Tiesiog sukrečia Amerikos jaunimo imlumas mano knygai. Nelengva paaiškinti, kodėl taip yra. Gordonas Allportas parašė knygai pratarmę, jo iniciatyva amerikietišką leidimą papildė antroji, teorinė, dalis, būtent logoterapijos įvadas. Tai teorinis distiliatas, išgautas iš koncentracijos stovyklos išgyvenimų suvestinės, o pastaroji, būtent autobiografinis eskizas, savo ruožtu tampa egzistencine teorijos egzemplifikacija. Knyga poliarizuojasi į dvi dalis, abi dalys stiprina viena kitą.
Turbūt kaip tik tai kiek paaiškina knygos poveikį. Kartą viename jos egzemplioriuje įrašiau tokią dedikaciją: „Nelengva rašyti savo krauju. Tačiau gerai juo parašyti nesunku… “ Vienas kalinys iš prastos šlovės San Kventino kalėjimo prie San Francisko, aptardamas knygą kalinių redaguojamame leidinyje San Quentin News, teigia: „Franklis rašo kaip žmogus, gyvenantis taip, kaip rašo.“
Džiugina ir drąsina ta aplinkybė, kad knyga ir šiandien gali prasimušti sau kelią, nepalaikoma lobistų ir suinteresuotų grupių. Jei viską būtų lėmę leidėjai, ji apskritai nebūtų pasirodžiusi. Vien Allporto įsikišimas lėmė, kad taip neįvyko. Tačiau net ir jam parašius pratarmę, vienas potencialus kišeninio knygos formato leidėjas parduodavo leidimo teises už 200$ kitam tol, kol paskutinysis padarė milžinišką biznį. Habent sua fata libelli[61]. Kalbant apie Sielogydą, ji buvo vienintelė iš austriškų knygų, kurią įtraukė į savo sąrašą pirmaisiais pokario metais po Europą važinėjusi valstybinė komisija, turėjusi atrinkti, kokias knygas vertėtų išversti Amerikoje.
Juokingų istorijų pasitaiko net ir tada, kai kokią nors mano knygą imasi leisti Europos leidykla. Vienas portugalų leidėjas kartą parašė norįs išleisti Man's Search for Meaning portugalų kalba. Turėjau atkreipti jo dėmesį į tai, kad jis jau yra ją kadaise išleidęs. Matyt, leidykla taip reklamavo knygą, kad gandas apie portugališkąjį leidimą nepasiekė net jo paties. Norvegų leidėjas kartą savo ruožtu parašė apgailestaująs, kad negali išleisti vienos mano knygos norvegų kalba, nors irgi buvo jau prieš keletą metų ją išleidęs.
Amerikiečių leidėjui buvo garantuota valstybės subvencija, tad jam nekilo jokios finansinės rizikos. Tačiau garbi Knopfo leidykla Niujorke tik po dešimties metų išdrįso leisti mano knygas. Verslo požiūriu jai neteko apgailestauti. Šiaip ar taip, 1945-ais metais, atiduodamas pirmų dviejų knygų rankraščius, nė sapnuoti nesapnavau, kad jos galėtų turėti tokį pasisekimą užsienyje (mano knygos išverstos į 24 kalbas, tarp kurių — japonų, kinų, korėjiečių kalbos). Vis dėlto nuostabiausia malonė, kurią kada nors patyriau, — žingsniuoti nešinam galutine Sielogydos redakcija pas pirmąjį leidėją Franzą Deuticke (jis buvo ir pirmasis Freudo leidėjas).
Taip atsistojo ant kojų trečioji Vienos psichoterapijos kryptis, logoterapija. Paskutinė nuodugni sistema psichoterapijos istorijoje, jei tikėsime J. B. Torello. Išties visada plūkdavausi dėl kuo aiškesnių formuluočių, gludindavau jas tol, kol, nušlifuotos tarsi kristalai, jos pasidarydavo skaidrios anapus jų nušvintančiai tiesai.
APIE RAŠYMĄ
Man lengva kalbėti, bet nelengva rašyti — rašymas susijęs su daugybe aukų. Kiek sekmadienių puikiausiu oru sėdėjau namie prie rašomojo stalo, gludindamas rankraštį, užuot važiavęs kopti į kalnus!
Aukojasi ir mano žmona. Galbūt ji sudėjo net daugiau aukų, labiau nei aš atsižadėjo savęs, kad organizuotų mano gyvenimo darbą. Ji papildo mane ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu požiūriu, — tai, ką aš darau smegenimis, ji daro širdimi; kartą, ypač atsižvelgdamas į tai, kad Elli lydi mane per visas paskaitų keliones, profesorius Jacobas Needlemanas gražiai pasakė: ji yra šviesą lydinti šiluma.
