Antroji pagrindinė idėja tokia: galutinė prasmė pranoksta, turi pranokti mūsų suvokimo gebą, žodžiu, kalbame apie ant-prasmę — taip ją pavadinau, anaiptol neturėdamas omeny ko nors antgamtiško.
Šia antprasme tegalime tikėti. Vis dėlto ja ir tenka tikėti. Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų jau tiki ja, net jei tas tikėjimas nesąmoningas.
Daugmaž tuo pačiu metu, taigi tame pačiame amžiuje, patyriau svarbų išgyvenimą — tebematau save toje Taborštrasės vietoje, kur vieną sekmadienio popietę per įprastinį pasivaikščiojimą atsidaviau, sakyčiau, egzaltuotai minčiai: tebūnie palaimintas likimas, teesie tikėjimas jo prasme.
T. y. visa, kas nutinka žmogui, privalo turėti kažkokią galutinę prasmę, būtent antprasmę. Šios antprasmės neįmanoma žinoti, ja tenka tikėti. Tiesą sakant, iš naujo atradau Spinozos propaguotą meilę likimui, amorfati.
TIKĖJIMAS
Esu pakankamai pasisakęs tikėjimo tema. Ištisa mano literatūrinio darbo dalis skirta mėginimui nustatyti psichoterapijos ir teologijos ribą arba, pasak Fritzo Kunkelio[33], atskirti sielos gydymą ir sielos išganymą.
Pirma, kaskart svarbu aplinkybės, kuriomis prireikia nusakyti savo santykį su tikėjimo tema: ar kalbu kaip psichiatras, kaip filosofas, kaip gydytojas ar tiesiog kaip žmogus. Antra, aš ir pats perėjau įvairias raidos pakopas, — vaikystėje buvau dievobaimingas, paskui, paauglystėje, išgyvenau ir ateistinę fazę.
Trečia, reikia paisyti ir adresato, publikos, į kurią kreipiuosi. Kalbant su psichiatrais apie logoterapiją, kaip psichoterapijos metodą ir techniką, man į galvą nešautų pateikti privatų, asmeninį tikėjimo išpažinimą. Tai visiškai nepasitamautų reikalui, būtent logoterapijos plėtrai, o juk už ją ir esu atsakingas.
Pastarosiose publikacijose vėl grįžtu prie klausimo, ką galima vadinti grynu atsitiktinumu ir kada anapus tariamo atsitiktinumo gali slypėti aukštesnė ar gilesnė, galutinė, prasmė.
Prabilus apie tai, į galvą ateina tokia istorija. Kartą Vienoje einu pro Padėkos bažnyčią (Votivkirche), kurios gryną, nors ir netikrą gotiką visada labai mėgau. Niekada anksčiau joje nesu buvęs, dabar išgirstu vargonų gausmą. Siūlau žmonai trumpam užeiti ir pasėdėti.
Vos mudviem įėjus vargonai nutyla, kunigas lipa sakyklon ir pradeda pamokslą. Iš karto prabyla apie Bergasės namą Nr. 19 ir apie „bedievį“ Sigmundą Freudą. Paskui sako: „Tačiau nebūtina eiti taip toli, net iki Bergasės. Čia pat už mūsų, Marianengasės Nr. 1, gyvena toks Viktoras Franklis, parašęs knygą Sielogyda, išties bedievišką knygą.“ Ir kunigas, kaip gražiai sakoma Vienoje, į skutelius sutaršo mano knygą. Paskui aš jam prisistačiau, tiesa, kiek būgštaudamas, kad jo neištiktų smūgis. Žinoma, jis nesitikėjo, kad būsiu bažnyčioje. Dabar paklausiu: kiek minučių praėjo nuo mano gimimo iki to pamokslo, taigi iki mano sprendimo vieną kartą vis dėlto užeiti į Padėkos bažnyčią? Kokia tikimybė, kad įžengsiu į ją kaip tik tą minutę, kai kunigas pamokslauja apie mane?
Manau, kad vienintelė derama nuostata susidūrus su tokiais atsitiktinumais — iš anksto atsisakyti juos paaiškinti. Esu per kvailas juos paaiškinti, tačiau pernelyg protingas juos neigti.
Grįžkime prie penkioliktų šešioliktų mano gyvenimo metų. Taigi tada pradėjau filosofuoti. Vis dėlto buvau pernelyg nebrandus, kad atsispirčiau psichologizmo pagundai. Tik abitūros egzamino darbe, pavadintame „Apie filosofinio mąstymo psichologiją“ ir papildytame Arthuro Schopenhauerio patografija, dar perdėm orientuota į psichoanalizę, nustojau bent jau a priori liguistumą sieti su klaidingumu. Vėliau Sielogydoje šią mintį suformulavau taip: „Dukart du yra keturi, net jei tai tvirtina šizofrenikas.“
Prie psichologizmo pagundos ilgainiui prisidėjo ir sociologizmo pagunda. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, keletą metų buvau Socialistinio darbininkų jaunimo funkcionierius, 1924-ais metais — visos Austrijos moksleivių socialistų seniūnas. Iki pusiaunakčio bastydavomės su draugais po Praterį, aptardami ne tik Marxo ar Lenino, bet ir Freudo ar Adlerio alternatyvą.
