— Kaipgi taip? — paklausiau tarnautoją.
— Tiesa, — atsiliepė ji, — pamiršau jums pasakyti. Ši pacientė ne žydų tikybos, ji kadaise pasikrikštijo, o į senelių namus leidžiama priimti tik žydų tikybos žmones. Deja, ją reikia vežti į Šteinhofą.
Kokia takoskyra! Tiesiai — į gyvybę gelbstinčius senelių namus, kairėn — per Šteinhofą į dujų kamerą! Ar galėjo kas nors įsivaizduoti tokią padėtį anuomet, kai vargšė moteris, dievaižin, dėl kokių priežasčių nusprendė atsisakyti žydų tikėjimo. Mane nukrėtė šiurpas matant, kaip menkiausias mažmožis gali tapti mirties nuosprendžiu.
IŠVAŽIAVIMO VIZA
Turėjau ištisus metus laukti vizos, kad galėčiau vykti į JAV. Pagaliau, prieš pat Jungtinėms Amerikos Valstijoms įsitraukiant į karo veiksmus, gavau raštišką kvietimą atvykti į JAV konsulatą ir užsisakyti vizą. Sunerimau: ar galiu palikti tėvus vienus? Juk žinojau, koks likimas jų laukia, — deportacija į koncentracijos stovyklą. Pasakyti jiems adieu, tiesiog palikti tokio likimo valiai? Juk viza būtų galiojusi tik man!
Dvejodamas išeinu iš namų, kiek pasivaikščioju svarstydamas:;,Argi tai ne tipiška situacija, kai reikia dangaus ženklo?“ Grįžtu namo, mano žvilgsnį patraukia nedidelis marmuro gabalas ant stalo.
— Kas čia? — klausiu tėvo.
— Čia? A, šiandien radau sudegintos sinagogos griuvėsiuose. Marmuro gabalas, nuskilęs nuo Dievo įsakymų plokštės. Jei įdomu, galiu pasakyti, kuriam iš dešimties Dievo įsakymų priklauso čia iškalta hebrajiška raidė. Šia raide prasideda vienintelis įsakymas.
— Kuris? — toliau kamantinėju tėvą.
— Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte… — atsako tėvas.
Taip pasilikau „krašte“ — su tėvais, praleidau vizos užsakymo terminą. Tokia istorija apie nediduką marmuro gabalą.
Galbūt giliai širdyje jau seniai buvau nusprendęs pasilikti ir orakulo žinia iš tikrųjų tebuvo sąžinės balso aidas. Kitaip tariant, savotiškas projekcinis testas. Galbūt kitas žmogus mano vietoje būtų pamatęs tik marmuro gabalą, CaC0 (kalcio karbonatą), — tačiau argi ir tada tai nebūtų projekcinis testas, tegul ir tik šio žmogaus egzistencinio vakuumo projekcija?..
Šioje vietoje dar norėčiau pridurti, kaip netrukus panaudojau psichoterapinę techniką, — galbūt vien dėl jos mano ir tėvų deportacija buvo atidėta metams. Vieną rytą mane pažadino telefono skambutis iš gestapo, Slaptosios valstybės policijos. Nustatytą valandą turėjau atvykti į štabą. Paklausiau:
— Ar pasiimti baltinių pamainą?
— Žinoma, — toks atsakymas reiškė, kad namo nebegrįšiu, būsiu išsiųstas į koncentracijos stovyklą. Nuėjau į štabą, ten mane tardė esesininkas. Jį domino vienas ponas, kuris šnipinėjo, o paskui pabėgo užsienin. Atsakiau, kad pavardę esu girdėjęs, bet jokių ryšių su juo neturėjau. Galiausiai esesininkas paklausė:
— Juk jūs psichoterapeutas? Kaip gydoma agorafobija?
Paaiškinau. Vėl klausimas:
— Žinote, mano draugą kamuoja agorafobija. Ką jam pasakyti?
Atsakiau:
— Pasakykite, kad kaskart, apėmus baimei, jis tartų sau: bijau nualpti gatvėje? Puiku, kaip tik to noriu: bemat nualpsiu, tuoj pat subėgs žmonės, negana to, mane ištiks smūgis — insultas ir infarktas — ir taip toliau, ir taip toliau.
Žodžiu, pateikiau instrukciją, kaip „draugui“ reikėtų taikyti paradoksaliosios intencijos techniką. Žinoma, seniai atspėjau, kad jis kalbėjo apie save.
Veikiausiai ši (netiesioginė) logoterapija buvo veiksminga. Niekaip kitaip negaliu paaiškinti tos aplinkybės, kad paskui dar ištisus metus mano tėvai ir aš galėjome likti Vienoje, nebuvome išsiųsti į koncentracijos stovyklą.
