— Viktoras Franklis, Viena, 2 rajonas, Čemingasė 6, butas 25, — ar ne tiesa?
— Tiesa, — patvirtinau.
Metų metus susirašinėjęs, mano adresą jis žinojo atmintinai.
Susitikimas buvo atsitiktinis ir jau per vėlyvas: buvau patekęs Alfredo Adlerio įtakon, Adleris jau pritarė, kad mano antrasis mokslinis darbas būtų paskelbtas leidinyje Internationale Zeitschrift für Individualpsychologie. Mėginimas aptarti, kokį įspūdį man padarė Freudas, ypač lyginant su itin kontrastingu Adlerio įspūdžiu, nuvestų pernelyg toli. Kurtas Eissleris[30], kurio žinioje yra Freudo archyvas, kartą atvyko iš Niujorko į Vieną, aplankė mane, paprašė išsamiai ir nuodugniai prisiminti šį susitikimą, įrašė prisiminimus į magnetofono juostą ir įtraukė ją į Freudo archyvą.
PSICHIATRIJA KAIP PROFESINIS KETINIMAS
Dar tebebuvau mokinys, kai ankstyvos vaikystės norą tapti gydytoju sustiprino psichoanalizės įtaka, taigi panorau tapti psichiatru.
Vis dėlto kiek laiko koketiškai svyravau tarp dermatologijos ir akušerijos. Kol vieną dieną kitas medicinos studentas W. Oesterreicheris ((is vėliau įsikūrė Amsterdame) paklausė, ar dar nesu girdėjęs apie Søreną Kierkegaardą. Mano koketavimą su psichiatrijai tolimais dalykais puikiai nusaką šio filosofo žodžiai: „Įnirtingas nenoras būti pačiu savimi.“ Iš tikrųjų aš turįs gabumų psichiatrijai, todėl neturėčiau jų išsižadėti.
Sunku patikėti, kokį lemiamą posūkį mūsų gyvenime kartais padaro visiškai atsainiai ištarta kito žmogaus pastaba. Šiaip ar taip, nuotol tvirtai ryžausi nebevengti „psichiatrinės savirealizacijos“. Vis dėlto svarsčiau, ar iš tikrųjų turiu gabumų psichiatrijai? Viena aišku: jei jų turiu, jie susiję su kitais, būtent karikatūristo, gabumais.
Kaip karikatūristas pirmiausia suvokiu žmogaus silpnybes — tą patį galiu pasakyti ir apie save kaip psichiatrą. Skirtumas tik tas, kad kaip psichiatras ar bent psichoterapeutas, peržengdamas (faktines) silpnybes intuityviai įžvelgiu (fakultatyvines) galimybes tas silpnybes įveikti, antra vertus, peržengdamas varganas aplinkybes užčiuopiu galimybę išgauti tų aplinkybių prasmę, taigi net ir tariamai beprasmį kentėjimą paversti išties žmogišku laimėjimu. Iš tikrųjų esu įsitikinęs, kad nėra aplinkybių, kurios neapimtų ir prasmės galimybės. Kaip tik šį įsitikinimą didžia dalimi tematizuoja ir sistemina logoterapija.
Tačiau ko verti žmogaus gabumai psichiatrijai, jei nėra psichiatrijos poreikio? Taigi aptarkime ne tik žmogaus tinkamumą, bet ir jo paskatas tapti psichiatru. Manau, nebrandžius žmones psichiatrija traukia kaip pažadas įgyti galios kitiems, užvaldyti juos, jais manipuliuoti. Žinojimas — galia, ir žinojimas apie mechanizmus, kurių kiti neįsisąmonina, o mes labai puikiai suvokiame, pirmiausia reiškia galią kitiems. Tai akivaizdžiausia hipnozės atveju. Turiu prisipažinti, kad jaunystėje irgi domėjausi hipnoze, — jau būdamas penkiolikos metų tikrai sugebėjau hipnotizuoti.
Knygoje Psichoterapija kasdienybėje (Psychotherapie für den Alltag) aprašiau, kaip dar būdamas medicinos studentas lankiau paskaitas Rothschildo ligoninės ginekologijos skyriuje ir kartą padirbėjau anesteziologu. Vieną dieną vyriausiasis gydytojas Fleischmannas pateikė man garbingą, tačiau visiškai beviltišką užduotį — užhipnotizuoti seną moteriškę. Ją reikėjo operuoti, tačiau narkozės ji nebūtų ištvėrusi. Matyt, dėl kokių nors priežasčių nebuvo galima ir lokali anestezija. Tad iš tikrųjų pamėginau hipnoze padaryti vargšę moteriškę nejautrią skausmui. Ir šis mėginimas visiškai pavyko.
Deja, džiaugsmas buvo per ankstyvas! Mat netrukus gydytojų liaupses ir pacientės padėkos žodžius nustelbė pikčiausiais, audringiausiais priekaištais prapliupusi seselė, kuri asistavo operuojant. Ji priekaištavo visą laiką turėjusi iš paskutiniųjų priešintis mieguistumui, kurį mano monotoniškos sugestijos sukėlė ne tik ligonei, bet ir jai.
Kitą kartą man, jaunam neurologijos ligoninės Maria Theresien-Schlössel gydytojui nutiko štai kas: mano vadovas profesorius Gerstmannas[31] paprašė, kad pasitelkęs hipnozę padėčiau užmigti dvivietėje palatoje gulinčiam pacientui. Vėlai vakare nusigavau į palatą, atsisėdau prie ligonio lovos ir bent pusvalandį kartojau sugestijas: „Jūs visiškai ramus, maloniai pavargęs, darotės vis mieguistesnis, kvėpuojate visiškai ramiai, akių vokai apsunksta, visi rūpesčiai nutolsta — netrukus miegosite.“
Taip kalbėjau pusvalandį. Paskui panorau pasišalinti ir nusivylęs pamačiau, kad tam vyrui nepagelbėjau.
