaitas Socialistinio darbininkų jaunimo organizacijose; šimtai tokių paskaitų, po kurių visada atsakinėdavau į klausimus raštu, padėjo sukaupti patirties lobį, papildžiusį tai, ką įgijau konsultuodamas tūkstančius patarimo ieškančių jaunuolių.
Galbūt visos šios aplinkybės lėmė, kad Potzlis pirmą ir, regis, vienintelį kartą padarė išimtį sutikdamas, jog Otto Kogereris, vadovavęs jo klinikos psichoterapiniam skyriui, leistų man, dar medicinos studentui, taigi neapsigynusiam disertacijos, visiškai savarankiškai dirbti psichoterapeutu. Dabar stengiausi pamiršti, ko buvau išmokęs iš psichoanalizės ir individualiosios psichologijos. Troškau mokytis iš paciento, stengiausi klausytis jo. Troškau suvokti, kaip pacientui pavyksta pagerinti savo būseną. Pradėjau improvizuoti.
Matyt, įsimindavau, ką man sakydavo kiti, tačiau pamiršdavau, ką pats buvau sakęs. Todėl vis išgirsdavau pacientus pasakojant apie sėkmingą paradoksaliosios intencijos panaudojimą, — žinoma, šitaip šią techniką pavadinau ir ją aprašiau daug vėliau (pirmą kartą 1939-ų metų leidinyje Schweizer Archiv für Neurologie und Psychiatrie). Paskui į klausimą, kaip jiems šovė mintis griebtis tokių triukų neurozei įveikti, pacientai labai nustebę atsakydavo: „Taigi jūs pats man patarėte praeitą kartą.“ Būdavau pamiršęs savo atradimą!
GYDYTOJO MOKYMOSI METAI
Apsigynęs disertaciją, iš pradžių dirbau Potzlio vadovaujamoje universitetinėje psichiatrijos klinikoje, paskui dvejus metus studijavau neurologiją, ją dėstė Josephas Gerstmannas (Gerstmanno arba anguliaris sindromas pavadintas jo vardu). Paskui ketverius metus dirbau psichiatrinėje ligoninėje Am Steinhof, vadovavau vadinamajam „moterų savižudžių paviljonui“. Kartą paskaičiavau, kad anuomet kasmet priimdavau ne mažiau 3 000 pacienčių! Jau vien todėl diagnozuodamas dariausi vis įžvalgesnis.
Dirbdamas Šteinhofe išvysčiau teoriją apie antakių sutraukiamojo raumens fenomeną[50] kaip aktyvaus šizofrenijos epizodo simptomą. Nufilmavęs atitinkamus stebėjimus, šią medžiagą pademonstravau Vienos psichiatrijos draugijoje skaitydamas trumpą pranešimą šia tema.
Vis dėlto pirmos dienos (ir ypač naktys) Šteinhofe buvo siaubingos. Kamavo baisūs sapnai apie psichozinius susirgimus. Mano vadovas, vyriausiasis gydytojas Leopoldas Pawlickis[51], žinomo Vienos muzikanto tėvas, pirmą dieną man įkalė, kad nevalia akiniuotam eiti į kambarį kuriame per dieną būna psichoze sergančios mano paviljono moterys: galiu gauti smūgį į veidą, o jei akiniai sudužtų ir stiklo nuoskila patektų į akį pats būčiau kaltas dėl neatsargumo, taigi nieko negaučiau iš draudimo įstaigos. Paklausiau jo patarimo ir, be akinių nekaip matydamas, jau pačią pirmą dieną gavau smūgį kumščiu. Paskui akinių nenusiimdavau, tad, būdavo, iš karto pamatau figūrą, atsiskiriančią nuo fono, mėginančią prasiskinti kelią link manęs, tačiau galiausiai to kelio atsižadančią, mat akiniuotas ją laiku pastebėdavau ir pasprukdavau.
Visus ketverius metus Šteinhofe stenografavau kiekvieną komišką pacienčių pasakymą. Ketinau net išleisti knygą pavadinimu… ir bepročiai sako tiesą, — juk yra posakis, kad vaikai ir bepročiai kalba tiesą. Kai kurie iš tų pasakymų pateko į mano knygas, kaip antai, senos moteriškės atsakymas į tipišką, standartinį klausimą, atliekant visiškai trumpą intelekto testą: kuo skiriasi vaikas ir nykštukas? Moteriškė atsakė: „O Dieve, pone daktare, juk vaikas yra vaikas, o nykštukas dirba kalnų kasykloje.“ Mielai pateikiu ir pacienčių atsakymus į klausimą, ar jos jau turėjusios lytinių santykių; tokius atsakymus skubiai stenografuodavau, nes pasitaikydavo labai juokingų. Viena moteris atsakė: „Ne.“ Toliau nedaviau jai ramybės: „Niekada?“ Pasigirdo atsakymas: „Na, taip, vaikystėje… “ Štai dar vienas atsakymas į klausimą apie lytinius santykius: „0 Dieve, pone gydytojau, nebent mane išprievartautų, bet aš juk niekur neinu.“
Galbūt reikėtų paminėti, kad šitokiu knygos pavadinimu norėjau pabrėžti, jog logoterapijos pagrindą sudaranti teorija, kovodama prieš psichologizmą psichoterapijoje, remiasi kaip tik šia aplinkybe: liguistumas nebūtinai reiškia klaidingumą.