Vienoje knygoje yra puslapis, kurį vis iš naujo diktavau dešimtį kartų, ir sakinys, kuriam galutinai suformuluoti prireikė trijų valandų. Diktuodamas taip įsigilinu į medžiagą, kad pamirštu viską aplinkui, nenutuokiu, ir koks metas. Tad pasitaiko, kad dar guliu lovoje — aparatas šalia, mikrofonas rankoje — ir diktuoju, nors Elli jau buvo užsiminusi, kad po pusvalandžio turime važiuoti į stotį. Ji vėl lėtai ir tyliai eina per mano kambarį, kad dar kartą mane paragintų. Visiškai atsidėjęs diktavimui, sakau jai: „Elli, kablelis, prašau, kablelis, prileisk man vandens, šauktukas!“ — mat visada diktuoju ir skyrybos ženklus. Kol ji nepratrūksta juoku, nepastebiu kalbąs su ja diktavimo žargonu.
Išpažįstu tokį perfekcionizmą, kokį kartą paskelbė Saint-Exupery: „Tobulybė ne tada, kai nieko negali pridurti, o tada, kai nieko negali išmesti.“
Vis dėlto galbūt iš tikrųjų svarbu sisteminis teorijos pobūdis. Ir gydytojo, taikančio ją praktikoje, metodinė nuovoka. Nemažai klausytojų ir skaitytojų man kalbėjo ir rašė jau seniai taikę logoterapiją, tik nesąmoningai. Tai patvirtina logoterapijos veiksmingumą, antra vertus, liudija, kad verta, net būtina tokią techniką, kaip paradoksalioji intencija, įtraukti į sistemą ir išvystyti iki metodo. Metodiškumo požiūriu prioritetas priklauso logoterapijai. Vis dėlto ir kiti psichoterapeutai naudojo šią techniką dar iki 1939-ų metų, kai pasirodė mano straipsnis, kuriame aprašiau ją pirmą kartą (leidinyje Schweizer Archiv für Neurologie und Psychiatrie). Todėl knygoje Psichoterapija praktikoje išvardiju visus savo pirmtakus, apie kuriuos kada nors buvau informuotas, kad ir kaip nesistemingai ir nemetodiškai jie būtų pirmtakavę.
KNYGŲ IR STRAIPSNIŲ REZONANSAS
Kalbant apie knygų ir straipsnių atgarsį, labiausiai džiugina skaitytojų iš JAV laiškai. Bemaž kas savaitę gaunu amerikiečio skaitytojo laišką su tipiškais žodžiais: „Dr. Frankli, jūsų knyga pakeitė mano gyvenimą.“
Vieną dieną netrukus po Antrojo pasaulinio karo sulaukiau vizito. Elli pranešė man, kad atvyko inžinierius Kauselis, ir pridūrė:
— Tikrai ne tas garsusis Kauselis, ką tik išleistas į laisvę.
— Prašau, tuoj pat jį įleisk.
Inžinierius įeina ir prisistato:
— Mano pavardė Kauselis, — nežinau, ar esate skaitęs apie mane spaudoje.
Buvau skaitęs — visi jį laikė moters žudiku ir visi įkalčiai buvo prieš jį. Tikrasis žudikas buvo demaskuotas visiškai atsitiktinai.
— Kuo galėčiau būti naudingas, pone inžinieriau? — pasiteiravau.
— Niekuo, ateinu tik padėkoti; kalėjime buvau apimtas nevilties, niekas netikėjo, kad esu nekaltas. Paskui kažkas atnešė į kamerą jūsų knygą — ji vienintelė padėjo man atsitiesti.
— Tikrai? — paklausiau. — Kaipgi?
Inžinierius pasakė tegalėjęs įgyvendinti „nuostatos vertybes“. Pradėjo kalbėti labai konkrečiai, taigi buvo matyti, kad išties suprato logoterapiją ir pritaikė ją konkrečiomis aplinkybėmis — ir kad logoterapija jam iš tikrųjų padėjo.
Vienoje Azijos šalyje diktatorius atšaukė anksčiau paskelbtus rinkimus, opozicijos kandidatas atsidūrė kalėjime. Daugybę metų praleidęs vienutėje, į Newsweek žurnalisto klausimą, kaip įstengė ištverti, jis atsakė: „Mama perdavė man Vienos psichiatro Viktoro Franklio knygą, ji mane palaikė.“
SUSITIKIMAI SU ŽYMIAIS FILOSOFAIS
Vienas brangiausių mano paties išgyvenimų — diskusija, užsimezgusi Martinui Heideggeriui[62] pirmą kartą atvykus į Vieną ir aplankius mane. Svečių knygoje jis įrašė: „Prisiminimui apie gražų ir pamokomą apsilankymo priešpietį.“ Verta užrašyti ir jo dedikaciją po nuotrauka, įamžinusia mūsų lankymąsi Vienos vyninėje: šia dedikacija jis norėjo pabrėžti mūsų pažiūrų giminystę: „Kas praėjo, nueina. Kas buvo, ateina.“ (Das Vergangene geht. Das Gewesene kommt.)
62
Martin Heidegger (1889 Meskirchas, Badenas — 1976 Freiburgas) — egzistencinis filosofas. Pagrindinis veikalas — Būtis ir laikas (