Lotynų Amerikos gyventojai europiečius sutinka su neįsivaizduojamu entuziazmu. Kartą mudu su žmona atskridome į San Chuaną (Puerto Riko sostinė), pirmiausia oro uoste kitiems keleiviams nebuvo leista išlipti iš lėktuvo. Mudu nusileidome trapu, tačiau apačioje negalėjome praeiti pro policijos užkardą. Ilgai laukėme. Kas atsitiko?
Televizijos atstovai veltui naršė po lėktuvą, ieškodami dviejų keleivių pavarde Frankl, kad nufilmuotų jiems surengtą priėmimą. Mudu televizininkai praleido. Neatrodėme pakankamai įžymūs.
Kitos Lotynų Amerikos šalies pirmoji ledi primygtinai pageidavo per vieną dieną išklausyti visas tris mano paskaitas — kiekviena truko dvi valandas. O jos vyras, šalies prezidentas, pakvietė mane pusryčių, norėdamas aptarti kultūrinę padėtį savo šalyje. Abu buvo skaitę mano knygas. Europoje tokių istorijų niekam nepasakoju. Niekas manimi nepatikėtų. Juolab malonu kartą imti ir užrašyti.
Reikėtų dar pridurti, kad greta profesūros Vienos universitete, 1961-ais metais buvau vizituojantis profesorius Harvardo universitete, 1966-ais — Dalaso Southern Methodist University, 1972-ais — Pitsburgo Duquesne University. Tačiau teisę įsteigti pirmąją logoterapijos profesūrą (ir suteikti ją man) 1970-ais metais gavo Jungtinių Valstijų tarptautinis universitetas San Diege (Kalifornija).
APIE SENĖJIMĄ
Nemanau, kad senėjimas yra blogybė. Esu linkęs sakyti, kad senėjimas man nieko nereiškia tol, kol galiu įsivaizduoti, kad sendamas atitinkamai ir bręstu. Tokį brendimą liudija aplinkybė, kad užbaigęs rankraštį kaskart jau po dviejų savaičių esu juo nepatenkintas. Bemaž neaprėpiamos kompensacijos procesų platybės.
Kalbėdamas apie tai, visada prisimenu kopimo Preinervando uola epizodą: mano vedlys, Himalajų ekspedicijų vadovas Nazas Gruberis sėdi ant uolos iškyšulio ir laiko virvę laukdamas, kol užkopsiu; staiga jis sako: „Žinote, pone profesoriau, neįsižeiskite: dabar žiūrėdamas į jus matau, kad jėgų visai neturite, atsigriebiate rafinuota alpinizmo technika; turiu pripažinti, iš jūsų galima pasimokyti.“ Šitaip sako žmogus, įveikęs Himalajus, — ir ką, turėčiau nesipuikuoti?
Galiausiai senatvė — vienas iš žmogaus konkrečiosios būties (Dasein) laikinumo aspektų; tačiau iš tikrųjų laikinumas tėra vienintelė didi paskata būti atsakingam, pripažinti, kad atsakinga būtis yra pagrindinis ir esminis konkrečiosios būties bruožas.
Todėl galbūt šiame autobiografiniame eskize derėtų pakartoti logoterapinę maksimą, kurią kartą suformulavau sapne, užrašiau nubudęs, paskui paskelbiau Sielogydoje. „Gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą, o pirmąjį būtum elgęsis taip blogai, kaip dabar ketini.“ Iš tikrųjų toks tariamai autobiografinis žvilgsnis į savo gyvenimą sustiprina atsakingos būties suvokimą.
AUDIENCIJA PAS POPIEŽIŲ
Nereikėtų manęs sveikinti su galima logoterapijos sėkme. Per specialią audienciją Vatikane esu pasakęs popiežiui Pauliui VI: „Kiti temato tai, ką laimėjau ir iškovojau, tiksliau, kas man pavyko ir pasisekė, o aš tokią akimirką itin aiškiai suvokiu, ką turėjau ir galėjau padaryti, bet nepadariau. Žodžiu, suvokiu, kiek esu skolingas už malonę po to, kai įžengiau pro Aušvico vartus, nugyventi dar penkiasdešimt metų.“
Norėčiau kiek išsamiau papasakoti apie audienciją pas popiežių. Mane lydėjo žmona, mudviem ši audiencija padarė didžiulį įspūdį. Paulius VI pasveikino mus vokiškai, toliau kalbėjo itališkai, vienas dvasininkas vertėjavo; popiežius kalbėjo apie logoterapijos reikšmę ne tik Katalikų bažnyčiai, bet ir visai žmonijai. Jis kalbėjo ir apie mano elgesį koncentracijos stovykloje, bet, atvirai pasakius, net nežinau, ką konkrečiai turėjo galvoje.
