Kartais man parašo kas nors, kam panašiai „nutiko“. Kartą prie tokio laiško buvo pridėtas didžiulis laikraščio lapas su nuotraukomis. Laišką parašė Jerry Longas, pridėdamas 1980-ų metų balandžio 6 d. Texarkana Gazette lapą. Septyniolikmetis Jerry Longas tapo nelaimingo atsitikimo per sportinio nardymo varžybas Hiustone (Teksasas) auka. Visos jo galūnės paralyžiuotos, jis tegali rašyti mašinėle, įsikandęs pagaliuką, taip pat kairiu petimi įjungti akustinį ir optinį įrenginį, leidžiantį jam dalyvauti už poros mylių vykstančiame seminare, — mat studijuoja universitete, ketina tapti psichologu. Motyvas? „Man patinka žmonės ir aš noriu jiems padėti, — rašo jis aiškindamas (spontanišką) sprendimą parašyti man, — labai susidomėjęs perskaičiau knygą Man's Search for Meaning. Nors mano sunkumai atrodo mažesni už tuos, kuriuos turėjote iškęsti jūs ir jūsų draugai, vis dėlto skaitydamas knygą atrandu daugybę panašumų. Naujų įžvalgų ir svarbių dalykų patiriu kaskart, net ir skaitydamas ketvirtą kartą. Tik žmogus, pats viską patyręs, žino. Jūsų knygos poveikis daug didesnis, nes viską išgyvenote… Aš kentėjau. Tačiau žinau, kad be šių kančių nebūčiau išgyvenęs tokio augimo.“
Čia atsiskleidžia ne tik „knygos kaip terapinės priemonės“, bet ir psichoterapijos apskritai katalitinis efektas. Kalbėdamas apie „technikos ir žmoniškumo“ problematiką, nuolat pasakoju savo paskaitų ir pranešimų klausytojams istoriją apie naktinį pokalbį telefonu: trečią valandą mane pažadina skambutis. Skambina moteris, pasisako ką tik nusprendusi nusižudyti. Dabar jai, taip sakant, smalsu, ką aš pasakysiu. Na, išdėstau visus įmanomus argumentus prieš savižudybę, aptarinėjame visus „už“ ir „prieš“ tol, kol man pavyksta išpešti pažadą, kad kol kas moteris atsisakys savo ketinimo ir ateis pas mane ryte 9 val.
Moteris punktualiai atėjo į kliniką ir pasakė man: „Apsiriksite, pone gydytojau, manydamas, kad mane bent kiek paveikė kuris nors iš šiąnakt išgirstų argumentų. Jei paveikė, tai tik vienintelis dalykas: aš išplėšiu žmogų iš miego, o jis, užuot supykęs ir mane iškoneveikęs, kantriai išklauso ir kalba su manimi ištisą pusvalandį. Pagalvojau: jei būna tokių dalykų, gal verta suteikti dar vieną šansą gyvenimui — tolesniam gyvenimui.“ Taigi šiuo atveju užsimezgė žmogiškas ryšys.
Vieną kartą ryte atėjęs į kliniką, pasisveikinu su jau laukiančia amerikiečių psichiatrų, profesorių ir studentų, atvykusių į Vieną tyrimo tikslais, grupele. „Leidinys Kas yra kas Amerikoje (Who is Who in America) išrinko pora tuzinų žmonių ir kreipėsi į juos su prašymu vienu sakiniu nusakyti jų gyvenimo tikslą. Į mane jie irgi kreipėsi.“ Visuotinis rankų spaudimas. „Kaip manote, ką jiems parašiau?“ Visuotinis susimąstymas. Paskui vienas Berklio universiteto studentas išpyškina tarsi iš kulkosvaidžio: „Kad jūsų gyvenimo prasmė — padėti kitiems pamatyti prasmę savo gyvenime.“
Jis tiksliai pataikė. Iš tikrųjų taip ir parašiau.
BAIGIAMOSIOS PASTABOS
Bendradarbių gydytojų lydimas, 1946-ais metais vizitavau savo (neurologinį) skyrių Vienos poliklinikoje.
Išėjęs iš vienos palatos, buvau beeinąs į kitą, tik staiga prie manęs prisiartino jauna seselė (iš žandikaulio chirurgijos skyriaus) ir skyriaus vadovo vardu paprašė ką tik išoperuotam pacientui skirti vadinamąją svečio lovą mano skyriuje. Sutikau, dėkingai nusišypsojusi seselė išėjo, aš, pasisukęs į asistentą, paklausiau: „Ar matėte tas akis?“
1947-ais ji tapo mano žmona. Eleonore Katharina, mergautine pavarde Schwindt.
Gabrielė — mūsų dukra, Franzas Vesely (fizikos profesorius Vienos universitete) — mūsų žentas, Katharina ir Alexanderis — mūsų anūkai.