Susituokę religinėje bendruomenėje po chupa, vadinamuoju dangumi, kaip žydai neturėjome teisės važiuoti taksi pas fotografą, būtiną tokią dieną, tad ėjome pėsčiomis — Tilly su baltu nuotakos šydu. Paskui žingsniavome namo, tiesa, dar stabtelėjome prie netoliese esančio knygyno, kurio vitrinoje pastebėjau knygą pavadinimu Norime tuoktis. Ilgai dvejoję ryžomės įeiti, Tilly vis dar su nuotakos šydu, abu su geltonomis žvaigždėmis. Negalėjau atsisakyti malonumo ir paraginau ją pareikalauti knygos. Norėjau paskatinti Tilly pasitikėti savimi, taigi ji stovėjo ten su baltu nuotakos šydu ir geltona žydų žvaigžde ant krūtinės ir klausiama pardavėjo, ko norėtų, nuraudusi atsakė: „Norime tuoktis.“
Mūsų vestuvinė nuotrauka pasitarnavo man irpo karo. Buvau pirmas austras, kuriam okupacinė valdžia po Antrojo pasaulinio karo leido išvažiuoti į užsienį skaityti pranešimo kongrese. Kongresas vyko Ciuriche. Dar ir pasienyje nebuvo aišku, ar gausiu vizą. Šveicariškų pinigų neturėjau, todėl iš stoties mane turėjo paimti namų, kuriuose ketinau apsistoti, šeimininkai. Tai buvo šeima, priglaudusi emigracijos Šveicarijoje metais Gustavą, mano pirmos žmonos brolį. Iš Insbruko pasiunčiau telegramą į Ciurichą, pranešdamas, kad atpažinimo ženklas — palto kilpon įkištas koncentracijos stovyklos kalinių draugijos ženklelis, raudonas trikampis viršūne žemyn.
Ciuricho stotyje Enge ilgai, bet veltui laukiau, kol kas nors mane sutiks. Niekas nepriėjo. Netrukus stoties peronas ištuštėjo. Galiausiai iš miglos išniro damos figūra, lėtai, neryžtingai ji artinosi su nuotrauka rankoje, pakaitomis žiūrėdama į ją ir į mane.
— Ar jūs — ponas daktaras Franklis? — paklausė. Tada pamačiau, kad, laimė, dama pasiėmė vestuvinę nuotrauką, kurioje buvau aš ir Tilly vestuvių suknele. Jei ne ta nuotrauka, niekaip nebūtų supratusi, kad aš tai aš.
Stotyje buvo begalė žmonių su palto kilpon įkištu raudonu trikampiu viršūne žemyn, tad ji niekaip neįstengė išsiaiškinti, kuris iš jų — dr. Franklis. Paaiškėjo, kad tą vakarą prasidėjo vadinamoji „žiemos pagalba“, labdaros rinkimo akcija, ir kiekvienas, įmetęs monetą į jam ištiestą skardinę, gaudavo mokėjimo patvirtinimą, raudoną trikampį viršūne žemyn. Akcijos trikampis buvo didesnis už maniškį, taigi labiau krito į akis.
KONCENTRACIJOS STOVYKLA
Grįžkime prie mūsų vestuvių. Praėjus devyniems mėnesiams atsidūrėme Terezienštato stovykloje. Po dvejų metų Tilly, kuri dirbo karo pramonei svarbiame žėručio apdirbimo fabrike, galiojo apsauga nuo deportacijos. O aš gavau šaukimą vykti „į Rytus“, į Aušvicą. Pažinojau Tilly, supratau, jog ji dės visas pastangas, kad galėtų vykti su manimi, todėl įsakmiai, primygtinai uždraudžiau jai siūlytis savanoriškai važiuoti drauge. Toks žingsnis buvo ir pavojingas, nes jį nesunku interpretuoti kaip mėginimą sabotuoti karinę gamybą. Vis dėlto slapta nuo manęs Tilly savanoriškai pasisiūlė vykti drauge ir dėl nesuvokiamų priežasčių gavo sutikimą.
Važiuojant ji išties buvo savimi. Iš pradžių sureagavo trumpa panika, sušnibždėjo man: „Pamatysi, važiuojame į Aušvicą“, — tada dar niekas negalėjo to numanyti, — paskui staiga pradėjo rūšiuoti perpildytame vagone suverstą bagažą arba skatinti kitus jai talkininkauti. Ir pasidarė visiškai rami.
Ji atrodė linksma, kai Aušvice paskutines minutes stovėjome greta. Prieš pat mus išskiriant, sušnibždėjo sutrypusi laikrodį (kiek pamenu, žadintuvą), kad jis neatitektų esesininkams, — ir akivaizdžiai mėgavosi šiuo varganu triumfu. Paskui, atskiriant vyrus ir moteris, ištariau įsakmiai, kad ji iš tikrųjų suprastų, ką noriu pasakyti: „Tilly, turi bet kokia kaina išgyventi, — supranti, bet kokia kaina!“
Nenorėjau, kad ją slėgtų atodaira į mane, pasitaikius galimybei išsigelbėti seksualinio nuolaidumo kaina. Nenorėjau būti kaltas dėl jos varžymosi, galinčio reikšti mirtį, todėl išsakiau tarsi apriorinį nuodėmių atleidimą.