Kokiai temai skirtas mano straipsnis, kurį savo žurnale paskelbė Adleris? Ši tema raudona gija driekiasi per visus mano darbus: tai ribinės srities tarp psichoterapijos ir filosofijos nušvietimas, ypač atsižvelgiant į prasmės ir vertybių problematiką psichoterapijoje. Turiu pasakyti nežinąs kito žmogaus, kuris būtų taip kaip aš visą gyvenimą grūmęsis su šia problematika.
Šis pagrindinis motyvas glūdi anapus kiekvieno mano darbo. O prie šios problematikos mane pastūmėjo noras įveikti psichologizmą psichoterapijos srityje, dažniausiai lydimą „patologizmo“. Vis dėlto jie abu tėra platesnio reiškinio, būtent redukcionizmo, aspektai; prie pastarojo reikia priskirti ir sociologizmą, ir biologizmą. Šiaip ar taip, redukcionizmas — tai šiandienos nihilizmas. Jis redukuoja žmogų neigdamas ištisą matmenį, būtent žmogiškąjį matmenį. Projektuoja specifinius žmogiškus fenomenus iš žmogiškumo erdvės į subhumanišką plokštumą. Žodžiu, redukcionizmą galėčiau pavadinti subhumanizmu.
SUSITIKIMAS SU INDIVIDUALIĄJA PSICHOLOGIJA
Grįžkime prie Adlerio: 1925-ais metais mano straipsnis „Psichoterapija ir pasaulėžiūra“ (Psychotherapie und Weltanschauung) paskelbiamas leidinyje Internationale Zeitschrift für Individualpsychologie. 1926-ais metais pasirodė kitas straipsnis. Taip pačiais metais Tarptautiniame individualiosios psichologijos kongrese Diuseldorfe turėjau skaityti pagrindinį referatą apie individualiosios psichologijos principus, tačiau jau neįstengiau laikytis ortodoksinės linijos: pareiškiau nesutinkąs, kad, anot teorijos apie „aranžuojantį neurozės pobūdį“, neurozė iš tikrųjų visur ir visada tėra priemonė siekiant tikslo. Pabrėžiau alternatyvią galimybę interpretuoti neurozę (ne vien „kaip priemonę“, bet ir) „kaip apraišką“, taigi ne tik instrumentinį, bet ir ekspresyvų neurozės aspektą.
Tai buvo pirmoji mano kelionė su paskaitomis, važiuodamas į Diuseldorfą sustojau Frankfurte prie Maino, grįždamas atgal — Berlyne. Sunku patikėti, veikiau juokinga, bet Frankfurte prie Maino aš, dvidešimt vienerių metų medicinos studentas, Socialistinio darbininkų jaunimo kvietimu vėl skaičiau paskaitą apie gyvenimo prasmę. Į paskaitą iš susitikimo vietos atžygiavo ištisos jaunuolių kolonos su vėliavomis. Grįždamas atgal skaičiau paskaitą Individualiosios psichologijos draugijoje Berlyne.
1927-ais metais mano santykiai su Adleriu darėsi vis labiau įtempti. Patekau dviejų vyrų — Rudolfo Allerso ir Oswaldo Schwarzo[34] — įtakon, jie ne tik imponavo man kaip žmonės, bet apskritai padarė neišdildomą poveikį. Allerso vadovaujamas pradėjau eksperimentuoti juslių fiziologijos laboratorijoje. Psichosomatinės medicinos ir medicininės antropologijos pagrindėjas Schwarzas savo ruožtu pagerbė mane, parašydamas pratarmę knygai, kurią turėjau pateikti Hirzelio leidyklai, leidusiai individualiosios psichologijos veikalus. Vis dėlto šios knygos išleisti nepavyko, mat buvau pašalintas iš Individualiosios psichologijos draugijos (1939-ais metais leidinyje Schweizerische medizinische Wochenschrift pasirodė pagrindinių šios „abortuotos“ knygos idėjų santrauka). Pratarmėje Schwarzas rašė, kad mano knyga psichoterapijos istorijoje prilygsta Kanto Grynojo proto kritikai filosofijos istorijoje. Jis iš tikrųjų buvo tuo įsitikinęs.
33
Fritz Künkel (1889 Štolcenbergas — 1956 JAV) — medikas ir psichoterapeutas, vienas garsiausių Alfredo Adlerio mokinių.
34
Rudolf Allers (1883–1963), Oswald Schwarz (1883–1949) — žymūs individualiosios psichologijos atstovai; nerasdami pritarimo savo antropologinei pozicijai, išstojo iš Individualiosios psichologijos draugijos.