Suteikiant man Teksaso sostinės Ostino garbės piliečio vardą, taip kreipiausi į miesto burmistrą: „Tiesą sakant, nelabai dera jums skelbti mane garbės piliečiu. Veikiau man derėtų paskelbti jus garbės logoterapeutu. Jei tiek jaunuolių iš Teksaso, taip pat ir iš jūsų miesto, nebūtų rizikavę gyvybe ar net jos paaukoję, vaduodami mane ir daugybę kitų kalinių iš Tiurkheimo koncentracijos stovyklos (tai padarė Teksaso daliniai!), po 1945-ųjų metų nebūtų Viktoro Franklio, taigi nebūtų ir logoterapijos.“ Burmistro akyse sužvilgo ašaros.
Išvaduotas iš stovyklos grįžau į Vieną. Paskui nuolat išgirsdavau klausimą: „Ar tau ir taviškiams Vienoje per mažai padaryta?“ Juk tėvas mirė Terezienštato stovykloje, motina atsidūrė Aušvico dujų kameroje, brolis irgi žuvo Aušvice, pirmoji žmona dvidešimt penkerių metų mirė Bergen-Belzene. Atsakydavau priešpriešiniu klausimu: „Kas ir ką man padarė?“ Viena baronienė, katalikė, nepaisydama mirtino pavojaus, daug metų savo bute Vienoje slėpė mano pusseserę. Anksčiau tik probėgšmais pažinojau advokatą socialistą, nebuvau jam padaręs nieko gera, niekojam iš manęs nereikėjo, tačiau jis, kai tik galėdavo, slapta atnešdavo man ko nors pavalgyti (beje, tas advokatas — Bruno Pittermannas, vėliau tapęs vicekancleriu). Tad kodėl turėčiau atsukti Vienai nugarą?
APIE KOLEKTYVINĘ KALTĘ
Kiekvienas, pripažįstantis kolektyvinę kaltę, apkaltina pats save. Visada pasisakydavau prieš kolektyvinę kaltę. Knygoje apie koncentracijos stovyklą — vien JAV parduota virš 9 milijonų jos egzempliorių anglų kalba — pasakoju tokią istoriją: „Paskutinės stovyklos, iš kurios buvau išvaduotas, viršininkas buvo esesininkas. Išlaisvinus stovyklą paaiškėjo tai, ką lig tol žinojo vien stovyklos gydytojas (kalinys): stovyklos viršininkas slapčiomis buvo davęs nemenką sumą iš savo kišenės, kad netolimo kaimelio vaistinėje būtų nupirkta vaistų kaliniams! Istorija turėjo epilogą: išvadavus stovyklą žydai kaliniai paslėpė viršininką nuo amerikiečių kareivių; jie pareiškė dalinio vadui išduosią jį tik su sąlyga, kad nuo jo galvos nė plaukas nenukrisiąs. Amerikiečiui davus karininko garbės žodį, kaliniai atvedė buvusį stovyklos viršininką. Jis vėl buvo paskirtas į tas pačias pareigas — dabar esesininkas organizavo mums maisto ir drabužių rinkliavą tarp aplinkinių kaimų gyventojų.“
1946-ais metais nepopuliaru buvo pasisakyti prieš kolektyvinę kaltę, juolab užstoti nacionalsocialistą, kaip pasielgiau aš. Dėl to gana dažnai sulaukdavau pylos iš įvairių organizacijų. Anuomet savo bute slapsčiau vieną kolegą, kadaise gavusį Hitlerjugendo garbės ženklelį; jis pasisakė man, kad yra ieškomas Valstybės saugumo, ketinančio pradėti procesą liaudies teisme, kuris skelbdavo tik du nuosprendžius — išteisinimas arba mirtis. Šitaip išgelbėjau kolegą nuo valdžios organų persekiojimo.