Užtat kaip nustebau kitą rytą įžengęs į palatą ir išgirdęs susižavėjimo šūksnį: „Nuostabiai miegojau šiąnakt: vos pradėjote kalbėti, netrukus giliai įmigau.“ Tai buvo kitas pacientas, kaimynas ano, kurį turėjau hipnotizuoti.
Šiaip ar taip, pasitaiko, kad žmonės ir perdeda mano, kaip psichiatro, galias. Antai neseniai skambina dama iš Kanados — trečią valandą nakties, — negana to, paaiškėja, kad aš turįs apmokėti pokalbio sąskaitą. Į mano pastabą, kad tos damos apskritai nepažįstu, išgirstu atsakymą, jog aplinkybės gyvybiškai svarbios. Taigi apsiimu padengti pokalbio išlaidas ir netrukus suvokiu susidūręs su paranojos atveju. Dama jaučiasi persekiojama CŽV ir yra tvirtai įsitikinusi, kad vienintelis žmogus pasaulyje, galintis jai padėti, ją apsaugoti, taigi turintis pakankamai reikiamų galių, esu aš. Teko moterį nuvilti. Vis dėlto nesugebėjau jos nuvilti tiek, kad kitą naktį, vėl apie trečią valandą, nesulaukčiau dar vieno jos skambučio. Žinoma, šįsyk atsisakiau perimti CŽV išlaidas…
GYDYTOJO ĮTAKA
Galia šen, galia ten; pritariu Johnui Ruskinui[32], kartą pasakiusiam: „Vienintelė galia — galia gelbėti. Vienintelė garbė — garbė padėti.“ Bene 1930-ais metais Vienos liaudies universitete, gimnazijos, esančios Cirkusgasėje, patalpose, skaičiau kursą apie psichikos ligas, jų atsiradimą ir profilaktiką (ne atpažinimą ir gydymą!). Prisimenu, kaip vieną vakarą jau sutemus, tačiau dar neįjungus šviesos auditorijoje ar klasėje, be galo įdėmiai klausančiai publikai, porai tuzinų žmonių, dėsčiau, kaip svarbu orientuotis į prasmę ir kad gyvenimas besąlygiškai prasmingas. Iš tikrųjų jaučiau, kad šie žmonės buvo imlūs mano žodžiams, išgirdo mane, jaučiau, kad kažką įdaviau jiems į kelią, kad jie buvo tarsi molis puodžiaus rankose. Žodžiu, jaučiau pasinaudojęs „galia gelbėti“.
Kaip rašoma Talmude: „Tas, kuris išgelbėjo bent vieną žmogų, galima sakyti, išgelbėjo visą pasaulį.“
Šiame kontekste prisimenu jau nebejauną pasaulinio garso zoologo dukrą, mano pacientę psichiatrijos klinikoje Am Rosenhügel, pirmojoje darbovietėje 1930-ais metais. Moteris gulėjo klinikoje jau daugybę metų, kamuojama sunkios įkyriųjų būsenų neurozės. Tąsyk vėl buvo prieblanda, sėdėjau dvivietėje palatoje ant tuščios antrosios lovos krašto ir įtaigiai įkalbinėjau pacientę. Dariau viską, kad paskatinčiau ją atsitraukti nuo įkyriųjų veiksmų. Apsvarsčiau kiekvieną jos argumentą, paneigiau kiekvieną būgštavimą. Pacientė vis labiau rimo, vis labiau laisvėjo, darėsi vis mažiau prislėgta. Buvo akivaizdu, kad kiekvienas žodis krenta į derlingą dirvą. Ir vėl jutau — molis puodžiaus rankose…
FILOSOFINIAI KLAUSIMAI
Anuomet šitaip susižavėjus psichiatrija apskritai ir ypač psichoanalize, man jau nedavė ramybės filosofija. Liaudies universitete veikė Edgaro Zilselio vadovaujamas filosofijos būrelis. Penkiolikos ar šešiolikos metų šiame būrelyje skaičiau pranešimą apie — nei pridėsi, nei atimsi — gyvenimo prasmę. Jau anuomet plėtojau dvi pagrindines idėjas: iš tikrųjų nederėtų net klausti apie gyvenimo prasmę, nes mes patys esame klausiami, turime atsakyti į gyvenimo mums iškeliamus klausimus. Ir atsakyti į šiuos klausimus tegalime patys būdami atsakingi už savo konkrečią būtį (Dasein).
30
Kurt R. Eissler (1908 Viena — 1999 Niujorkas) — austrų psichologas ir filosofas, Sigmundo Freudo archyvo Niujorke steigėjas. Žinomiausias kūrinys — psichoanalitinė studija Goethe (1983).
31
Josef Gerstmann (1887 Lembergas — 1969 Niujorkas) — žymus Vienos neurologas, neurologijos ligoninės Maria-Theresien Schlössel vedėjas. Emigravęs į JAV, aprašė Gerstmanno „angularis sindromą“ (agrafiją, akalkuliją ir orientavimosi kairė-dešinė sutrikimus).
32
John Ruskin (1819 Londonas — 1900 Brantvudas) — rašytojas, dailininkas ir socialinis filosofas, pasisakęs už socialines ir politines reformas.