TILLY
Likęs Vienoje, turėjau progą ligoninėje susipažinti su Tilly Grosser, vėliau tapusia mano pirmąja žmona. Ji buvo medicinos seselė profesoriaus Donatho skyriuje. Tilly netrukus patraukė mano dėmesį, nes, kaip anuomet maniau, buvo panaši į ispanę šokėją. Tačiau iš tikrųjų suartėjome todėl, kad ji panoro, jog ją įsimylėčiau, ketindama atkeršyti už savo geriausią draugę, su kuria buvau pradėjęs megzti romaną, bet paskui persigalvojau. Bemat atspėjau motyvą ir tiesiai išrėžiau. Tai akivaizdžiai padarė įspūdį.
Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad abipusį mudviejų ryšį lėmė anaiptol ne šios aplinkybės — vedžiau ją ne todėl, kad buvo tokia graži, ji ištekėjo už manęs ne todėl, kad buvau „toks protingas“, — tuo, kad ne šie dalykai buvo santuokos motyvas, mudu labai didžiavomės.
Žinoma, Tilly grožis padarė įspūdį, tačiau imponavo jos esybė; gal — prigimtinis protas, takto jausmas? Norėčiau pateikti pavyzdį: vieną naktį turėjo baigtis Tilly motinos apsauga nuo deportacijos, — šią apsaugą jai teikė dukters, ligoninės seselės, pareigos. Tokia apsauga giminaičiams buvo atšaukta. Prieš pat vidurnaktį, baigiantis terminui, nuaidi skambutis; mudu su Tilly kaip tik esame pas jos motiną. Nė vienas nesiryžtam atidaryti — spėjam, kad laukia šaukimas deportacijai. Galiausiai atrakinam duris — kas stovi už jų? Religinės bendruomenės pasiuntinys, reikalaujantis, kad kitą rytą uošvė, kaip naujai paskirta padėjėja, pradėtų tarnybą iškraustant baldus iš ką tik deportuotų žydų butų. Jis įteikia ir atitinkamą pažymėjimą, automatiškai užtikrinantį tolesnę apsaugą nuo deportacijos.
Pasiuntinys išeina, vėl sėdime trise, vis susižvalgydami spindinčiomis akimis; pirmoji prabyla Tilly — ir ką ji pasako: „Na, argi Dievas ne visur?“ Gražiausia teologija ir trumpiausia summa theologiae, pasak Akviniečio, kokią kada nors esu girdėjęs!
Kas paskatino mane vesti Tilly? Vieną dieną ji ruošė pietus mano (mano tėvų) namuose Černingasėje, kai suskambo telefonas. Išgirdau skubų kvietimą į Rotšildo ligoninę: ką tik atvežtas migdomaisiais apsinuodijęs pacientas, vidaus ligų specialistai jo atsisakė kaip beviltiško, — ar nenorėčiau išmėginti savųjų smegenų chirurgijos triukų? Nelaukiau net kavos, įsimečiau į bumą kelias kavos pupeles ir jas kramtydamas nuskubėjau į taksi stovėjimo aikštelę.
Grįžtu po dviejų valandų — bendri pietūs žlugo. Žinoma, maniau, kad kiti jau papietavę, tėvai iš tikrųjų buvo pavalgę. Tilly laukė ir pasitiko ne tokiais žodžiais: „Pagaliau grįžai, laukiau, kad kartu papietautume.“ Ne, ji paklausė: „Kaip sekėsi operacija, kaip jaučiasi pacientas?“ Tą pačią akimirką nusprendžiau, kad ši mergina bus mano žmona, — ne todėl, kad ji man buvo tas ar anas, tiesiog todėl, kad ji buvo ji.
Jau koncentracijos stovykloje, regis, per dvidešimt trečiąjį Tilly gimtadienį, padovanojau jai kažkokį vargais negalais prasimanytą mažmožį ir parašiau: „Tavo šventės dieną linkiu sau, kad liktum ištikima sau.“ Taigi dvigubas paradoksas: jos gimimo dieną palinkėjau pats sau, kad ji būtų ištikima ne man, o sau.
Mudu ir dar viena pora buvome paskutiniai Vienos gyventojai žydai, kuriems nacionalsocialistinė valdžia leido susituokti. Paskui žydų civilinės metrikacijos biuras buvo tiesiog panaikintas. Antroji pora — dr. Edelmannas, mano vidurinės mokyklos profesorius, bemaž prieš du dešimtmečius jau dalyvavęs mano gyvenime, ir jo sužadėtinė.
Paskui žydams, net ir oficialiai susituokusiems, buvo uždrausta turėti vaikų — ne oficialiai, bet de facto. Tiesiog buvo išsiuntinėta instrukcija, kad nuo šiol kiekviena žydė, kuriai nustatytas nėštumas, turi būti nedelsiant siunčiama į koncentracijos stovyklą. O Gydytojų rūmai gavo nurodymą netaikyti žydėms įstatymų, draudžiančių nutraukti nėštumą. Tilly buvo priversta paaukoti mūsų negimusį kūdikį. Mano knyga Nebylus šauksmas alkstant prasmės (The Unheard Cry for Meaning) skirta jam.