Atsisveikinęs su mumis, jis staiga vėl prakalbo vokiškai, — mums jau atsitraukus ir pasukus link išėjimo, sušuko pavymui man, žydui neurologui iš Vienos: „Prašau, melskitės už mane!
Jaudinantys, sukrečiantys žodžiai! Tegaliu pasakyti ir visada sakau, kad žvelgiant į tą vyrą buvo matyti kančia naktų, per kurias sąžinės vedamas jis priėmė sprendimus, sumenkinsiančius — jis puikiai žinojo — ne tik jo, bet ir visos Katalikų bažnyčios populiarumą. Tačiau iš tikrųjų negalėjo pasielgti kitaip. Tos bemiegės naktys aiškiai įsirėžė jo veide.
Kaip sakiau iš pradžių, visiškai suvokiu savo „pastangų nepakankamumą“. Taigi ir logoterapijos vienpusiškumą. Tačiau toks vienpusiškumas neišvengiamas. Kierkegaardas yra pasakęs, kad, norėdamas ką nors pataisyti, privalai būti vienpusiškas — „stropiai vienpusiškas“. Skaitydamas baigiamąjį referatą kaip Penktojo tarptautinio psichoterapijos kongreso 1961-ais metais viceprezidentas, šią mintį suformulavau taip: „Kol mums nepasiekiama absoliuti tiesa, turime tenkintis tuo, kad santykinės tiesos pataiso viena kitą, turime ryžtis būti vienpusiški. Daugiabalsiame psichoterapijos orkestre ne tik turime teisę, bet tiesiog esame įpareigoti būti vienpusiški ir kartu suvokti savo vienpusiškumą.“
Tad vienpusiški mano išpuoliai prieš cinizmą, kuriuo nusikalsta nihilistai, ir prieš nihilizmą, kuriuo nusikalsta cinikai. Turiu omeny nihilistinės indoktrinacijos ir ciniškos motyvacijos apytaką. Kad sunaikintume šį circulus vitiosus, būtina demaskuoti demaskuotojus. Taigi demaskuoti vienpusišką gelminę psichologiją, save suvokiančią ir apibūdinančią kaip „demaskuojančią psichologiją“. Sigmundas Freudas parodė mums, kaip svarbu demaskuoti. Vis dėlto manau, kad kažkada reikia sustoti, būtent tada, kai „demaskuojantis psichologas“ susiduria su dalykais, kurie nesileidžia demaskuojami dėl paprastos priežasties: jie yra tikri. Psichologas, neįstengiantis nustoti demaskavęs ir tada, demaskuoja tik savo paties nesąmoningą polinkį nuvertinti tai, kas žmoguje tikra, — jo žmogiškumą.
KENČIANTIS ŽMOGUS
Matyt, apie tai neblogai nusimanau. Juk esu perėjęs psichologizmo mokyklą ir nihilizmo pragarą. Galbūt kiekvienas, sukuriantis savą psichoterapijos sistemą, išties galiausiai teparašo savo paties ligos istoriją. Klausimas tik toks, ar ji reprezentuoja ir kolektyvinę epochos neurozę. Tokiu atveju jis galėtų savo kančią paaukoti kitiems, taigi jo liga prisidėtų, imunizuodama kitus žmones.
Visa tai tinka kalbant ne vien apie neurozę ar kolektyvinę neurozę, bet ir apskritai apie kenčiantį žmogų.
Per viešą paskaitą Tel Avivo Alfredo Adlerio instituto prezidentė paminėjo jaunučio Izraelio kareivio atvejį: vykstant Jom Kipuro karui, jis neteko abiejų kojų. Buvo tiesiog neįmanoma išvaduoti jo iš depresijos — vaikinas net svarstė galimybę nusižudyti. Vieną dieną psichoterapeutė pamatė jį visiškai pasikeitusį, itin linksmą. „Kas nutiko?“ — paklausė apstulbusi. Vaikinas šypsodamasis ištiesė knygos Man's Search for Meaning vertimą į hebrajų kalbą ir pasakė: „Nutiko ši knyga.“ Matyt, galima kalbėti apie „autobiblioterapiją“ ir, matyt, logoterapija tam ypač tinka.