Kartą 1946-ais, skaitydamas pranešimą prancūzų okupacinėje zonoje, pasisakiau prieš kolektyvinę kaltę vieno generolo, prancūzų okupacinių dalinių komendanto, akivaizdoje. Kitą dieną mane aplankė buvęs SS karininkas, universiteto profesorius, ir su ašaromis akyse paklausė, kodėl kaip tik aš išdrįsau viešai pasisakyti prieš bendrą pasmerkimą. Atsakiau: „Jūs to daryti negalite, nes kalbėtumėte pro domo. O aš esu buvęs kalinys Nr. 119104, todėl puikiai galiu, taigi ir privalau tai daryti. Man atleidžiama, o tai reiškia įpareigojimą.“
SUGRĮŽIMAS Į VIENĄ
Koncentracijos stovykloje prisiekiau sau: jei kada sugrįšiu į Vieną, bemat pasirūpinsiu Potzliu. Tad pirmiausia ir nuėjau pas jį. Jau sužinojęs, kad žuvo ir mano žmona. Senasis mano mokytojas buvo pirmas žmogus, kurio akivaizdoje išsiverkiau. Tiesa, jam niekaip negalėjau padėti — tą pačią dieną jis, kaip buvęs nacionalsocialistas, buvo negrįžtamai atleistas iš visų pareigų. Tačiau jis, kaip ir kiti mano draugai, drebėjo dėl mano gyvybės, būgštavo, kad galiu nusižudyti. Pittermannas privertė mane pasirašyti formuliarą, kurį paskui pateikė kaip prašymą į laisvą vyriausiojo gydytojo vietą. Paskui 25-erius metus vadovavau Vienos neurologijos poliklinikai.
Pirmosiomis dienomis Vienoje susiradau bičiulį Paulį Polaką ir papasakojau jam apie tėvų, brolio ir Tilly mirtį. Prisimenu, staiga apsiverkiau ir pasakiau: „Pauli, turiu prisipažinti: kai tiek visko užgriūva, kai patiri tiek išmėginimų, tai privalo turėti prasmę. Jaučiu, kad kažkas manęs laukia, kad privalau, kad man skirta kažką nuveikti, — nežinau, kaip pasakyti.“ Pajutau palengvėjimą, ir tikriausiai niekas anuomet nebūtų įstengęs manęs suprasti taip, kaip suprato gerasis Paulis Polakas, nors ir neištaręs nė žodžio.
Otto Kauderis, universiteto psichiatrinės klinikos vadovas po Potzlio, primygtinai ragino mane rašyti trečiąją Sielogydos redakciją ir pateikti ją kaip habilitacinį darbą. Tai buvo vienintelis dalykas, galėjęs man šį tą reikšti. Puoliau dirbti.
Diktavau ir diktavau, trys stenografuotojos dirbo pasikeisdamos, kad spėtų stenografuoti ir perrašinėti mašinėle, — tiek kasdien pridiktuodavau, išliedamas sielą, nešildomuose, bemaž tuščiuose kambariuose su langais, „įstiklintais“ kartono lakštais. Viskas trykšte tryško iš manęs. Diktuodamas vaikštinėjau po kambarį pirmyn ir atgal. Tebematau save, kartais išsekusį susmunkantį krėsle ir pratrūkstantį verkti. Taip mane sujaudindavo neretai skausmingai aiškios mano paties mintys. Šliuzai buvo atidaryti…
Jau anksčiau, 1945-ais, per devynias dienas padiktavau knygą apie koncentracijos stovyklą, vėliau Amerikoje parduotą milijoniniais tiražais. Diktuodamas nusprendžiau šią knygą paskelbti anonimiškai, kad galėčiau atviriau pasisakyti, todėl ant pirmos laidos viršelio nėra mano pavardės. Knyga jau seniai buvo spaustuvėje, kai bičiuliai įkalbėjo, kad laiduočiau už jos turinį savo vardu. Šiam argumentui ir apeliavimui į drąsą galiausiai neįstengiau atsispirti.
Argi ne keista, kad toji iš mano knygų, kurią rašiau būdamas visiškai tikras, jog, pasirodžiusi anonimiškai, ji niekada neprisidės prie mano asmeninės sėkmės, — kad kaip tik toji knyga tapo bestseleriu net amerikietiškais mastais? JAV koledžai penkis kartus išrinko ją „Metų knyga“. Daugelyje koledžų ji tapo privaloma literatūra (required reading).
Kanzaso Bakerio universitetas apskritai su knygos tema, net jos pavadinimu Man's Search for Meaning, suderino savo trejų metų mokymo planą. Žinau trapistų vienuolyną, kurio refektoriume kažkiek laiko per pietus buvo skaitoma iš mano knygos, ir katalikų bažnyčią, kurioje kartą irgi taip nutiko per sekmadienio mišias. Vieno ordino vienuolės užsakė atspausdinti savo koledžo mokinėms knygų juosteles su citatomis iš mano knygos, žinau ir universiteto profesorių, uždavusį filosofijos studentams rašto darbą tema: „Apie ką kalbėtų Sokratas ir Franklis, sėdėdami kalėjime kartu?“