Pastaruoju metu šią teoriją esu linkęs vadinti logoteorija. Taigi logoterapija kovoja su patologizmu. Minėtos neparašytos knygos pavadinimą galima nusakyti ir kitaip, pirmoje savo knygoje ir nusakiau jį kitais žodžiais: dukart du yra keturi, net jei tai tvirtina paranojikas!
1937-ais metais pradėjau privačią neurologo ir psichiatro praktiką. Dabar man į galvą ateina toks epizodas: privačios praktikos pradžioje vienas pacientas kėlė šiokių tokių keblumų. Pacientus priiminėjau namie, Čemingasėje, 4 aukšte. Tėvai, brolis ir sesuo kaip tik atostogavo, todėl buvau vienas. Priešais mane ketvirto aukšto bute atvertais langais su išties žema palange sėdėjo šizofrenikas — jaunas, aukštas, atletiškai sudėtas vyras. Staiga jį ištiko pykčio priepuolis, vaikinas pradėjo plūstis, šlykščiai koneveikti mane, galiausiai ketino išmesti per langą į kiemą. Jėga tikrai nebūčiau jam prilygęs. Neprašiau pasigailėti gyvybės, apskritai' nieko nemaldavau, tik apsimečiau labai įsižeidęs: „Žinote, — pasakiau, — dabar mane iš tikrųjų užgavote: iš visų jėgų stengiuosi jums padėti, o kokia padėka? Jūs nutraukiate draugystę. Šito iš jūsų nesitikėjau. Dabar tikrai mane užgavote.“
Pacientas paleido mane, paskui įkalbinėjamas sutiko apsaugos nuo „priešų“ ieškoti klinikoje. Pasakiau, kad ten — ir tik ten — jis bus priešams nepasiekiamas. Vaikinas leido palydėti jį iki taksi stotelės, pakeliui dar įtikinau, kad būtų tiesiog juokinga jam mokėti už priešų niekšybes. Pasiūliau važiuoti taksi ne tiesiai į kliniką, o į policijos komisariatą. Policija turinti nuvežti jį į kliniką sanitariniu automobiliu už Vienos bendruomenės lėšas, paskui jis automatiškai būsiąs gydomas valstybės lėšomis, taigi nemokamai.
„ANŠLIUSAS“
Man nebuvo lemta ilgėliau netrukdomam užsiimti privačia neurologo ir psichiatro praktika. Praėjus vos keliems mėnesiams nuo jos pradžios, 1938-ų metų kovą, į Austriją įžygiavo Hitlerio daliniai. Tą politinių įvykių kupiną vakarą, nieko nenutuokdamas, pavadavau kolegą, skaičiau paskaitą, kuriai jis buvo parinkęs pavadinimą „Nervingumas, kaip epochos reiškinys“. Staiga kažkas atplėšė duris, už jų stovėjo esesininkas su visa mundiruote. Svarsčiau: argi tai įmanoma valdant Schuschniggui[52]? Buvo akivaizdu, kad esesininkas nori sutrukdyti, ketina priversti mane nutraukti paskaitą.
Pagalvojau: „Visko gali būti. Dabar kalbėk taip, kad jis pamirštų, ką iš tikrųjų ketino daryti! Prikaustyk jo dėmesį!“ Žiūrėjau jam į akis ir kalbėjau kalbėjau. Esesininkas stovėjo prie durų kaip įbestas pusvalandį, kol baigiau paskaitą. Tai buvo didžiausias retorikos šedevras mano gyvenime!
Nuskubėjau namo, Praterio gatvę užplūdo dainuojantys, džiūgaujantys, rėkaujantys demonstrantai. Namie pamačiau verkiančią mamą, Schuschniggas per radiją ką tik atsisveikino su tauta, dabar radijas grojo neapsakomai liūdną melodiją.
Tačiau kalbant oratorinių sugebėjimų tema, į galvą ateina dar šis tas: po daugybės metų, jau būdamas neurologinės poliklinikos vyriausiasis gydytojas, surengiau priėmimą bendradarbiams. Žmona nugirdė vieną gydytoją tik tam, kad išgautų, kaip bendradarbiai mane pravardžiuoja. Galiausiai jis išplepėjo. Bendradarbiai vadino mane „nervų Goebbelsu“. Mudviem su žmona tokia pravardė atrodė visai nebloga. Dievaž, kiekvienam gyvūnui duotas ginklas — nagai, ragai, dygliai, nuodai, dar kas nors, — kuriuo jis gali gintis, o aš turiu retorinių sugebėjimų. Kol baigiamasis žodis priklauso man, su manimi geriau nesusiremti. Atakuojantiems mane diskusijų dalyviams būna menki juokai. Besijuokiantieji — būtent publika — palaiko mane.
50
Antakių sutraukiamojo raumens fenomenas naudojamas diagnozuojant, kai įtariama šizofrenija. Pirmąkart aprašytas V. E. Franklio straipsnyje, pavadintame „Dažnas fenomenas esant šizofrenijai“ (
51
Leopold Pawlicki (1881 Viena — 1951 t. p.) — ilgametis psichiatrinės klinikos Baumgartner Höhe (Steinhofe) vadovas. Norbert Pawlicki (1923 Viena — 1990 t. p.) — jo sūnus, pianistas ir kompozitorius.
52
Kurt Schuschnigg (1897 Riva, Gardazė — 1977 Mutersas prie Insbruko) — austrų politikas ir teisininkas. Nacių spaudžiamas, 1938-ais turėjo atsistatydinti iš Austrijos Federacijos kanclerio pareigų.