Netrukus po to, kai buvo išlaisvinta Tiurkheimo koncentracijos stovykla Bavarijoje, eidamas per lauką, sutikau kitą ką tik išlaisvintą gastarbeiterį, — kalbėdamas jis žaidė su kažkokiu mažu daikteliu.
— Kas čia? — paklausiau.
Jis atgniaužė delną, pamačiau mažą aukso gaublį su mėlynos emalės vandenynais, aukso lanku aplink ekvatorių, o ant lanko užrašą: „Visas pasaulis sukasi apie meilę.“ Tai buvo pakabutis — tas pakabutis? Tokį patį pakabutį padovanojau Tilly jos gimimo dieną, pirmąją, mudviejų išgyventą drauge. Ar šis pakabutis nebuvo tiesiog tas pats? Labai tikėtina, nes pirkdamas jį sužinojau, kad tokių pakabučių Vienoje tebuvo du. Greta Tiurkheimo, Bad Vėrishofene, tomis dienomis buvo likviduotas sandėlys, kuriame SS laikė milžiniškus papuošalų krovinius, — jie tegalėjo būti iš Aušvico. Perpirkau papuošalą iš to vyro. Pakabutis buvo šiek tiek įlenktas, tačiau visas pasaulis kaip ir anksčiau sukosi apie meilę…
Ir paskutinis kadras šia tema: 1945-ų metų rugpjūtį, pirmąjį mano rytą Vienoje, sužinojau, kad Tilly mirė Bergen-Belsene. Jau anglų daliniams išvadavus stovyklą. Jie aptiko ten 17 000 lavonų, per pirmąsias šešias savaites prie tų lavonų prisidėjo dar 17 000. Tarp pastarųjų buvo ir Tilly lavonas. Sužinojau ir tai, kad naktimis čigonai virdavo katiluose ant ugnies lavonų gabalus, dažniausiai kepenis. Ištisas savaites mane persekiojo įkyrusis vaizdinys: čigonai valgo Tilly kepenis…
Deportacija
Grįžkime į mano deportacijos laikus. Įvykiai darėsi vis grėsmingesni, kas dieną su tėvais turėjau būti pasiruošęs deportacijai, tad sėdau ir užrašiau pirmąją Sielogydos redakciją. Bent jau ši logoterapijos kvintesencija turėjo pergyventi mane.
Paskui su rankraščiu, įsiūtu į palto pamušalą, atsidūriau Aušvice. Žinoma, rankraštį praradau. (Tiesa, po karo atsirado viena pirmos redakcijos kopija. Tačiau tada jau buvau užbaigęs antrąją redakciją; savaime suprantama, kad daugybė papildymų, kuriuos pridūriau dar iki Aušvico koncentracijos stovyklos, pradingo.) Aušvice iš karto turėjau atiduoti viską — drabužius, paskutinę dar likusią mantą, taip pat ir alpinistų draugijos „Dunojaus kraštas“ ženkliuką, patvirtinantį mano, kaip alpinistų vedlio, kompetenciją, — juo labiausiai didžiavausi.
Apie Aušvicą esu kalbėjęs. Tikrosios koncentracijos stovyklos, palyginti su „pavyzdiniu getu“ Terezienštate, nuojautą įgijau vadinamojoje „Mažojoje tvirtovėje“ — tai buvo koncentracijos stovykla Terezienštato geto pakraštyje. Vienas valkata, banditas iš Vienos, — apie jį dar kalbėsiu — partempė mane, padirbėjusį ten kelias valandas ir užsidirbusį trisdešimt vieną įvairaus dydžio žaizdą, atgal į baraką. Tilly, pamačiusi mane Terezienštato gatvėje, prišoko šaukdama: „Vardan Dievo, ką jie tau padarė?“
Paskui barake ji, profesionali seselė, sutvarstė mane ir slaugė. Vakarop tiek atsigavau, kad ji panoro mane prablaškyti ir nusivedė į kitose kareivinėse vykusį pusiau nelegalų renginį; ten garsūs Prahos džiazo muzikantai, irgi kaliniai, grojo kūrinį, netrukus tapsiantį neoficialiu Terezienštato žydų „nacionaliniu himnu“, būtent „Man tu graži“[56].
Šis kontrastas — neapsakoma kankynė priešpiet ir džiazas vakare — buvo būdinga anuometinei mūsų egzistencijai, kupinai grožio ir bjaurasties, žmoniškumo ir nežmoniškumo priešpriešų.
56
„Bei mir bist du schön“ — Shalomo Secundos daina Jacobo Jacobso žodžiais, sukurta 1932 m. miuziklui